(Ne)žinoma Šiaulių istorija (3): Grafai Zubovai

Zubovai – Rusijos imperijos grafų ir Šv. Romos imperijos kunigaikščių giminė, kurios šaknys siekia XIII amžių. Pirmuoju šios giminės atstovu Lietuvoje tapo Platonas Zubovas.

Platonas Aleksandrovičius Zubovas (1767–1822) – Rusijos valstybės ir karo veikėjas, Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas, generolas, aktyviai prisidėjęs prie T. Kosciuškos sukilimo malšinimo.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos imperatorė Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru perdavė Platonui Zubovui, tačiau kartu ir vardiniu įsaku Šiaulių miestą „išėmė“ iš Šiaulių ekonomijos žemių ir suteikė jam apskrities miesto teises. Vadinasi, miestui suteikė tam tikrą savarankiškumą, nors, be abejo, didžiausias vietos žemvaldys P. Zubovas ir turėjo didžiausią galią.

Vis dėlto P. Zubovas Šiaulių ekonomijoje negyveno, kadangi jis turėjo ir daugiau žemių ir dvarų kitose vietose. Platonui mirus Šiaulių ekonomijos valdymą perėmė jo brolis Dmitrijus (1764–1836), kuris laikomas Lietuvos Zubovų šakos pradininku. Ypač daug naujovių įvedė Dmitrijaus sūnus Nikolajus (1801–1871), kuris rūpestingai prižiūrėjo paveldėtus turtus, 1826 m. į Ginkūnus jis perkėlė Šiaulių ekonomijos centrą, įkūrė drobės fabriką. Šiaulių Didždvario vasaros rezidencijoje buvo pradėti statyti nauji rūmai, pagalbiniai dvaro pastatai, pradėtas kurti parkas. Giminę Šiauliuose ir Ginkūnuose pratęsė Nikolajaus ir Aleksandros vyresnysis sūnus Nikolajus Zubovas (1832–1898). Tai buvo pirmoji Zubovų karta, susirūpinusi vietinių gyventojų kultūra, užtarusi caro valdžios persekiotus asmenis. Nikolajus rūpinosi ūkiu, pastatė alaus bravorą („Gubernijos“ pirmtaką), didelį garinį malūną, prie Aleksandrijos plytinės įsteigė koklių fabriką. Nikolajus Zubovas paskyrė sklypą šalia dabartinės Kaštonų alėjos Šiaulių mergaičių gimnazijai, organizavo jos statybą.

Spėjama, kad Zubovams Šiauliai labiausiai buvo patrauklūs dėl ekonominių motyvų. Šiaulių kraštas yra nuo seno žinomas dėl savo gerų žemių ir nusistovėjusios palivarkinės (lažinės) ūkio sistemos. Ūkininkavimas tuose karališkuosiuose dvaruose, palyginti su privačiais kai kurių nuskurdusių dvarininkų dvarais, reiškė gana daug. Per XIX amžių rusų grafai Zubovai iš atėjūnų, svetimų tapo tikrais Lietuvos, Šiaulių patriotais.

Nikolajaus ir Aleksandros sūnus Vladimiras Zubovas (1862–1933) pradėjo trijų Vladimirų Zubovų, jau visiškai įaugusių į lietuvių kultūrą, vedusių lietuves, erą. Vladimiras steigė lietuviškas mokyklas, rėmė lietuviškosios spaudos platinimą, globojo pažangius veikėjus. Zubovų giminės moterys prisidėdavo prie „gegužinių“ organizavimo. Tai buvo lietuvių tautinio atgimimo veikėjų suvažiavimai, kuriuose buvo sprendžiamos lietuviškos spaudos, švietimo, kultūros renginių problemos. „Gegužinėmis“ buvo maskuojami tikrieji tų susiėjimų tikslai, o Zubovai tai labai gerai žinojo. Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė „gegužinių“ dalyviams kiekvieną kartą atsiųsdavo tortą, taip prisidėdama prie tos maskuotės.

Zubovų žmonos po savo sparnu priglaudė ir lietuvių tautinio atgimimo jaunuomenę. Jų dėka pirmosiose lietuviškose mokyklose galėjo mokytis dvaro darbininkų vaikai. Mokyklose buvo mokomasi lietuvių kalbos, aišku, kiti dalykai galėjo būti dėstomi ir rusiški. Zubovienės mokyklą išlaikė, lietuviškumą slėpė ir sėkmingai įsiliejo į vietinių žmonių gyvenimą. Lietuvių inteligentai, šviesuoliai, atgimimo veikėjai Šiauliuose galėjo jaustis saugiai.

„Gubernijos“ alaus bravore dirbo nemaža lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, knygnešių, šviesuolių. Organizuojant draudžiamosios spaudos slėpimą, Šiaulių „Gubernijos“ knygnešiai daugiausiai naudojosi fabrike esančiu rūsiu.

Istorikai sutaria, jog Zubovų giminė padarė didžiulę įtaką Šiaulių miesto raidai. Zubovų indėlis į kultūrinį, socialinį ir ekonominį Šiaulių gyvenimą – akivaizdus. Zubovai pasižymėjo vakarietišku požiūriu į miesto tvarkymą: ne tik diegė inovacijas, statė dvarus, steigė pramonės įmones, bet ir rūpinosi Šiaulių kultūra, puoselėjo lietuviškas mokyklas, ženkliai prisidėjo prie tautinio atgimimo idėjų sklaidos.