Nebeturim neskaudančio laiko...

Juk mes senstam, brolau, ar jauti,
kaip tai skauda, kai senstam?
Laiko sau jau nėra, nebeturim neskaudančio laiko...
Štai ir šitą eilėraštį jau ne rašau, o skiriu tau, ir viskas
Bus tik taip: mylimų atminimui,
tėvų atminimui, draugų atminimui.

Tokiais žodžiais jubiliejinį vakarą, skirtą poeto, literatūros kritiko, eseisto, kupiškėno Valdemaro Kukulo atminimui, pradėjo Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė. V. Kukulas vasario 7 d. būtų šventęs 60-ąjį jubiliejų, deja, jau aštuoneri metai, kaip jo nebėra mūsų tarpe, tačiau kupiškėnai jo nepamiršo ir jo kūrybos tikrai pristatinėti nereikia.

Kupiškio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studijos dalyviai kitaip perskaitė V. Kukulo poeziją ir parodė kompoziciją „Eilėraščio teatras". Po pasirodymo režisierė Vilija Morkūnaitė sakė, kad patys skaitovai rinkosi jiems patinkančius eilėraščius, kuriuos jie geriausiai supranta. Vilija prisiminė, jog atvažiuodamas į Kupiškį, Valdas atsiveždavo bohemiško gyvenimo dvelksmą, įdomu buvo jo klausytis, kartu padainuoti lietuviškų liaudies dainų.

Renginio vedėja pristatė literatūros vakare dalyvaujančius poetus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus Vladą Braziūną ir Antaną A. Jonyną, žurnalo „Metai" vyriausiąjį redaktorių Antaną Šimkų ir filologę, žurnalo „Metai" redaktorę Deimantę Kukulienę.

Vakaro moderatorius A. Šimkus sakė, kad Valdemaras Kukulas buvo žmogus, kuris niekada nemeluodavo, daug pasakodavo apie knygas. Jam visada galėjai sakyti viską atvirai ir iš jo sulaukdavai atviro atsakymo. A. Šimkui visada patiko Valdo tiesumas vertinant kitus, o ir savęs neužkeldavo ant postamento. Sugebėdavo aiškiai pasakyti, ko vertas tas ar kitas eilėraštis ir tiksliai argumentuoti.

Antanas A. Jonynas, prisimindamas Valdemarą, sakė, jog poetas rašė ne amžinybei, o savo laikui, draugams. V. Kukulo poezijai būdingas racionalus mąstymas. Jis perskaitydavo visą lietuvių poeziją, buvo paskutinis kritikas, kuris labai sąžiningai, nuosekliai pristatydavo tai, kas vyko literatūroje.

Poetas Vladas Braziūnas pabrėžė, kad Valdemaras visada turėjo savo nuomonę ir mokėjo ją apginti, mokėjo nagrinėti, čiuopti esmę, formuluoti ir įrodinėti. V. Braziūnui labai gaila „kad jau niekad su Valdu nebesusieisim, kaip patys negražiai sakydavom, pabaubti – iš širdies, iki visiško užsimiršimo padainuoti liaudies dainų. Valdas buvo lyrikas, vėliau poezijoje tą lyriką nugalėjo filosofas, kritikas, išminčius".

Nuoširdžiais ir šiltais prisiminimais apie Valdą pasidalino buvusi klasės auklėtoja Pulcherija Jasaitienė. Ji juokavo, jog tos klasės niekas nenorėjo imti dėl Kukulo, o dar joje mokėsi mokyklos direktoriaus dukra. Nebūdavo nė vieno pedagogų posėdžio, kad ji negautų pastabų dėl Valdo elgesio. Jos auklėtinis dalyvaudavo visuose įmanomuose poezijos, kritikos konkursuose, bet nemėgo kūno kultūros pamokų, nuolat praleidinėjo pamokas. Jis labai mėgo matematikos mokytoją G. Gimžauskienę, kuri ir pati rašė eilėraščius. Ši mokytoja per pamokas jam leisdavo skaityti knygas. Buvusi auklėtoja prisiminė, kad baigiant mokyklą reikėjo parašyti jo charakteristiką: surašiusi visus Valdo nuopelnus, ką laimėjęs įvairiuose konkursuose. Tokia charakteristika buvo atmesta, nes reikėjo įrašyti ir jo neigiamybes. Su Valdu buvo galima diskutuoti apie viską, buvo nepiktas, neįžūlus, bet tiesmukas.

