Nebūkime šalies istorijos priešais

Archeologai tvirtina, kad Širvintų rajonas yra mažai tyrinėtas, bet ir jame yra dėmesio vertų istorinių ir mitologinių objektų, legendomis apipintų piliakalnių, stebuklingų akmenų, kapinynų ir kitų objektų. Pernai, Piliakalnių metais, „Širvyje“ bandėme papasakoti apie lankytinus mūsų krašto objektus. Ir sulaukėm pastabos: „nepasakokite per daug apie tas tariamai stebuklingas vietas, nes galite pritraukti nepageidautiną juodųjų archeologų dėmesį, taip padarydami daug žalos archeologiniams objektams“. Pasakojimų nenutraukėm, bet abejonės sėkla buvo pasėta. Dabar, artėjant pavasariui, pats laikas pakalbėti apie juoduosius archeologus ir jų daromą žalą.

Nesiimčiau teigti, kad mūsų rajone nepasitaiko nelegalių kasinėjimų, bet, matyt, didelių skandalų nebuvo, bent jau apie tai girdėti neteko. Galima save raminti, kad, jei nesigirdi, tai ir nevyksta, bet būkime budrūs ir neleiskime tokiems veikėjams siautėti ir darkyti mūsų istorines vertybes.

Specialistai teigia, kad juodieji archeologai veikia labai aktyviai ir per pastaruosius 10–15 metų jie ištyrinėjo (tiksliau – išniokojo) žymiai daugiau pilkapynų nei tikrieji archeologai. Gaila, bet neretai atlaidžiai į tai žiūri ir atsakingos institucijos. Ne vienas muziejus noriai perka iš juodųjų archeologų nelegaliai iškastus eksponatus, nesigilindami į jų kilmę. Gal jie ir žino tą kilmę, bet užmerkia akis, nes kitaip eksponatas gali prašapti kokioje privačioje kolekcijoje arba iškeliauti už šalies ribų.

Pasirodo, juodoji archeologija yra tarp dešimties pelningiausių veiklų pasaulyje, teigiama, kad tik trys veiklos yra pelningesnės. Vadinasi, yra dėl ko stengtis. O kur dar paieškų romantika. Šiandien, kai vis tobulėja technika ir įrengimai, nereikia kasinėti be atvangos. Perėjai per teritoriją su metalo detektorium ir žinai, kur derėtų „užmesti meškerę“, t. y. – pakasinėti ir paieškoti kažko ypatingo.

Sutinku, juodieji archeologai yra blogis, jie plėšia istorinius objektus, nusikalstamai siekdami sau naudos. Bet, ar blogai, jei aš vienur kitur pakasinėsiu ir visa, ką rasiu, sąžiningai atiduosiu valstybei, lai specialistai įvertina ir sprendžia, ką su tuo turtu veikti? Ne vienas menam, kaip smagu būdavo vaikystėje rasti kokį įdomų gelžgalį, ar spindinčią šukę. Profesionalai tikina, kad toksai archeologas – mėgėjas, kad ir vedinas geriausių paskatų, gali pridaryti objektui nemenkos žalos. Archeologui svarbus kiekvienas žemės sluoksnis, kiekviena, kad ir menkiausia, šukelė, galinti specialistui daug papasakoti ir parodyti. O mes, savamoksliai, į tokias smulkmenas net dėmesio gal neatkreipsim ir beviltiškai sugadinsim tą kasinėtą ruožą. Tai gal geriau nepradėti? O ką daryti, jei labai labai norisi kasinėti ir nuosavo daržo tam reikalui nepakanka? Yra paprasta išeitis – įsidarbinti archeologinių kasinėjimų vietoje. Ir patenkinsit savo norą ieškoti kažko nepaprasto, ir išmoksit tai daryti teisingai, ir suprasit, kaip svarbu yra išmanyti šį reikalą. Bus daug geriau, nei nelegali veikla, patikėkit.

Teko kalbėtis su keletu tokių istorikų – mėgėjų. Jų teigimu, Lietuvoje įstatymai dėl mėgėjiško kasinėjimo yra per daug griežti, Vakarų Europoje į tai žiūrima liberaliau, paprasčiau. Anot pašnekovų, Jungtinėje Karalystėje kasinėti nedraudžiama, bet visus radinius būtina pristatyti specialistams, kurie juos įvertins. Tuo pačiu įvertins ir kasinėjimų vietą, gali būti, kad tuomet ir bus uždrausta mėgėjiška veikla. Jei radiniai nepasirodys verti dėmesio, galėsit ir toliau ramiai kasinėti, tyrinėti ir ieškoti kažko vertingesnio. Nesiimu spręsti, ar Lietuva turėtų sekti vakariečių pavyzdžiu ir liberalizuoti kasinėjimų tvarką. Šiandien tvarka yra tokia ir privalom jai paklusti.

Kad ir lėtai, bet pavasaris artėja, vėl keliausim į gamtą, į laukus. Lankykim piliakalnius, domėkimės savo krašto istorija. Bet nesiimkim saviveiklos, nekasinėkim nei dėl „juodų“, nei dėl „baltų“ priežasčių. Netapkim savo tautos istorijos priešais, neiškraipykim paveldo, palikim kasinėjimus profesionalams.