Nė vienas mokslininkas negali išsiversti be „Aušros“ muziejaus eksponatų

Kovo 11d. Šiaulių „Aušros“ muziejus visuose padaliniuose ir ne tik pradės švęsti šimtmetį. Bus atidaryta paroda „Šiaulių albumas“, kurioje daug dėmesio bus skiriama miesto raidai, istorijai ir asmenybėms. Ką lankytojai išvys keliaudami po muziejaus padalinius ir miesto erdves, kuo unikalus „Aušros“ muziejus ir ko iš šiauliečių muziejininkų gali pasimokyti užsienio muziejininkai, pasakoja Raimundas Balza, „Aušros“ muziejaus direktorius.

– Tikriausiai be Pelikso Bugailiškio pokalbis apie muziejaus šimtmetį nebūtų įmanomas. Ar galėtumėte pasidalinti tuomete P. Bugailiškio kuriamo muziejaus vizija?

– Reikia pabrėžti, kad P. Bugailiškis niekada nebuvo profesionalus muziejininkas – jis buvo teisininkas, visą savo laiką, likusį nuo tiesioginių pareigų, skyręs muziejui. Cituojant jį, muziejus „paprastai civilizuotame pasauly vainikuoja kultūrinę veiklą“. Tad ir jo vizija buvo didelis muziejus, turintis gausius eksponatų rinkinius, patrauklias ekspozicijas, įvairias parodas, vykdantis aktyvią kultūrinę veiklą, leidžiantis leidinius, organizuojantis renginius, buriantis bendruomenę. P. Bugailiškis siekė sukurti ir oro muziejų – taip tuo metu buvo vadinamas skansenas, muziejus po atviru dangumi, kaip dabartiniai Rumšiškių ir Kleboniškių muziejai.

Bet kuo yra išskirtinis P. Bugailiškio kuriamas muziejus? Jis manė, kad muziejininko pareiga yra fiksuoti kasdienybės gyvenimą, kuris byloja apie mūsų papročius, tradicijas, kultūrą ir pan. Jo siekis buvo kiek galima daugiau sukaupti to meto buityje funkcionavusių ar jau nebenaudojamų reliktų. Per ekspedicijas, kurias organizavo ir kurioms dažniausiai vadovavo pats P. Bugailiškis, nuvažiavę į kaimą muziejininkai ir kraštotyrininkai nedarė didelės atrankos, o fiksavo ir rinko viską, kas buvo vienoje ar kitoje sodyboje, į kurią juos įsileisdavo. Sodybos trobesiai buvo apmatuojami, nufotografuojami, nubraižomi, gyventojai apklausiami, užrašomi jų pasakojimai, prisiminimai, dainos, padavimai, o nebenaudojami ūkio padargai, buities daiktai surenkami. Kitaip sakant, kiek įmanoma išsamiau užfiksuojama esama situacija.

Ekspedicijose buvo pasitelkiami savanoriai: mokytojai, studentai, kiti visuomenės atstovai. Kad dalyviams būtų aiškiau, duomenys buvo renkami pagal anketas – tai buvo tam tikra naujovė, kurią P. Bugailiškis, matyt, nusižiūrėjo nuo skandinavų ir vokiečių. Buvo sukurta virš 30 anketų su dešimtimis klausimų. Reikėjo surinkti atsakymus ir kuo daugiau informacijos iš respondentų.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus atvirų saugyklų ekspozicija, atidaryta Šiaulių istorijos muziejuje, parodo ekspedicijų dalyvių surinktą gausų istorijos, tradicinio meno, etnokultūros paveldą. Dar šalia yra didžiulis etnografinis archyvas: bylos, užrašai, piešiniai, škicai, nuotraukos, įvairūs tekstiniai pasakojimai, taip pat surinkti per ekspedicijas.

Visa tai, ką fiksavo tuomečiai žmonės, nuvykę į Lietuvos regionus, buvo P. Bugailiškio požiūris į muziejinės medžiagos rinkimą. Buvo ir kitų požiūrių, pavyzdžiui, kauniečiai taip nedarydavo – jie rengdavo selektyvias ekspedicijas, kitaip tariant, susirinkdavo tai, kas jiems atrodė tuo metu svarbu, reikalinga, meniškai patrauklu arba istoriškai prasminga. O čia buvo renkama labai gausi medžiaga ir pasirodė, kad tas kelias, kuriuo pradėjo eiti P. Bugailiškis, buvo labai perspektyvus. Dabar tai yra neįkainojamas Šiaulių „Aušros“ muziejaus aukso fondas.

