Ne tik muziejaus partneris, bet ir dėvėtų rūbų parduotuvių konkurentas

Dešimtmečiais šeimų namuose saugomi daiktai, jų istorijos ir paslaptys, šeimininkų į juos sudėta meilė ir energija dažnai nugula čia – Lazdijų rūšiavimo centre esančiame daiktų mainų punkte “Mainukas”.

Taip jau nutiko, kad pastaruoju metu tenka dažniau čia atvažiuoti. Todėl matau, kaip keičiasi šiame punkte esantys daiktai, o kartu su jais – ir patalpoje tvyranti nuotaika. Lazdijų atliekų rūšiavimo centro vadovė Jolanta Balzerienė noriai leidžiasi į kelionę po „Mainuko“ ir visos Lazdijų stambių gabaritų aikštelės kasdienybę – jos klientus, esančias tradicijas ir tarpusavio ryšius su tais, kurie čia jau pramynę takus...

Ypatingasis „Mainuko“ paveldas – knygos, paveikslai, rankomis austi užtiesalai

Knygų „Mainukas“ visuomet turi. V. Mykolaičio–Putino „Altorių šešėly“, nuotraukų albumas „Dainavos kraštas“ , „Tarybų Lietuvos rašytojai“. Šiame centre pranyksta visos ideologinės ir laiko ribos, barjerai. Čia supranti, koks esi laikinas, kiek nedaug tau teks džiaugtis turimais daiktais ir kad jais tikrai reikia džiaugtis, o ne kaupti ir laikyti svetainėse už devynių užraktų.

Kai prieš keturias dienas lankiausi „Mainuke“, čia nebuvo tiek knygų ir paveikslų. Dabar – yra. Autoriniai darbai, tapyti akvarele, įrėminti. Kažkada, kažkam jie buvo gyvenimo dalis. Dabar – keliauja į kitas rankas.

Jolanta sako, kad pavasarį ypač padaugėja atvežamų daiktų – gyventojai tvarkosi namus, perka ir parduoda sodybas, tad nereikalingus daiktus, laimei, jau veža ne į miškelius ir pakeles, o  į Lazdijų „Mainuką“.  Čia, galima sakyti, jau susikūrusi tam tikra bendruomenė – yra žmonių, kurie čia apsilanko kiekvieną dieną, kartą per savaitę. Jolanta juos pažįsta, žino, kam reikės drabužių, kam – ypatingų senienų, o kam – bet ko, kad tik papildytų savo senienų atsargas. Knygas dažniausiai ima pagyvenę žmonės, nes iš pagyvenusiųjų namų jos yra atkeliavusios. „Anų laikų“ rašytojų knygos žadina prisiminimus tiems, kurie jas yra skaitę savo jaunystėje... Žinoma, po kelerių metų jas čia gal vėl atveš, kai juos pasiėmę žmonės jau bus iškeliavę anapilin...

  „Kai čia dirbi, tai ir įpranti rūpintis viskuo, kaip savo namuose. Man gaila visko, kas gali iškeliauti „per kaminą“. Todėl skambinu į Lazdijų krašto muziejų, kai atkeliauja rankomis austi užtiesalai, ypatingai senos knygos, vadovėliai. Senoviniai baldai taip pat turi savo klientus – žinau, kad jie apsilankys reikiamu metu, pastebės ir prikels daiktą naujam gyvenimui“, – dalijasi patirtimi J. Balzerienė.

Ji tuoj pat paneigia nuomonę, jog čia lankosi tik nepasiturintys rajono gyventojai. Pagaliau kas yra tie nepasiturintys? Ar tie, kurie gyvena iš pašalpų? Juk dažnai jie gauna daugiau nei tie, kurie šeimoje abu dirba... Taigi, čia lankosi ir rajone būstus turintys didmiesčių gyventojai inteligentai, kurie šiame ypatingame name įžvelgia ne išmestus daiktus, bet vertybes. Ir jų tikrai randa.

