Nė vienos moters giminėje – be meilės tautiniam rūbui

Visą gyvenimą vaikams, šokiui ir visuomeninei veiklai atidavusi šiaulietė Aldona Žičkienė susijaudina, prisimindama skaudžias artimųjų netektis, tačiau jos akys ima žibėti, prabilus apie tautinį rūbą. „Praverdavau spintą ir žiūrėdavau, žiūrėdavau“, – taip nuostabaus grožio mamos tautinį kostiumą prisimena moteris. Aldonos šeimoje turbūt nėra moters, kuri nė karto nevilkėjo tautiniu rūbu, o jos mama tautiniu rūbu puošėsi, vykdama prie Kryžių kalno, kai čia lankėsi popiežius šv. Jonas Paulius II.

Aktyviausi šiauliečiai – susiviję lyg tautinėje juostoje

Po kelerių metų aštuoniasdešimtmetį švęsianti senjorė Aldona Žičkienė nesiliauja stebinti – vos išgirdusi, kad į naujienų platformą Etaplius.lt galima pačiai rašyti ir kelti tekstus, jau kitą dieną tekstą parašo ir jį paviešina. Gana greitai ji susikuria ir feisbuko paskyrą bei privačia žinute parašo apie sutartą susitikimą.

Tiesa, anūkės Justės fotografijos, kurioje mergina vilki tautiniu rūbu, kol kas nemoka atsiųsti privačia žinute – atsiunčia elektroniniu paštu. „Išmoksiu ir feisbuku“, – nusijuokia.

Moteris sako labai besižavinti savaitraščio „Etaplius“ vykdomu projektu „Tautinis rūbas: nuo šeimos relikvijos iki tautos identiteto“. Todėl, kad aktyviai šiaulietei dažnas straipsnių herojus – jos geras pažįstamas ar net bičiulis.

Štai neseniai aprašyta juostų audėja Edita Dapšienė – Aldonos buvusi mokinė, šokusi jos vadovaujamame kolektyve. O Editos tėvas, taip pat savaitraščio aprašytas audėjas Antanas Dundulis, yra jai net nuaudęs juostą su užrašu „Ačiū, mokytoja, kad išmokėte šokti“. Tiesa, tą juostą A. Dundulio dukra Edita Aldonai padovanojo prieš gerus 40 metų...

„Mano mokiniai tuomet buvo ketvirtokai ir mes važiavome į pirmąją Moksleivių dainų šventę. Tai buvo svarbus įvykis mano gyvenime, po kurio buvau pakviesta mokytis choreografijos Vilniaus kultūros mokykloje. Taip net 18 metų greta pedagoginės veiklos dirbau ir šokių vadove mokyklose. Pradžioje mokykloje paruošdavau kolektyvus Dainų šventei, o vėliau mane Šiauliai „pasigriebė“ būti regiono konsultante, repetitore. Mūsų miesto ir respublikinėse moksleivių dainų šventėse teko dirbti ir vyr. vadovų asistente“, – elegantiškai šypsosi pašnekovė.

Aldona net 45-erius metus dirbo mokytoja, direktoriaus pavaduotoja, Mokytojų namų direktore, įvairių būrelių ir organizacijų vadove. O pradėjo pedagogės kelią, būdama Šiaulių pedagoginio instituto trečio kurso studentė: ėmė mokyti pradinukus Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, vėliau 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Stasio Šalkauskio gimnazija), 13-ojoje vidurinėje (dabar Gegužių progimnazija), Didždvario gimnazijoje, Šiaulių m. švietimo skyriuje, galiausiai ėmė vadovauti Mokytojų namams.

„Pedagogo darbą labai mylėjau, dirbau, negailėdama jėgų ir laiko. Džiaugdavausi ne vien savo mokinių aktyvumu, pasiekimais olimpiadose, konkursuose, bet ir į mokyklas atėjusiais dirbti jaunais specialistais, kurie įsitvirtinę džiugindavo savo darbo vaisiais. Štai kad ir Violeta bei Romas Laugaliai: juk mano laikais abu pradėjo kurtis Šiauliuose ir greitai tapo pirmosios Lietuvoje choreografinės klasės šokių vadovais. Didždvario gimnazijos direktorės D. Sabalienės, Švietimo skyriaus ir Mokytojų namų bendra idėja, kad mokykloje būtų įkurta choreografijos klasė, davė gražių vaisių. Mūsų geros mintys nuplaukė ten, kur ir turėjo nuplaukti“, – šypsosi pašnekovė.

