Naujos augintinių mados: iš narvo į namus persikėlusios vištos

Kauniečių pora Anna ir Lukas gali pasigirti neįprastu augintinių būriu – jų namuose gyvena dvi vištytės, Čypkė ir Juodė, o taip pat katinas Taškas. Jas priglausti pora nusprendė, nes paukščiams reikėjo pagalbos – abiems buvo lūžusios kojos ir tuometiniai savininkai net nesiruošė jų gydyti. Jų likimas kaime buvo aiškus – arba paliktos užkapoti kitų vištų, arba paskerstos.

Pasak šeimininkų, nepastebėti panašumų tarp vištų ir katino neįmanoma – esą, visi augintiniai yra labai švarūs gyvūnai. Ir katinas, ir vištos praleidžia daug laiko prausdamiesi; čia, pasak Luko, vištos netgi lenkia katiną, o vakarais esą ir paukščiai, ir katinas mėgsta būti šalia žmogas, ypač – įsitaisyti ant kelių. „Vištytė Čypkė labai greit išmoko naudotis katino durelėmis ir į aptvertą kiemą išeina kada panorėjusi,“ – pasakoja Lukas.

Tuo tarpu sodyboje gyvenanti Asta savo namais dalinasi net su 25 gyvūnais: kartu gyvena katės, šuo, vištos, net 7 gaideliai, žąsis ir antinas.

Asta sakosi neskirstanti gyvūnų į ūkinius ir augintinius: „man jie visi vienodai verti meilės ir kokybiškos priežiūros“. Kaip Anna su Luku, taip ir Asta neketina valgyti naminių paukščių mėsos, nes, pasak jos, „savo augintinis valgyti būtų išties šiurpu ir keista“.

Kai kurie paukščiai Astai buvo atiduoti, o žąsis ir antinas buvo palikti iš vieno miestelio išvykus cirkui. Moteris iškart sutiko suteikti jiems namus. Vienas mylimiausių Astos gaidelių, Kinaras, išgelbėtas nuo paskerdimo. „Turiu ypatingą ryšį su Kinaru. Kai einu pro šalį kieme, jis visada mane „pakalbina“ ir nuskynęs žolytę man pasiūlo“, pasakoja gaidžio šeimininkė. Taip pat ji pamini, kad paukščiui buvo operuota koja: „jis visada kantriai gulėdavo glėbyje kol būdavo pertvarstoma žaizda, taip pat važinėjant automobiliu nei karto nepridergė ant šeimininkės kelių, o tuštindavosi tik paleidus ant žemės“.

Skaistės, daug metų dirbančios su šunimis, širdį pavergė avys. Ir ne todėl, kad jai reiktų jų vilnos ar kitokios naudos, o „dėl savo prieraišumo ir nuostabių draugiškų asmenybių“. Augintinės Dangė ir Šarlotė, pasakoja Skaistė, gimė liūdnai pagarsėjusiame ūkyje ir buvo rąstos leisgyvės pievoje; vieną jų kone sutrypė jautis. Dėl patirtų traumų Šarlotė neišgyveno, tačiau jos vietoje atsirado Reina, kuriai reikėjo namų, nes būtų buvusi užmigdyta.

„Turiu 13 šunų, tačiau avys yra šimtąkart prieraišesnės, mielesnės bei lengviau dresuojamos. Mėgsta apsikabinimus, glostymus, bendravimą, o jų vilna kvepia saldainiukais!“ – entuziazmu dalinasi mergina. Pasak jos, garbanė Dangė moka keletą triukų, o pirmąjį saltą avytė parodė pati. „Aš stovėjau su pašaru rankose, o ji šoko į tvarto duris ir apsivertė ore“, – juokiasi Skaistė.

Viktorija Naujokaitė, organizacijos „Trys paršeliai“ įkūrėja, džiaugiasi, kad ratas žmonių, kurie į savo namus priima ūkiuose išnaudotus gyvūnus, vis plečiasi. „Žmonės supranta, kad jei gali priglausti šunį ar katę, namie tikrai rasi vietos ir vištai arba mėsai augintam triušiui. Žmonių požiūris kinta, jiems rūpi visų gyvūnų gerovė – ir ne tik šunų ar kačių.“

„Trijų paršelių“ sodyboje kaip augintiniai gyvena vištos, triušiai, ožiai, avinai ir karvė. Pasak jų prižiūrėtojų, šie gyvūnai tokie pat draugiški ir prieraišūs kaip kiti augintiniai. „Pavyzdžiui, išėjus pasivaikščioti su ožiuku niekada netenka nerimauti, kad jis pabėgs, kaip būna su šunimis. Jis visada akylai stebės tave ir laikysis kaip įmanoma arčiau,“ – pasakoja mergina. Vištoms ir gaidžiams esą patinka tupėti glėbyje ir mėgautis glostymais.

„Problema ne gyvūnų protiniuose sugebėjimuose, o mūsų požiūryje. Kai leidžiame sau pažvelgti į gyvūnus kaip į asmenybes, galime atrasti labai daug gražių ir netikėtų dalykų. To visiems ir linkiu švenčių proga. Pagalvokite, ką gero gyvūnai apie jus pasakytų Kūčių naktį?“ – šmaikštavo V. Naujokaitė.