Poeto žmona, Deimantė Kukulienė prisipažino, jog nežinanti, kaip Valdas būtų šventęs šį jubiliejų. Tikriausiai būtų aplankęs gimtąjį Kupiškį, apglėbęs auklėtoją, susitikęs su buvusiais klasės draugais ir, tikriausiai, susitikimai tęstųsi iki paryčių su liaudies dainomis. Bet dabar yra kitaip... Deimantė perskaitė V. Kukulo dienoraščio ištrauką apie tai, kaip kai buvo laidojamas Juozas Baltušis. Valdas į Antakalnio kapines padėjo nešti rašytojo karstą. Valdui buvo skaudu, kad Rašytojų sąjunga „kelias dienas nerado žmogaus, kuris pakalbėtų prie karsto... O juk mirė didelis rašytojas... Juk tai buvo talentingiausias prozininkas, talentingiausias novelistas ir labai europietiškas. O nūnai mes tematome, kad jis juodai paišė buožes. Bet juk ne tai svarbu..." Deimantė pasidalino prisiminimais, girdėtais iš Valdo, apie jo senelį, kuris buvo seniūnas. Jis nugirdydavo stribus, o tada peržiūrėdavo sudarytus išvežamųjų į Sibirą sąrašus, ir tuos žmones perspėdavo, taip pat padėdavo ir partizanams. Valdas, būdamas našlaitis (mama mirė, kai jam buvo tik septyneri), vienišas vaikas visą pasaulį rado knygose. Jis buvo visada pasiryžęs ateiti į pagalbą, niekada neišdavęs. Taip pat jo žmona patikino, kad neišspausdintų eilėraščių liko tik vienas kitas, bet vaikiškų eilėraščių rinktinė dar pasirodys.

A. Šimkus perskaitė poeto mokytojos, lituanistės Genovaitės Vilčinskienės prisiminimus, kuri renginyje negalėjo dalyvauti. Mokytoja rašo, kad V. Kukulas visada atbėgdavęs pas ją su naujais eilėraščiais ir klausdavo nuomonės, kas ne taip. Kaip A. Šimkus sakė, galbūt ateityje sulauksime prisiminimų knygos apie Valdemarą.

Tarp diskusijų ir pasisakymų turėjome galimybę pažiūrėti 2001 m. vaizdo įrašo, kuriame poetas sako, kad gimtasis Kupiškis atrodo neatpažįstamai pasikeitęs, pasipuošęs naujomis skulptūromis, kalba apie kupiškėnišką mentalitetą. Iš garso įrašo skambėjo V. Kukulo skaitomi eilėraščiai.

Svečiai tą pačią dieną viešėjo ir mokykloje (tuomet – V. Rekašiaus vidurinė mokykla, dabar – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija), kurią 1977 m. baigė V. Kukulas, susitiko su gimnazistais ir mokytojais. Renginio pabaigoje L. Matiukaitė pažadėjo, kad šiuo renginiu nesibaigia poeto paminėjimas. Kupiškio viešoji biblioteka vykdo Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Diagnozė – poetas", tad laukia kelionės su Valdemaro Kukulo kūryba po Aukštaitiją, laukia jo poezijos skaitymai, parodos pristatymai, prisiminimų vakarai. Įvairūs renginiai vyks iki rudens. Tad, iki naujų susitikimų!

Roma Vasiliauskienė

Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vyresn. bibliotekininkė