Tautinis rūbas – su vaikystės uogų skoniu

Bet kaipgi susijęs mokytojos gyvenimas, aktyvus visuomeninis darbas ir meilė tautiniam rūbui?

Aldona pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo, kokiais 1946-aisiais, kai jai buvo vos penkeri, šeima gyveno Tauragėje. Fronto linija vis kilnojosi: rusai, vokiečiai, rusai, o dėl karinių veiksmų miestas labai nukentėjo, tėvų namas buvo visiškai sugriautas.

„Išliko tik tvartukas, sodas ir tokie krūmai – karintai. Jų uogos vaikystėje man buvo labai skanios, o paskui ir tų krūmų neliko. Pamenu, pripuolu prie tų krūmų ir uogas valgau, o mamytė iš tvartuko išneša tokį senovišką didelį „čemodaną“, atidaro, o ten – jos tautiniai rūbai. Kokie jie man gražūs, kokie jie man gražūs buvo. Mamytė vėdina tuos rūbus ir žiūri, kad per daug nesigilinčiau į tai, kas ten paslėpta“, – prisimena senjorė.

Aldona sako dar prisimenanti, kaip po karo tuos tautinius rūbus mamytė saugojo spintoje. Pagarbiai. Visi rūbai buvo sukabinti vienoje pusėje, o tautiniai atskirai – kitoje.

„Jie tiesiog švytėjo. Žalias sijonas su tokiom geltonom išaustom juostelėm, mėlynai raudonas „žiurstas“, labai ryškus, balta palaidinė, o kikliko nebeatsimenu. Mėlynas ar kažkoks kitoks. Tas mamytės tautinis rūbas buvo tikrai labai gražus, ryškus, buvo labai daug ornamentų. Tokį estetinį pasitenkinimą jutau. Praverdavau spintos duris ir žiūrėdavau, žiūrėdavau“, – prisimena ji.

O kokiam regionui priklausė Aldonos mamos tautiniai rūbai? Pašnekovė sako negalinti pasakyti, mat jos mama buvo kilusi iš Marijampolės, o močiutė buvo dzūkė.

„Po karo mes niekada nesikalbėjome, tiksliau, niekas nepasakojo, kaip buvo išblaškytos šeimos. Senelį 1943 metais sušaudė, visi bijojo vaikams pasakoti tikrąją šeimos istoriją. Tik prieš mirtį mama kažką papasakojo. 1999-aisiais mamytė mirė, tačiau prieš tai ji, pasipuošusi tautiniais rūbais, dalyvavo susitikime su popiežiumi Jonu Pauliumi II prie Kryžių kalno“, – pasakoja moteris.

Tiesa, Aldona sako, kad mamytės tautinių rūbų šeima nebeturi. Kažkam juos paskolino, tas kažkas nebegrąžino, o vėliau ši brangi skola ir visai buvo pamiršta...

Gražiausi rūbai – siūti mamos

Kadangi Aldonos mama labai vertino savo tautinį rūbą, tai ir dviem mažytėms dukroms dar sovietmečiu tautinius rūbus buvo pasiuvusi. Rūbų reikėję, vykstant į 1950-aisiais rengtą Lietuvos dainų šventę, kurią pirmą kartą papildė šokių diena. Tada vaikai ir jaunuoliai vyko, pasipuošę tik tėvelių pasiūtais tautiniais rūbais.