–  Pernai gruodį Šiaulių istorijos muziejuje atidaryta atvirų saugyklų ekspozicija – viena šiuolaikiškiausių Lietuvoje. Matomi eksponatai iliustruoja „Aušros“ muziejaus veiklų augimą. Prasidėjęs nuo kelių žmonių iniciatyvos, muziejus virto vienu išsamiausiai pristatančių XVIII–XXI a. žmonių būtį ir buitį. Kaip manote, kokių faktorių reikia, kad taip nutiktų?

– Labai svarbus šiuolaikinis metodas rodyti ir saugoti muziejaus eksponatus bei jų gausą. Muziejus prasideda nuo eksponatų. Muziejai jų yra sukaupę labai daug ir jų gausa diktuoja profilį, ekspozicijas, parodas. Tą eksponatų gausą, surinktą per etnografines ekspedicijas, mes ir pristatome atvirose saugyklose, taip atiduodami duoklę tuometei, XX a. 3–4 deš., muziejininkų kartai.

Surinkta eksponatų gausa leidžia traktuoti, kad mes esame muziejus, kuris gali įsileisti į saugyklas ir parodyti mūsų etnografinių daiktų įvairovę. Visgi yra ir tam tikrų niuansų – buvo mažai renkami arba visai nerenkami miestietiškos kultūros reliktai. Apie tuometį miesto gyvenimą nebuvo surinkta tiek, kiek būtų buvę įmanoma.

Ekspedicijos geografine prasme apėmė didelę Lietuvos dalį. Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspedicijos nepasiekė tik Mažosios Lietuvos, tuometės Vilnijos krašto, nes jis – Vilnius ir Vilniaus kraštas – buvo okupuotas. Nenukeliavo ir iki Dzūkijos, kitaip tariant, regionai ir savivaldybės už Kauno nebuvo pasiekti. O visos kitos Lietuvos dalys ekspedicijų metu praktiškai buvo apvažiuotos.

– Ne kartą esate minėjęs, kad reikėtų apsvarstyti Šiaulių „Aušros“ muziejaus statusą, nes sukaupti eksponatai ne tik atspindi regioną, fondai kur kas platesni. Kaip manote, ar įmanoma „Aušros“ muziejui tapti nacionaliniam?

– Taip, eksponatai tikrai neatspindi tik regiono. Muziejus geografine prasme atspindi du trečdalius Lietuvos, eksponatai yra labai įvairūs. Prijungus prie muziejaus tam tikrus padalinius, pavyzdžiui, Fotografijos muziejų, pjūviais apimame daug plačiau – tikrai visos Lietuvos fotografijos istoriją, visos Lietuvos meninę fotografiją. Panašiai yra ir su dviračių, vaizdo ir garso atkūrimo prietaisų istorija Lietuvoje. Gal šios kolekcijos nėra tokios išsamios ir gausios kaip fotografijos, bet, be jokios abejonės, vertingos. Kuriant LRT muziejų Vilniuje, organizatoriai važiavo į Radijo ir televizijos muziejų Šiauliuose semtis patirties, skolintis eksponatų ir pan.

Mes nesiekiame tapti nacionaliniu muziejumi. Mums svarbu, kad tokiais mus laiko kiti muziejai. Ne pavadinimas lemia, o rinkinių gausa, jų pristatymas visuomenei, katalogų leidyba, viešinimas. Nė vienas mokslininkas, tyrinėjantis Lietuvos XX a. istoriją arba mūsų etnokultūrą, archeologiją, negali išsiversti be Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomų eksponatų. Nė vienas mokslinis darbas negali būti parašytas, nes jis nebus pilnas, visapusiškas. Mokslininkai be mūsų negali, o tai jau pakelia mūsų prestižą. O pavadinimas – ar bus valstybinis, ar nacionalinis – ne taip svarbu.

– Pats ilgą laiką ėjote Lietuvos muziejų asociacijos vadovo pareigas. Esate keliavęs ir susipažinęs su pasaulio muziejais. Ar įmanoma lyginti Lietuvos ir, pavyzdžiui, Vakarų Europos muziejus? Jei taip – kokiose srityse? Galbūt kai kur mums visai gerai sekasi?

– Lyginti muziejus ir galima, ir reikia. Ypač dabar, atkūrus nepriklausomybę, tikrai daugelis Lietuvos gyventojų keliauja, važinėja po užsienį ir yra aplankę ne vieną muziejų įvairiuose kraštuose. Lyginti galėtų jie patys, atėję į Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinius. Mes taip pat matome, kaip dirba kolegos. Bendrai kalbant, pirmieji viešieji Europos muziejai, iš kurių kilo šiuolaikinio muziejaus sąvoka ir tradicijos, susiformavo prieš 200–250 metų, t. y. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje. Jau nekalbu apie atskirus universitetų kabinetus, kurie Vakarų Europoje susikūrė kiek anksčiau.

