Ne­leng­vas ke­lias na­mo: kad su­grįžtų į gim­tinę, Prancū­zi­jo­je įstri­gu­siam šiau­lie­čiui te­ko įsi­gy­ti au­to­mo­bilį

At­šau­kia­mi skryd­žiai, už­da­ro­mi oro uos­tai ir vals­ty­bių sie­nos – su to­kiais iššū­kiais su­si­dūrė Prancū­zi­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je ra­miai ato­sto­gavę šiau­lie­čiai. Bai­siau už ke­lio­nių iš­ban­dy­mus, anot jų, yra ne­bent nuo­tai­kos, ku­rio­mis ap­si­gink­lavę mūsų tau­tie­čiai pa­si­tin­ka tuos, ku­rie jau grįžo ir dar tik grįš. Šian­dien šim­tai lie­tu­vių už­sa­ko­mai­siais skryd­žiais par­skren­da iš Va­len­si­jos, Pa­ry­žiaus, Ko­pen­ha­gos ir Var­šu­vos.

Neplanuotas pirkinys

Iš Šiaulių kilusiam verslininkui Aivarui (vardas pakeistas, – aut. past.) bėga antroji karantino savaitė. Nors sugrįžti į Lietuvą iš Prancūzijos, kurioje atostogavo, nebuvo paprasta, vyras atrodo ramus. Sveikata Aivaras taip pat nesiskundžia ir sutinka papasakoti savo istoriją.

Atostogauti į Prancūziją jis su dar trimis asmenimis išskrido kovo pradžioje. Minčių atsisakyti iš anksto suplanuotos kelionės nekilo – tuo metu Prancūzija dar nebuvo įtraukta į rizikingų šalių sarašą. „Tikrinau: ten, kur vykome, nebuvo nė vieno ligos atvejo šimto kilometrų spinduliu. Rekomendacijų nevykti irgi nebuvo“, – sako jis.

Atostogos prasidėjo ramiai, tačiau, joms besibaigiant, informacijos apie koronavirusu užsikrėtusius žmones vis daugėjo. „Iš pradžių minties, kad grįžimas bus sudėtingas, neturėjome. Baimės irgi: skrydis atgal tiesioginis, be jokių persėdimų, rizikos kažkur papildomai užsikrėsti nėra. Išskristi turėjome sekmadienį, o šeštadienį sužinojome, kad skrydis atšauktas“, – pasakoja Aivaras. Maža to, paaiškėjo, kad pirmadienį bus uždaroma Prancūzijos–Vokietijos siena. Reikėjo skubiai ieškoti išeičių.

„Skambinome į ambasadą, aiškinomės situaciją. Pirkti kitus bilietus su persėdimais buvo baisu, nes oro uostus uždarinėjo, skrydžius atšaukinėjo – o jeigu užstrigtume? Be to, labai brangu – keturiems asmenims bilietai būtų kainavę daugiau nei 2 000 Eur. Nusprendėme, kad pigiau bus įsigyti automobilį. Jį vėliau galima parduoti, aišku, ne už tą pačią kainą, bet nuostoliai vis tiek mažesni“, – sako Aivaras.

Besikeičiantis maršrutas

Įsigyti važiuojantį automobilį Prancūzijoje ir dar sekmadienį – nemenkas iššūkis. Ne dėl pirkėjų išrankumo – pardavėjai paprasčiausiai nekėlė ragelio. Po trijų valandų paieškų vis tik pavyko sėkmingai sudaryti sandorį ir Aivaras savo rankose laikė nuosavo „Peugeot“ raktelius.

„Pagal Užsienio reikalų ministerijos rekomendacijas nutarėme vykti prie Lenkijos sienos ir į Lietuvą parvažiuoti tranzitu per žadamą koridorių. Prancūzijos ir Vokietijos sieną kirtome, likus 20 minučių iki uždarymo. Pasisekė“, – sako Aivaras.

Vis tik iš Vokietijos išvažiuoti „Peugeot“ nepavyko. Paaiškėjo, kad lengvųjų automobilių per Vokietijos–Lenkijos sieną nepraleis, taigi, trys su verslininku buvę asmenys į Lietuvą grįžo traukiniu, o jis pats nusipirko kelto bilietą iš Kylio. Keltas turėjo išplaukti ketvirtadienį, tačiau Aivarą pasiekė žinia, kad Vyriausybė antradienį organizuoja tautiečiams keltą iš Zasnico.

„Su tuo keltu ir grįžau į Lietuvą. Praktiškai visą laiką pramiegojau kajutėje, nes iki tol kelionė buvo sunki, važiavome naktimis, įveikėme apie tris tūkstančius kilometrų“, – sako jis ir džiaugiasi „Peugeot“, kuris nepavedė. Automobilis dabar stovi Šiauliuose.

Pats Aivaras šiuo metu karantinuojasi Vilniuje, kuriame gyvena. Pabrėžia, kad saviizoliacijos laikosi itin sąžiningai – nuo pat grįžimo neturėjo jokių kontaktų su kitais žmonėmis. „Artimieji suruošė maisto ir būtiniausių daiktų krepšelį, pastatė lauke, aš pasiėmiau“, – šypteli jis.

