(NE)ŽINOMA ŠIAULIŲ ISTORIJA (4). Tarpukario miestas

Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė Šiaulius: vykstant kovoms mieste sugriauta ¾ pastatų, daugelis apiplėšta. Pasibaigus karui, Šiauliuose liko vos apie 5 tūkst. gyventojų. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Šiauliai išliko apskrities centras, bet buvo pavaldūs karinei valdybai. 1918 m. lapkričio 24 d. įvyko visuotiniai, lygūs, demokratiniai rinkimai su laisva priešrinkimine agitacija. Parengta „Miesto laikinosios savivaldybės rinkimų instrukcija“, miestas buvo suskirstytas į šešias apskritis. Miesto rinkimams vadovavo speciali komisija, kurią sudarė visų partijų atstovai. Tokia pati tvarka galiojo kiekvienoje rinkiminėje apskrityje.

Rinkimų teisę turėjo visi 20 metų sulaukę miesto piliečiai, neskirstant tautybės, lyties, tikėjimo. Iš viso rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 1200 miesto gyventojų. Į laikinąją miesto tarybą buvo išrinkti 72 nariai (P. Bugailiškis, K. Šalkauskis, V. Kurkauskis ir kt.). Miesto burmistru tapo teisininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Kazimieras Venclauskis. Taip Šiauliuose susikūrė pirmoji (nors ir laikinoji) demokratinė savivaldybė Lietuvoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių valdžia ėmė rūpintis miesto plėtimu ir jo užstatymu. Šiauliams priskirtos Ginkūnų, Aleksandrijos, Gubernijos žemės, priklausiusios dvarininkui Vladimirui Zubovui. Taip prieškarinis miesto plotas (10 km2) padidėjo iki 24 km2 ir be žymesnių pakitimų išliko iki 1940 m. Tarpukariu mieste smarkiai augo gyventojų skaičius. 1920 m. mieste registruota per 11 tūkst. gyventojų; 1923 m. jau 21 tūkst., o 1939 m. surašymo duomenimis Šiauliuose gyveno 31 641 gyventojas.

Tarpukario Šiaulių viešojoje erdvėje tuo laikotarpiu formavosi visuomeninio, kultūrinio, politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo ženklai. Tuometinėje Lietuvoje Šiauliai dėl kintančių politinių priežasčių (Vilniaus netektis, Klaipėdos krašto situacija) tapo svarbiu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu centru ir tuo pačiu išlaikė XX a. pr. suformuotą pramonės miesto įvaizdį.

Pamažu ėmė ryškėti Šiaulių miesto industrinis peizažas – geležinkelis, fabrikų pastatai su kaminais ir pan. Mieste buvo apdirbama apie 85% visos Lietuvos odos (Ch. Frenkelio, brolių Rogalinų, Nurokų, Choronžickių fabrikai), pagaminama 60% avalynės („Bato“ fabrikas), 75% linų pluošto (fabrikai „Semlin“ ir „Litlin“) ir 35% saldainių („Rūtos“ ir „Birutės“ saldainių fabrikai). Modernėjantį tarpukario Šiaulių centrą raizgė elektros ir telefono linijos, puošė gražūs mūriniai dviejų, trijų aukštų gyvenamieji ir administraciniai pastatai. Šių pastatų pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios amatininkų dirbtuvės, siuvyklos, kirpyklos, parduotuvės, krautuvės, kepyklėlės, bufetai, kavinukės, užeigėlės, kuriose buvo siūlomos vietines ir importines prekės. Šiauliečiai galėjo nusipirkti automobilių, motociklų, žemės ūkio ir buities technikos, radijo bei elektros reikmenų, žibalo, benzino ir kt. chemijos prekių, importinių apdarų ir avalynės, modernių buities interjero daiktų.

Galima teigti, jog Šiauliai pirmieji iš Lietuvos miestų suformavo savivaldą pagal naują tvarką, nes mieste aktyviai reiškėsi daug demokratiškai nusiteikusių piliečių. Šiauliai sugebėjo išsaugoti dalį inteligentijos, kuri vedama burmistrų – J. Sondeckio, K. Venclauskio, J. Valančiaus – svariai prisidėjo prie miesto atstatymo ir modernizavimo: mieste ne tik atstatyti pastatai, tačiau ir įrengti telekomunikacijos, elektros, sanitariniai tinklai.

Didelis dėmesys mieste buvo skiriamas švietimo ir kultūros reikalams. Prie to daugiausia prisidėjo gydytojas, aušrininkas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Jonas Šliūpas. Jo pastangomis 1923 m. įsteigta „Titnago“ spaustuvė, pradėtas leisti savaitraštis „Šiaulių naujienos“.

Viena iš populiariausių laisvalaikio pramogų mieste buvo kino filmų žiūrėjimas. 1926 m. Bažnyčios (dab. Vasario 16-osios) gatvėje pastatytame moderniame name buvo atidarytas 500 vietų kino teatras „Splendid Palace“. Po ketverių metų čia jau veikė naujų savininkų – notaro Švabinskio ir jo kompaniono Goco – valdomas garsusis Šiaulių kino teatras „Kapitol“.

Neilgai trukus 1931 metų rugpjūčio 1 dieną įkurtas Šiaulių dramos teatras. Lietuvoje tai buvo antras profesionalus teatras, kuriam paskirta misija – puoselėti ir skleisti teatro meną visoje Šiaurės Lietuvoje. Antrojo šalyje profesionalaus teatro atidarymas buvo iškilus įvykis tarpukario Lietuvoje, tuometinėje spaudoje vadintas „Šiaurės Lietuvos didžiąja kultūros švente“, „didžiuoju kultūros įvykiu“. Tai buvo stiprūs pamatai laisvos spaudos, kultūros ir mokslo sklaidai Šiaulių mieste.