Chronologiškai esame šiek tiek atsilikę nuo tradicinių Europos muziejų, nors tai sąlygojo veiksniai, kurie nuo mūsų nepriklausė. Dėl carinės Rusijos požiūrio, priespaudos, sukilimų prieš valdžią mums neleido plėtoti savo kultūros. Tad pirmieji muziejai Lietuvoje susikūrė tik XIX a. antrojoje pusėje. Vienas iš pirmųjų muziejų Lietuvoje įkurtas Baubliuose 1812 m. – tai rodo, kad vystėmės kartu su Europos muziejininkyste.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, 1919 m. priimtas Savivaldybių įstatymas savivaldybių kompetencijai priskyrė apšvietos globą, kuri reiškė ir muziejų kūrimą. Daugumos muziejų iniciatoriai ir steigėjai buvo ne savivaldybių institucijos, o visuomeninės draugijos ar privatūs asmenys. Iki 1940 m. susidarė Lietuvos regioninių muziejų tinklas, susiformavo regioninės muziejininkystės tradicija. Šis reiškinys vertintinas kaip atsikuriančios tautinės valstybės ir savivaldybių kultūrinės brandos rezultatas.

Tuometės Lietuvos muziejininkystės korifėjai Paulius Galaunė Kaune ir P. Bugailiškis Šiauliuose, atstovavę dvi atskiras besiformavusias muziejininkystės mokyklas nepriklausomoje Lietuvoje, rėmėsi naujausiais darbo metodais, vizijomis. Muziejai, susikūrę tarpukariu, žengė koja kojon su Europos muziejais, dalyvavo renginiuose, parodose, pristatymuose. Ir Šiaulių „Aušros“ muziejus dalyvavo parodose Paryžiuje 1937 m., Niujorke 1939 m. ir kitose.

Ir dabar kai kuriose srityse žengiame į priekį, kai kur esame kartu su kitais muziejais. Nesame nei prastesni, nei atsilikę, turime savo specifiką. Lietuvoje turėjome labai daug invazijų, okupacijų, karų, per kuriuos grobė, vežė, naikino, tad mūsų kolekcijų įvairovė ir gausa kitokia. Visgi tai, kas padaryta per XX a., yra didelis žingsnis į priekį ir dabar mūsų muziejai tikrai gali lygiuotis su Latvijos, Lenkijos, Vokietijos. Žengiame koja kojon tiek muziejininkystės tradicijomis, tiek naujomis technologijomis, tiek pateikimo įvairove, tiek lankytojų aptarnavimo kultūra. Stengiamės neatsilikti nuo geriausių pasaulinių muziejų tendencijų.

–  Vienas iššūkių – jaunimo pritraukimas ne tik lankytis, bet ir dirbti. Štai, keliauju po Boloniją, bet retai sutinku jauną ar angliškai kalbantį salių prižiūrėtoją... Ar mąstote apie būdus, kaip spręsti kultūrinių įstaigų, muziejų senėjimo klausimus?

– Tegul užsienio muziejai pasimoko iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Čia muziejaus lankytojai sutiks ekspozicijų prižiūrėtoją-konsultantą, mokantį anglų kalbą, dalis jų kalba ir kitomis kalbomis. Jų amžiaus vidurkis – ne daugiau nei 30 metų. Manau, ta kryptimi dirbame jau beveik dešimt metų ir esame maloniai nustebę, kad kiti muziejai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje iš mūsų mokosi, nes tai jau esame pasiekę.

– Muziejaus šimtmetį pradėsime švęsti kovo 11 d. Visuose padaliniuose (ir ne tik) vilnys paroda „Šiaulių albumas“, kuri daug dėmesio skirs Šiaulių miesto raidai, istorijai ir asmenybėms. Ar galite paintriguoti lankytojus, ką jie išvys keliaudami po muziejaus padalinius ir miesto erdves?

– „Šiaulių albumo“ paroda, kaip idėja, buvo labai svarbi tuo, kad pabandėme dabartinio muziejininko žvilgsniu pasižiūrėti į darbą, kurį atliko muziejininkai XX a. pirmojoje pusėje, kitaip tariant, pirmaisiais muziejaus veiklos dešimtmečiais. Aišku, dabar esame kitokie, negu buvo mūsų pirmtakai. Tuo metu būtent jie davė bazinį pagrindą Šiaulių „Aušros“ muziejaus specifikai: rinkinių gausa ir įvairove šiandien, po 100 metų, rengdami parodą muziejaus šimtmečio proga, galime drąsiai pasiremti.

