Naujos kartos prisilietimas gaivina Švenčionėlius: siekia įgyvendinti skandinavišką idėją, o vaikai auga arčiau gamtos

Švenčionėliai pradėjo formuotis XIX a. viduryje, kai buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, kuris turėjo didelės įtakos miesto plėtrai. Lūžis įvyko 1863-iaisiais, kai čia iškilo geležinkelio stotis, tapusi svarbiu regiono transporto mazgu, sujungusiu miestą su svarbiais Lietuvos ir kaimyninių šalių centrais.

Į Švenčionėlių geležinkelio stotį atvyksta naujos kartos atstovai, norėdami pažinti šią vietą ir tapti liudininkais to, kuo virs čia besikuriančiųjų sumanymai. Vieni naujos dvasios siekiantys įpūsti naujakuriai čia ketina įgyvendinti skandinavišką idėją, kiti tiesiog džiaugiasi dėl to, kad jų atžala turi galimybę augti arčiau gamtos arba, kad čia gyvendami prisideda prie kultūrinės vietinių veiklos.

Pačiame mieste ėmė kurtis įvairios pramonės įmonės. Ištisos švenčioniškių kartos dirbo geležinkelyje ar čia veikiančiose gamyklose. Atgavus nepriklausomybę, miestas išgyveno pokyčių etapą – dalis sovietinio laikotarpio gamyklų buvo uždarytos ar privatizuotos.

Valentina Šiaudinienė – šio krašto senbuvė, sovietų laikais dirbusi liejinių gamykloje. Galiausiai gydytojų verdiktas buvo griežtas – laikas atsisveikinti su šia darboviete. „Ten juk ėjo chemija, bet gerus pinigus mokėjo. Dabar Švenčionėliai gražūs, o tada nebuvo gražu. Gamyklų kiemuose nebuvo tvarkos. Jokiu būdu nepasiilgstu tų laikų“, – atviravo moteris. 

Šiandien Švenčionėlių vaizdas išties smarkiai kinta – apleistus gamyklos, kurioje Valentina dirbo, pastatus planuojama paversti progresyvia nauja mokykla, idėją jai pasiskolinus iš skandinavų.

Edukologas, mokymosi patirčių dizaineris Aurimas Ražanauskas ir profesionali šokėja, šokio edukatorė – du naujakuriai, kurie, pragyvenę Skandinavijoje beveik dešimtį metų, į Lietuvą ir parsivežė minėtą pirmosios Lietuvoje „Højskole“ mokyklos suaugusiesiems idėją.

„Højskole“ – pažodžiui būtų verčiama kaip aukštoji liaudies mokykla. Tai – iš Danijos kilusi neformali edukacinė programa, kurią žmonės gali rinktis, baigę mokyklą. Mokomasi intuityviai išjaučiant, kas tave domina ir traukia, bei eksperimentuojant, o mokymosi laikotarpį gyvenama bendruomenėje, kur ugdomi bendruomeniškumo įgūdžiai. Tai, kad mokomasi gyvenant bendruomenėje, kartu išjudina ir nedidelių miestelių dinamiką.

„Atsinešame mokyklos idėją. Ta erdvė – kurti džiaugsmą tiek senam, tiek jaunam, tiek vaikui, tiek paaugliui. Pavyzdžiui, atvažiuoja traukiniu jaunuolis, kuris galvoja, kad nori kažką naujo pabandyti, praleisti kitaip laiką pusę metų. Jis išlipa Švenčionėlių stotyje ir nueina į tokią mokyklą. Ten apsistoja ir jį pasitinka mokytoja. Čia jis leis pusmetį, gyvens su kitais, mokysis. Mokytoja atvykusiojo paklausia, kas jam įdomu, ką jis norėtų veikti?“ – apie sumanymą kalba pora.

Ši idėja turėtų virsti materija buvusios gamyklos pastate. Jį apžiūrėti mums lankantis buvo atvykę ir Nacionalinės kūrybinių industrijų asociacijos nariai iš Vilniaus. Šio vizito metu nuskambėjo pamąstymų, kad pirmieji žingsniai to link prasidėtų per trejus–ketverius metus.

