Ne gėda sirgti – gėda nesigydyti

Kai ant sprando moterims užlipa trys banginiai – slaptumas, pasibjaurėjimas savimi ir gėda, vienoms pačioms įveikti priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų tampa beprotiškai sunku. Būtina aplinkinių pagalba, kurią jau metus teikia Kelmės r. Padubysio kaimo moterų bendruomenės įkūrėja Eglė Gulbinovičienė-Stankūnė. Pati ėjusi tuo pačiu keliu link prarajos krašto, ji sugebėjo apsigręžti ir susikurti šviesų rytojų. Dabar mielai kviečia tai padaryti motyvuotas likimo drauges: „Nebijokite paskambinti ir prisipažinti. Galiu padėti.“

„Pirmą klasę baigėme dešimtuku“

Asociacijoje Padubysio kaimo bendruomenė nuo praėjusių metų gydytis nuo priklausomybių gali ne tik vyrai, kurių bendruomenė veikia jau dvyliktus metus, bet ir moterys. „Mes esame ne reabilitacijos centras, ne gydymo įstaiga, mes esame bendruomenė, į kurią gali ateiti priklausomi asmenys“, – patikslina Eglė. O kuo bendruomenė skiriasi nuo buvimo reabilitacijos centre? Kaip sako pašnekovė, stengiamasi būti arčiau gyvenimo. Padubysyje apsistojusios moterys kartu gyvena, gamina, tvarkosi ir, žinoma, kartu siekia ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų.

„Man šis modelis buvo įdomus ir, kelerius metus svarsčiusi, apsisprendžiau, kad pati noriu vien tik moterų bendruomenės, – teigia ji. – Vyrai sunkiau pripažįsta priklausomybę, moterys pripažįsta, bet slepia, todėl jutau vidinį impulsą, kad noriu dirbti su moterimis.“

Moterų bendruomenių Lietuvoje daug nėra, tad Eglei pavyko užverti tam tikrą spragą: nuo moterų bendruomenės įkūrimo prabėgo vos metai ir įkūrėja džiūgauja, kad jie pranoko didžiausius lūkesčius. Sėkmingą modelį kurti padėjo greta esanti vyrų bendruomenė, o reikiamybę patvirtino lankytojos: pačią pirmą dieną po paskelbimo apie priklausomų moterų bendruomenę Eglė išsyk sulaukė skambučio, o pirmaisiais metais į jos veiklą įsitraukė beveik 30 moterų.

Pati Eglė per pirmuosius bendruomenės veiklos metus dirbo daug ir ilgai. Kaip sako, buvo viskuo: ir ūkvede, ir administratore, ir greitąja pagalba, ir guodėja, ir vairuotoja: „Bet pirmą klasę tikrai baigėme dešimtuku. Galiu pasakyti drąsiai.“

Džiugina susidomėjimas

Nuo priklausomybių bandančios išsikapstyti moterys į Padubysį atvyksta kelioms savaitėms, mėnesiui ar trims mėnesiams – kiek reikia. „Mūsų nemokamos bendruomenės prioritetas – kad čia atvažiuotų motyvuotos moterys. Iš tų 30 moterų nemotyvuotų buvo gal tik 5. Tai mums jau yra labai geras rezultatas“, – sako Eglė.

Patirties su priklausomais žmonėmis pašnekovė turi daug – ji ilgą laiką dirbo Kauno priklausomybės ligų centre, todėl suprato, kad moteriai reikia kitos moters, o kurdama savo bendruomenę, ji atsisakė privalomų ir naudos neteikiančių dalykų.

„Neužtenka negerti, nevartoti narkotikų. Reikia ir mokytis. Mes visus šiuos metus mokėmės gyventi. Tiek aš nepasirenku, kas pas mane atvyks, tiek jos nepasirenka, su kuo gyvens ir pan. Nelengva, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad daugiausia vienu metu kartu gyveno 8 moterys. – O moterys juk yra jausmai, emocijos...“

Padubysį supa nuostabi aplinka, bet Eglė neslepia nerimavusi, ar būsimosios gyventojos nepabijos kaimiškos vietovės, lauko tualetų, krosnies ir pan. Baimę, matyt, juto tik ji pati, o į bendruomenę vyksta moterų iš visos Lietuvos. Labai įvairus ir jų amžius. Bendruomenėje nėra labai griežtos dienotvarkės, tačiau nustatytų taisyklių pažeisti nevalia – nenorinčios ten likti moterys per prievartą nelaikomos.

Tie nelemtieji banginiai

Pas ją atvykstančių moterų problemos Eglei žinomos ir išgyventos asmeniškai: jaunystėje ji pati klampojo po priklausomybės nuo alkoholio liūną, bet sugebėjo iš jo išlipti ir nuo 2002 metų ėmė dirbti Kauno priklausomybės ligų centre. „Moterų priklausomybės laikosi ant, kaip aš vadinu, trijų banginių. Pirmas yra slaptumas. Moteris ne tik pati slepia, bet ir aplinka labai dangsto ją – šeima, kolegos, draugės… Antras banginis – pasibjaurėjimas savimi. Moteris labai save menkina, kaltina. Ir trečias yra gėda“, – aiškina ji.

Bet šalia egzistuoja dar viena problema, neleidžianti ieškoti pagalbos, – prigimtinis atsakomybės jausmas. Anot Eglės, moterys iš perdėtos atsakomybės labai ilgai bando tvarkytis pačios, neįsileidžia kitų. Tiesa, pagalbos jos neretai kreipiasi į psichiatrus, bet iki galo neatsiveria – ne prisipažįsta, kad serga, bet teigia jaučiančios nerimą, kovojančios su nemiga. „Tuomet gauna vaistų, antidepresantų ir vėliau pas mane atvažiuoja jau turėdamos dvi priklausomybes – nuo alkoholio ar narkotikų ir jau nuo cheminių vaistų“, – atskleidžia Eglė.