„Mamytė mums siuvo tautinius rūbus pati, nes turėjo siuvimo mašiną. Iš ko ji ten siuvo, nežinau, bet rūbai buvo labai gražūs. Visi vaikai tuomet vilkėjome skirtingais rūbais – kam kaip mamos pasiuvo. Nebuvo tada mados, kad mokiniams mokykla tautinius rūbus parūpintų. Vėliau, gal kai buvau dešimtoje klasėje, jau mokykla visiems vaikams rūbus pasiuvo. Tie vienodi rūbai nebuvo kažkuo ypatingi, sakyčiau, kad buvo net prasti. Jie jau nekėlė tokio gero jausmo, kokius keldavo mamos pasiūti rūbeliai“, – šypsosi Aldona.

Žymiai vėliau, jau dirbdama mokykloje, ar dar vėliau, pakviesta į vaikų darželiuose rengiamas močiučių šventes, Aldona taip pat puošdavosi tautiniais rūbais. Stilizuotais, nelabai atitinkančiais regionams keliamų reikalavimų.

„Dabar pagalvoju, kad tautiniai rūbai buvo pradėti stilizuoti gal kokiais 1985-aisiais. Mergaitės kolektyvuose šokdavo jau be kiklikų, be karūnų. O karūnos juk mūsų lietuvaičių gražios buvo, kiek šilkinių kaspinų turėjo. O tas šilkas taip blizgėdavo“, – kalba pašnekovė, atsidusdama, kad ypač miestų moterys pamažu perėmė netikrų tautinių rūbų spalvas, audinius, detales.

Nepaisant to, kad rūbai sovietmečiu buvo stilizuoti, meilė ir pagarba jiems buvo išsaugota. Aldonos šeimoje dabar nėra nė vienos moters, kuri nebūtų vilkėjusi tautiniais rūbais.

Tikslas – tobulėti visą gyvenimą

Aldona jau seniai yra garbaus amžiaus senjorė, bet iki šiol išliko aktyvi visuomenininkė. Ji sako negalinti suprasti tų bendraamžių, kurie, išėję į pensiją, nebenori nieko daugiau siekti. Ji pati daug savo laisvalaikio skiria sveikam gyvenimo būdui pažinti ir praktikuoti, yra aktyvi Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos narė, projektų vadovė.

Prieš dešimt metų ji buvo mokytojų senjorų klubo „Šviesa“ pirmininkė, o į savanorystės veiklą įsijungė, kai ėmėsi globoti jau apakusią mokytoją, žinomą Šiaulių choreografę Aldoną Gužaitytę. Už rūpestį į pensiją išėjusiais mokytojais prieš kelerius metus LNK „Auksinės širdies“ apdovanojimuose A. Žičkienė buvo Kilniosios širdies nominantė.

Dabar, būdama Pagyvenusių žmonių asociacijos narė, Aldona sako, kad Šiaulių senjorams rūpi kultūra ir dvasingumas, turiningas laisvalaikio praleidimas, kiekvieno žmogaus aktyvumas ir saviraiška. PŽA valdybos nariai ne tik padeda spręsti buities problemas tų, kurie vargiai gali savimi pasirūpinti, dažnai lanko juos ligoninėse, rūpinasi ir kultūriniu laisvalaikiu. Klubo nariai leidžia knygas, dainuoja, stato spektaklius ir su jais keliauja po visą šalį.

Neseniai aktyviausi PŽA senjorai, dainininkai, skaitovai sukūrė ir Šiaulių visuomenei parodė spektaklius: „Visas Čiurlionis“, skirtą lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio 150-osioms metinėms, „Pasėdėkim ant tėviškės slenksčio“, skirtą K. Donelaičio 300 metų sukakčiai.

Šiais metais senjorai parengė projektą „Ant juodų arimų kūno skleidės pumpuras gerumo“, panoro nauju spektakliu nešti žinią apie rašytoją Ievą Simonaitytę, kurios 120-ąsias gimimo metines pažymi Lietuva.

Spektaklį Aldona kūrė su dar 20 komandos narių. Jį jau matė žiūrovai „Šiaulių bulvaro vasaros 2017“ baigiamajame renginyje, Klaipėdos pagyvenusių žmonių asociacijos šventėje, o, minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, spektaklis buvo pristatytas Šiaulių, Joniškio ir kitų miestų senjorams.