Paatviraujama, kad šiandien miestelyje vietų, kuriose reguliariai būtų galima susiburti vakarais, nėra. Tačiau ir dėl to esama naujakurių iniciatyvų.

„Kai kviečiame nemokamai ar už simbolinę kainą jaunimą ir senjorus susiburti lentpjūvėje į koncertus, smagu matyti vietinių džiaugsmą, kai apleistos erdvės prikeliamos naujam gyvenimui – vėl yra kažkokios gyvybės, yra iniciatyvos daryti veiklas“, – Bendra.lt pripažino fotografas naujakurys Algirdas Bakas. Jis pats Švenčionėliuose įsirengė fotostudiją. Ji – prie geležinkelio stoties, viename iš stoties komplekso pastatų.

„Mano dukrai Sofijai – penkeri ir smagiai ji čia gyvena. Kodėl čia atsikraustėme? Po gyvenimo Kinijoje man norėjosi auginti dukrą kuo arčiau gamtos, kuo toliau nuo miesto. Tai pavyko. Aš pats iš mažo miestelio – Rokiškio, vasaromis mirkdavau karjere, visą laiką lauke, gamtoje, prie laužo. Norėjau šią estafetę perduoti dukrai – įskiepyti meilę gamtai“, – kodėl pasirinko gyvenimui šį miestą, paaiškino vyras.

Štai Teresa gyvena naujakurių kaimynystėje, buvusiame traukinių stoties bendrabutyje. Jos senelis dirbo lentpjūvėje, kurioje šiandien jau vyksta įvairūs renginiai. Moteris sakė, kad bando bičiuliautis su naujakuriais, nueina į jų organizuotus picų vakarėlius – į parankę pasičiumpa ir draugių.

„Švenčionėliuose šiandien yra jaunų žmonių – su savomis idėjomis. Gal prisikels Švenčionėliai?“ – optimistine gaida užbaigė ji.

Optimistiškai ateitį Švenčionėlių naujakuriams ir senbuviams brėžia ir iš Švenčionėlių kilusi Austėja Paulauskaitė.

Ji, baigdama Vilniaus universiteto sociologijos bakalauro programą, bakalauro darbe analizavo vidurinės klasės naujakurių vaidmenį Švenčionėlių miestelio atnaujinime.

„Labai norėjau suprasti, kas vyksta mano gimtajame miestelyje, kodėl jis tapo traukos tašku? Vykdydama tyrimą supratau, kad naujakuriai dažnai renkasi šią vietą dėl jos autentiškos architektūros ir galimybės save įgalinti prisidedant prie miesto kultūrinės plėtros. Naujakuriai čia mato erdvę, kurioje gali realizuoti savo idėjas ir kurti su bendraminčiais, ko galbūt negalėjo padaryti didmiestyje. Tai atsispindi ir jų kasdienėse veiklose – jie inicijuoja kultūrinius renginius, atgaivina apleistus pastatus ir kuria naujas erdves bendruomenei“, – teigė ji.

Vis dėlto, pasak A .Paulauskaitės, senbuviai lėtai prisitaiko prie pokyčių.

Tiesa, A. Paulauskaitė pripažino, kad nemažai jaunimo renkasi išvykti – esą todėl, kad mažesni miesteliai dažnai neatrodo patrauklūs karjeros galimybių prasme.

Ji pastebėjo, kad Švenčionėlių gyventojų skaičius per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek išaugo.

2021 m. mieste gyveno 4918 žmonių, palyginti su 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyventojų skaičius 2021 m. paaugo 404 registruotais gyventojais. „Šie rodikliai rodo teigiamą gyventojų pokytį Švenčionėlių seniūnijoje, o tai rodo teigiamą gyventojų skaičiaus augimo tendenciją. Tai suteikia vilčių, kad ateityje vis daugiau jaunų žmonių rinksis pasilikti ar grįžti į miestelį, o naujakuriai ir senbuviai ras bendrą kalbą, kurdami stiprią, kūrybingą ir klestinčią bendruomenę“, – vylėsi ji.