Tokia forma, kai paroda užpildo visas pagrindines muziejaus parodų sales, pratęsia ilgalaikes ekspozicijas bei išeina į miesto gatves ir aikštes, be to, apjungiama virtualiu edukaciniu turiniu, pasirinkta pirmą kartą. Negirdėjome, kad bent jau Lietuvoje kažkas panašaus būtų vykę. Taigi paroda intriguoja ne tik turiniu, artimu turbūt kiekvienam miestiečiui, nes retrospektyviu istoriniu pasakojimu sujungiama miesto praeitis ir dabartis, reflektuojamos asmeninės istorijos bei patirtys, bet ir originalia forma. Paroda – kultūrinis, pramoginis, pažintinis maršrutas, kuriuo keliaujant vis į kitą muziejaus padalinį, tarsi verčiant albumo lapus, pateikiamas pasakojimas apie svarbiausias mūsų miesto savasties dedamąsias dalis taip, kaip jas mato parodos kuratoriai. Tai šiandienos muziejininkų bandymas permąstyti miesto tapatybę, jo istorijos naratyvus, apžvelgti miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, galbūt numatyti ir jų papildymo miesto istorijai svarbiais eksponatais kryptis bei strategijas.

– Paroda „Šiaulių albumas“ tarsi apjungs šiandienių ir buvusių Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojų įdirbį. Kaip manote, kas yra geras muziejininkas? Ar pasikeitė jo misija nuo muziejaus įsteigimo?

– Bendros muziejininko profesijos tendencijos išliko tos pačios. Geras muziejininkas – žmogus, mylintis istoriją ir kultūrą. Jis tyrinėja, gausina muziejinius rinkinius ir juos pristato visuomenei. Tai – gero muziejininko pagrindai. Jis jungia tris pagrindinius bazinius dalykus: muziejinio rinkinio, saugomo muziejuje, pažinimą, tyrinėjimą, analizę ir pateikimą visuomenei paroda, ekspozicija, katalogu, vieša paskaita, kitomis priemonėmis, kurių šiuo metu atsiranda vis daugiau. Turiu omenyje ir visas virtualias priemones bei būdus. Dabar galima padaryti tai, ko negalėjo ankstesnių kartų muziejininkai.

– Šį pavasarį penkiasdešimtmetį minės ir vienintelis Lietuvoje Fotografijos muziejus. Planuose ilgalaikės muziejaus ekspozicijos „Laisvę fotografijai!“ atvėrimas lankytojams, kviečiant juos pažinti fotografijos istoriją. Ko tikėtis smalsuoliams? Kokios Lietuvos fotografijos istorijai reikšmingos pavardės, datos, faktai skleisis?

– Fotografijos muziejaus ekspozicija lankytojus kvies į interaktyvų fotografinį nuotykį, keliaujant laiku nuo pat fotografijos priešistorės, ištakų iki šių dienų. Nors ekspozicijos pagrindą sudaro Lietuvos fotografijos istorijos pasakojimas, tačiau jis pateikiamas platesniame pasaulinės fotografijos raidos kontekste, išryškinami mūsų šalies istorijos nulemti išskirtinumai. Bendras fotografijos raidos tendencijas ir jos ypatumus Lietuvoje padės atskleisti pasirinktas teminis leitmotyvas, užšifruotas pavadinime – „Laisvę fotografijai!“.

Ekspozicijoje lankytojai išvys įvairius vertingiausius muziejaus rinkinio eksponatus – istorines ir menines fotografijas, jų gamybos priemones, fotografinius spaudinius, dokumentus bei kitus su fotografija susijusius dalykus. Kolekcijų turinys, jų išskirtinumas dažnai nulemia muziejų ekspozicijų pasakojimo turinį. Taigi ir Fotografijos muziejaus ekspozicijoje pasirinktos temos bus atskleistos per vertingiausias anksčiau ir pastaraisiais metais sukauptas kolekcijas, atspindinčias fotografijos technikos, technologijos bei kūrybinės fotografijos raidą. Ekspozicijoje lankytojų taip pat lauks nemažai įtraukių vietelių – stilizacijų, rekonstrukcijų, virtualių ir patyriminių sprendimų. 2023 m. gegužės 25 d., minint Fotografijos muziejaus penkiasdešimtmetį, bus pristatyta ne tik nuolatinė ekspozicija, bet ir ją pratęsianti paroda, pasakojanti apie Fotografijos muziejaus veiklos ir Lietuvos fotografijos pastarųjų penkių dešimtmečių aktualijas.