Paklaustas, ar neskaudina tautiečių pasisakymai apie į Lietuvą sugrįžtančius žmones, jis teigia besidžiaugiantis adekvačiu ir sąmoningu savo aplinkos elgesiu. adekvatumo norėtų palinkėti ir kitiems.

Žmonės aplink verkė ir panikavo

Kovo pradžioje į viešnagę užsienyje išvyko ir šiaulietės Ugnės šeima: ji pati, vyras ir metukų dar neturintis jųdviejų sūnus. Trijulė skrido aplankyti artimųjų, gyvenančių Vokietijoje. Vėlgi: tuo metu Vokietija nebuvo įtraukta į rizikingų šalių sąrašą, tad bloga nuojauta šiauliečių nekamavo.

„Įvykiams pakrypus protu sunkiai suvokiama linkme, supratome, kad nelauksime planuoto skrydžio atgal. Tuomet ir užvirė visa pekla. Bandymas keisti skrydžio datą – šuniui ant uodegos. Skrydžių bendrovė „Ryanair“ internetu neleido atlikti šio veiksmo. Taip pat neleido įsigyti bilieto į ankstesnį skrydį. Susikrovėme daiktus ir su kūdikiu ant rankų vykome į artimiausią oro uostą, tikėjomės įsigyti bilietą vietoje. Oro uostas tuščias. Ėmė krėsti šiurpas. Buvome informuoti, jog bilietų į šį skrydį nebėra“, – pasakoja Ugnė.

Šeima ėmė ieškoti kitų skrydžių į Lietuvą ar Latviją. Rado, internetu įsigijo bilietus ir nieko nelaukdami automobiliu išvyko į už bemaž keturių valandų kelio esantį oro uostą Berlyne. Pridavus bagažą ir keliaujant vartų link, įtampa atslūgo – namai atrodė ranka pasiekiami. „Tik BAM. Pranešama, kad skrydis atšauktas ir nukeliamas į rytojaus popietę. Likome su miegančiu kūdikiu ant rankų ir be jokio plano B. Tikslas – rasti nakvynę, nes keturių valandų kelionė atgal pas artimuosius neatrodė pati geriausia išeitis. Oro uoste susikooperavę su dar keletu lietuvių, taksi vykome į netoliese esantį motelį“, – sako Ugnė.

Kitą rytą šiauliečiai vėl atvyko į oro uostą. Ugnė pamena, kokia ten tvyrojo atmosfera: žmonės aplink verkė, panikavo. „Pranešė, kad mūsų skrydis nukeliamas dar beveik trims valandoms. Ir vėl įsileidome į save paniką. O kaip kitaip?! Juk maskatuotis su kūdikiu oro uoste ir apskritai bet kur dabar ne pats geriausias metas. Kai atvykome į Vokietiją, virusas čia buvo nustatytas 16 žmonių. Būnant oro uoste, tikrinau, šie skaičiai, praėjus lygiai savaitei, buvo pasiekę beveik 5 000! Ar kas galėjo tai numatyti?“ – klausia ji.

Lėktuve – kaip kalėjime

Laimė, skrydis įvyko. Tiesa, kai šeimai galų gale pavyko sugrįžti į gimtinę, paaiškėjo, kad kelionės išbandymai dar nesibaigė.

„Tai, kad 21.30 val. buvome nusileidę, o iš lėktuvo buvome išlaipinti apie 2 val. nakties, yra protu nesuvokiama. Žmonės įkalinti, nesilaikant rekomenduojamo saugaus atstumo, o juk grįžę, kaip Lietuvoje įvardijama, iš karšto taško. Lėktuve jokio vėdinimo. Žodžiu, jei ir yra sergančiųjų virusu, jis sėkmingai platinamas. Vis išgirsdavome kosinčiųjų ir su vyru susižvalgydavome. Žodis „nejauku“ tūkstantį kartų per švelnus. Sunkiausia žmonėms su vaikais, kurie žodžio „palauk“ nesupranta: yra naktis, jie išsekę, aplinka nepažįstama, lėktuve ankšta. Stengėmės niekur neiti, net nesinaudoti tualetu, kad turėtume kuo mažiau kontakto su kitais žmonėmis. Po beveik penkių valandų įkalinimo, vartoju šį žodį, nes kito atitikmens nerandu, buvome išlaipinti ir įsodinti į autobusą“, – pasakoja Ugnė.

Tuomet laukė patikra, anketų pildymas, kelionė į Šiaulius ir karantinas. Ugnė sako, kad šiuo metu visa šeima jaučiasi gerai. Ji pati atidžiai seka naujienas šalyje, o labiausiai ją piktina kitų lietuvių požiūris į grįžtančius žmones.

„Norėtųsi papasakoti tiems, kurie patogiai sėdi prie savo telefonų ir nė neįsivaizduoja, kokį sunkų kelią turi nueiti jų tautiečiai, kad pasiektų Lietuvą. Ir ne visi buvo išskridę paskrudinti savo užpakalių į Balio salą, gerbiamieji! Sutikome lietuvę, kuri su mažamečiu vaiku norėjo pasiekti Lietuvą, nes miršta jos mama! Kaip galima žarstytis pasisakymais, jog tokių žmonių negalima įleisti į šalį?“ – stebisi ji.