Drabužiai – į socialiniuose būstuose gyvenančias šeimas

Lazdijų „Mainukas“ drabužių turi nuolat. Yra ir gana madingų, žymių firmų, dar visiškai nedėvėtų. Jų kelias iki šio centro – tik vieno Dievo žinioje. Tačiau, sako Jolanta, norinčių juos pasiimti, niekuomet netrūksta.  Dažniausiai ateina žmonės iš netoliese, šalia Lazdijų ligoninės esančių socialinių būstų.  Bet yra ir iš toliau. Čia gi – viskas nemokama. Tad Lazdijų „Mainukas“ yra labai rimtas konkurentas Lazdijuose esančioms antrų rankų parduotuvėms, kuriose, ne paslaptis, prekės po karantino jau žymiai brangesnės. O jų pasiūla – žymiai kuklesnė. Į Lazdijų „Mainuką“ drabužiai atkeliauja ne tik iš vietos gyventojų, bet ir iš Alytaus daiktų ruošimo pakartotinai naudoti centro “TikoTiks”. Iš Lazdijų į Alytų taip pat keliauja daiktai: atvykę specialistai atsirenka, ką galima suremontuoti, atnaujinti. Ten jie tvarkomi.  Iš ten ir iškeliauja į Alytaus gyventojų namus gyventi antro gyvenimo.  

J. Balzerienė sako, kad visuomet yra smagu, kai daiktas suranda savo vietą, antrą šeimininką. Ir taip nutinka vis dažniau. Nes naudoti ir prikelti daiktus antram gyvenimui tampa tiesiog madinga. Feisbuke yra susikūrusi ne viena grupė žmonių, kurie dalinasi daiktų restauravimo, pritaikymo antram gyvenimui idėjomis. Stebi ir grožiesi. Deja, sako Jolanta, ne visiems toks pajautimas duotas, reikia turėti gal akį, gal kokią menininko gyslelę. Tačiau tokių žmonių ir mūsų rajone yra. Viena ponia, atvykstanti iš Neravų kaimo, tuoj pastebi visus naujai atkeliavusius daiktus. Ir tiesiog per minutę mato tolimesnę jų ateitį. Ne tik baldai, bet ir rankų darbo staltiesės, užtiesalai, sako Jolanta, jai paklūstantys. Nesvarbu, kad kartais būna ir itin susidėvėję, dėmėti, ji žino paslapčių ir būdų, kaip daiktus atjauninti, pritaikyti, o kartais – padaryti patrauklesnius, nei buvo savo „jaunystėje“.

Tampa artimesni už gimines

Jolanta Balzerienė Lazdijų stambių gabaritų aikštelėje, kur įsikūręs ir „Mainukas“, dirba jau penkiolika  metų – nuo pat aikštelės atidarymo pradžios. Per tuos metus aikštelėje atsirado papildomų paslaugų – tas pats „Mainukas“, tai pat  – žaliųjų atliekų surinkimo aikštelė, kur miesto ir aplinkinių kaimų gyventojai gali atvežti žolę, sugrėbtus lapus, kitas kompostuoti tinkamas atliekas. Nuo pagrindinės savo „kontoros“ iki žaliųjų atliekų aikštelės Jolanta atlekia dviračiu – Alytaus atliekų tvarkymo centro nupirktu jos darbui palengvinti. Tačiau, nežiūrint į visą operatyvumą, Jolanta sako randanti  žaliųjų atliekų surinkimo aikštelėje  ir statybinių medžiagų, ir net šiferio, kurio Lazdijų stambių gabaritų aikštelė nepriima. Per penkiolika metų, tiesa, išaugo rajono gyventojų atliekų kultūra – žmones vis daugiau naudojasi aikštelės paslaugomis. Nors gyventojų rajone per penkiolika metų stipriai sumažėjo, tačiau atvežamų atliekų kiekis – išaugo. Tai reiškia, jog Lazdijai „europėja“, darosi kultūringesni, supratingesni.

Jolanta Balzerienė  sakosi daugumą aikštelės klientų pažįstanti kaip artimus žmones: su jais bendrauja, kol jie įsikelia į naujus namus arba iš jų kraustosi, kol statosi ar rekonstruoja. Kartais tie darbiniai ryšiai perauga į labai artimus. Ir būna liūdna, kai žmonės atvažiuoja tiesiog padėkoti už bendradarbiavimą ir draugystę, nes išvažiuoja gyventi kitur.