–  Šiaulių „Aušros“ muziejus šiuo metu vienija devynis struktūrinius padalinius. Septyni iš jų (Chaimo Frenkelio vila, Venclauskių namai, Žaliūkių malūnininko sodyba, Šiaulių istorijos, Fotografijos, Dviračių, Radijo ir televizijos muziejai) atviri lankytojams, o poeto Jovaro namas ir Senoji miesto gaisrinė – ne. Abiejų pastatų situacija skirtinga, apie Senosios gaisrinės atvejį daug kalbama ir diskutuojama, tačiau norisi klausti apie Jovaro namą, kadangi literatūrinio paveldo Šiauliuose nėra daug. Ar yra planų jį atnaujinti, įveiklinti?

– Mes nemanom, kad tik Jovaro namas turėtų būti siejamas su literatūriniu paveldu. Tai – memorialinis namas, kuriame dirbo, kūrė mūsų poetas Jovaras. Literatūros istorijos paveldą pristatome kituose padaliniuose – ar tai būtų teminės parodos, ar „Poezijos pavasario“ šventės, ar ekspozicijos dalis. Istorinė literatūra, kaip objektas, yra sudedamoji mūsų ekspozicijų ir kultūrinės veiklos dalis. Visur matome galimybę prisiliesti prie literatūros – ir Šiaulių istorijos muziejuje, ir Venclauskių namuose, ir Ch. Frenkelio viloje.

– Kaip manote, kokioms Šiauliuose gyvenusioms asmenybėms galėtume skirti daugiau dėmesio? Kurias pažinti, atrasti skatinančio turinio turėtume sukurti?

– Reikia pradėti nuo P. Bugailiškio. Turime išlikusį jo namą (šiandien tai „Laiptų galerijos“ dalis), nekilnojamąją kultūros vertybę, kurią Šiaulių miesto savivaldybė ruošiasi renovuoti. Reiktų atkreipti dėmesį, kad namo memoriališkumo arba jo dalies autentiškumo išsaugojimas yra labai svarbus dalykas ir apie tai reikia kalbėti iš anksto, dar planuojant.

Svarbi Venclauskių šeima, mažai kalbame apie Stanislavą Venclauskienę, kuri yra labai ryški kultūros, meno, teatro asmenybė. Turime prisiminti tokius šviesuolius kaip Juozapas Miliauskas-Miglovara, Šalkauskių, Biržiškų šeimas, kurios gyveno ir kūrė Šiaulių dvasinį gyvenimą, jų įtaka yra iki šiol jaučiama, bet apie jų buvimą Šiauliuose ir jų atminties ženklus mažokai kalbama. Turime Stasio Šalkauskio premiją, esame paminėję signatarus, bet visumos tų, kurie kūrė Šiaulius: Venclauskių, Bugailiškių, Šalkauskių, Biržiškų, Jono Murkos, Lukauskių, Sondeckių, Juozo Orlauskio, trūksta.

– Muziejaus veiklų tęstinumas nemaža dalimi priklauso nuo vadovo strategijos. Pats vadovaujate ketvirtį amžiaus. Ar mąstote apie tai, kokį muziejų norėtumėte perleisti kitam vadovui? Kokio vadovo linkėtumėte?

– Norėčiau perduoti pilnai sutvarkytą, renovuotą muziejų. Dar nepavyko iki galo sutvarkyti Dviračių muziejaus. Didelis užmojis – ugniagesių muziejaus atsiradimas Šiauliuose. Turime didžiulę kolekciją ir galvojame, kad senojoje miesto gaisrinėje galėtų atsirasti ugniagesių ir kultūros paveldo apsaugos nuo ekstremalių situacijų mokymo centras. Esame pasiruošę tokią koncepciją. Tai yra darbai, kuriuos reikėtų padaryti. Nežinau, ar juos būnant vadovu man teks įveikti, ar kaip tęstinį darbą reikės atiduoti naujam vadovui, kuris tuos darbus, manau, turėtų tęsti. Svarbiausia, kad muziejui imtųsi vadovauti žmonės, kurie suprastų Šiaulių „Aušros“ muziejaus prasmę tiek miesto, tiek Lietuvos kultūros istorijoje. 100 muziejaus nugyventų metų parodo, kad jis keitėsi, transformavosi, tobulėjo, buvo kuriami nauji padaliniai, – tai yra svarbu ir tai reikia tęsti.

Roberta Stonkutė