Bet ji randa ir kuo pasidžiaugti: pastebi, kad savęs kontroliuoti nepajėgiančių moterų atvyksta mažiau ir pagalbos kreipiasi jaunesnės nei anksčiau: „Jos nėra pasiekusios to dugno, kai jau tikrai nebegalima padėti. Maža to, priklausomi žmonės šiais laikais yra labai informuoti. Moterys žino daug, tik sunku daryti atitinkamus veiksmus.“

Jausmų pasaulyje

Vartoti alkoholį ar narkotikus paskatina tam tikra terpė – stikliuką vis keliantys tėvai ar kiti artimi asmenys. Bet Eglė pirštu beda ir į tuos, kurie yra šalia žmonių, sergančių priklausomybės ligomis. „Labai daug kas nuo jų priklauso: mamos, tėčio, draugių ir pan. Ir būtent kalbant apie moteris. Nes manoma, jog vyrai susitvarkys patys, o moterys yra dangstomos artimiausios aplinkos žmonių. Tai išties labai stabdo ir kenkia joms. Atsitraukus artimiesiems, liga pasirodo visu gražumu“, – akcentuoja Eglė.

Akcentuoja ji ir tai, kad priklausomybė nėra tik vartojimas. Tai jausmai iki jo, po jo, elgsena ir visa kita. „Moterims svarbu atskirti, kur yra prigimtinė „aš“ ir ką su ja padarė liga“, – sako pašnekovė. Maža to, pasak jos, moterims ypač svarbu suvokti savo jausmus. Dėl to Padubysio kaimo moterų bendruomenėje gyvenančios moterys rašo jausmų dienoraščius. „Nepasakyčiau, kad vyrams lengviau, bet skiriasi jų ir moterų jausmų raiška. Moterys juk yra vieni jausmai… Mes tuos jausmus labiausiai ir akcentuojame“, – sako Eglė.

Pagrindinis jos klausimas moterims būna ne „Kodėl tu geri?“, bet „Ką tu užpilinėji?“. „Juk dažniausiai tai būna dėl jausmų, – tikina ji, bet patikslina: – Priklausomybė yra liga. Tik vieni ja suserga, kiti ne.“

Ilgus metus šia liga besidominti moteris netgi tvirtina, kad nėra priežasčių, kodėl imama nesaikingai vartoti alkoholį. „Tai didžiausia mums pakišta kiaulė, nes nėra priežasčių, kodėl mes geriame. Tai yra liga. Sako, jog geria, nes vyras neištikimas, nes atėmė vaiką ir pan. Bet ne – jos tiesiog serga priklausomybe. O pasiteisinimų ieškojimas yra ligos mechanizmas. Tai liga, pati neigianti save“, – aiškina pašnekovė.

Pirmą žingsnį turi žengti sergančioji

Eglė neslepia, kad į ją pagalbos kreipiasi sergančių moterų artimieji, tačiau, juos išklausiusi, paprašo, kad paskambinti išdrįstų pati sergančioji: „Tai jos pirmas žingsnis.“ Būna, kad į moters globėjiškas rankas patenka ir mamos, kurių vaikus atėmė socialiniai darbuotojai, taip pat moteris atveža ir mobilios komandos.

Kiek laiko išsivaduoti nuo alkoholio siekiančios moterys čia užsibus, priklauso individualiai, tačiau rekomendacinis laikas – trys mėnesiai. Bet nesant galimybių likti tokiam ilgam laikotarpiui, Eglė visuomet bando ieškoti išeičių. Pradžiugina ją ir grįžtamasis ryšys, kai išvykusios moterys sugrįžta aplankyti ar parašo žinutę, paskambina. O netolimuose planuose – ir vadinamieji absolventų susitikimai.

Be minėto jausmų dienoraščio rašymo, į Padubysio moterų bendruomenę atvykusios moterys klauso atvykstančių specialistų ar savanorių paskaitų, diskutuoja, laisvalaikiu užsiima rankdarbiais, keliauja į išvykas. Eglė į savo moterų bendruomenės veiklą įsisukusi taip, kad daro absoliučiai viską, todėl juokiasi: „Reikia pabandyti išeiti atostogų ir pabūti tiesiog bendruomenės vadove. Kartais ir vyrui tenka priminti pusę 9 vakaro, kad darbo valandos baigėsi ir metas namo.“

Bet Eglė savęs netaupo ir nedvejodama sako: „Aš tikrai jaučiuosi išsipildžiusi – man labai patinka tas žodis. Tikrai jaučiuosi esanti savo vietoje, bet, žinoma, nereiškia, kad aš nepavargstu, kad nebūna dienų, kai svyra rankos ar negalvoju, kam aš visa tai pradėjau… Bet išties esu laiminga.“

Vėl džiaugtis gyvenimu gali ir su priklausomybe kovojančios moterys, jei tik pasiryš gydytis. „Ne gėda sirgti alkoholizmu, narkomanija, santykių priklausomybe – tai tokia pat liga, kaip ir visos kitos. Gėda nesigydyti. Ir gėda ne prieš kitus, o prieš save, nes vyksta susinaikinimas. Moterys, nebijokite paskambinti ir ieškoti pagalbos, nes, tai padarius, dingsta vienas iš tų trijų banginių“, – ragina Eglė.