Naujausioje M. Vyganto dainoje – užuominos apie naują mylimąją: akys daug ką išduoda

Šią savaitę sukanka lygiai pusmetis, kai dainininkas Mantas Vygantas grįžo iš Anglijos į gimtuosius Druskininkus ir pradėjo kurti gyvenimą iš naujo. Žinomas vyras sako, kad dėl šio savo sprendimo nei kiek nesigailėjo: galbūt apmaudu tik dėl to, kad jo neįgyvendino anksčiau.

Dainininkas neslepia: pradėti gyvenimą nuo naujo, balto lapo nėra lengva, bet viską atperka augantis gerbėjų būrys, su kuriuo bendraudamas koncertų metu jis turi unikalią galimybę bei neįkainojamą patirtį: grįžtamąjį ryšį čia ir dabar. Visa tai, ko neturėjo gyvendamas svetur.

Apie naująją dainą, koncertinį turą Lietuvoje ir emocijas, lydinčias kiekviename žingsnyje: šiandien itin atvirai kalbamės su M. Vygantu.

– Mantai, išleidi naują dainą „Tavo gelmėj akių“. Apie ką ji?

– Kaip ir daugelis dainų, ji yra apie meilę, šiltus jausmus, tarpusavio supratimą. Ši daina skirta kiekvienam klausytojui, ypatingai tiems, kurių širdys šiuo metu kupinos meilės. Pažvelkite atidžiau į mylimo žmogaus akis ir jų gelmėje pamatysite neįtikėtinus dalykus, kurie net gali Jums suteikti sparnus. O tai verčia pasaulį suktis.

– Daugelis, ko gero, išsyk pagalvojo, ar tik Mantas nesusirado naujos širdies draugės. Bet juk ne visada kurdami dainas galvojame apie vieną asmenį. Kaip yra Tavo atveju?

– Kiekvienas žmogus nusipelnęs būti laimingu. Nusipelnęs mylėti ir būti mylimu. Pastarųjų mėnesių įvykiai mane paskatino į viską pažvelgti iš šalies ir po šių stebėjimų galiu pasidalinti savo įžvalgomis: Lietuva tokia maža šalis, mes tikrai maža tauta ir taip norisi, kad būtume vieningi, pasidžiaugtume vieni kitais ir kasdieniais pasiekimais. Ne gyvenimas už uždarų durų yra mūsų sėkmės formulė, o tai, ką darome viešumoje, kaip elgiamės, kiek gerų darbų nuveikiame, kiek žmonių padarome laimingais, mano atveju, tiesiog dovanojant dainas. Tad kam smerkti ir kenkti, kai galima pasidžiaugti už vienas kitą. Palaikyti vienas kitą. Ko ir palinkėčiau, kad kiekvienas kurtų savo gyvenimą, mylėtų aplinką, kuri supa, ir žmones, kurie yra šalia. Gėrio išties mums visiems labai trūksta.

Mantas Vygantas / Asmeninis archyvas

– Bet taip ir neišgirdome, ar daina skirta naujai širdies draugei?

– Ne visada tarp dainos teksto ir tiesioginės žodžių reikšmės turime ir galime dėti lygybės ženklą. Taip, mano širdis laiminga: aš esu sveikas, aš gyvenu Lietuvoje, aš džiaugiuosi Lietuvos grožiu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi namais, didžiuojuosi savo gimtine. Mano širdis priklauso Lietuvai, ir mano meilė taip pat. Bet kas čia žino, galima ir paspėlioti, ar iš tikrųjų Manto širdis laiminga. Juk akys daug ką išduoda.

– Dainos įgyvendinimui vėl pasirinkai tą patį kompozitorių ir žodžių autorių: ar tai reiškia, kad atradai stilistiką, kuria ir toliau ketini eiti muzikos keliu?

– Nesinori būti įkalintam „klišių“: stengiuosi eksperimentuoti, atrasti savo stilių, ir, manau, bendradarbiaujant su kompozitoriumi bei dainų tekstų autoriumi Andriumi Jovarausku man tai pavyko. Be galo džiaugiuosi, kad gyvenime susitiko mūsų keliai. Ši daina, kaip ir ankstesnė „Gal rytoj“, turi savo muzikinę kryptį, kuri man labai artima. Visko gali būti, kad ši stilistika ir yra mano naujo muzikinio kelio pradžia. Bendravimas ir bendradarbiavimas su Andrium yra labai paprastas, dėl to, kad mes jaučiam vienas kitą, jaučiam muzikos stilistiką, jaučiam tai, ką norime pateikti žiūrovui, klausytojui. Mes iš tiesų radome bendrą kalbą: klausausi jo pastabų, patarimų, nes jis yra savo srities profesionalas, iš kurio galiu pasisemti neįkainojamos patirties.

Mantas ir Andrius / Asmeninis archyvas

– Ko gero, vien kelionė iš Druskininkų į Klaipėdą dainos įrašams jau įkvepia: jūros ošimas ir pati atmosfera leidžia atsipalaiduoti ir padainuoti be jokios įtampos ar streso.

– Aš iš tikrųjų labai mėgstu vairuoti, ir man tas kelias iš Druskininkų į Klaipėdą niekados neprailgsta. Važiuodamas ir lavinu balsą, ir dar kartą pasikartoju dainą, bei visą laiką stengiuosi su gera nuotaika ir intencija važiuoti į įrašų studiją, kad galėčiau atiduoti visą save, savo širdį ir visas geras emocijas sudėti į dainą. Žmonės girdi ir jie tikrai supranta, o tuo labiau – jaučia, kokiomis emocijomis įrašas buvo darytas. Faktas: pajūrys, Klaipėda, jūros ošimas, bangos, jos ramina, bet, jei atvirai, važiuodamas į studiją negalvoju, kad vykstu atostogauti prie jūros: esu susikoncentravęs į būsimus įrašus, darbą, kurį reikės atlikti, ir jį esu pasiruošęs padaryti kaip įmanoma geriau.

– Kaip sekasi koncertinis turas, ar gerbėjų dėmesys, grįžus į Lietuvą, padidėjo? Kaip manai, ar tai, kad kiekvieną savaitgalį turėdamas galimybę susitikti su jais, emociškai praturtėji?

– Jau pusę metų gyvenu Lietuvoje, ir koncertų metu visą laiką sakau: nei vienos sekundės, nei vienos minutės, nei vienos valandos, nei vienos dienos ir nei vieno mėnesio nepasigailėjau savo sprendimo grįžti į Lietuvą, nes Lietuvoje man, lietuviui, gyventi yra geriausia.

Kaip dabar pagalvoju, gaila laiko: juk galėjau anksčiau grįžti į Lietuvą, nes čia be galo geri žmonės, labai graži gamta, o gyventi galima, jei turėdamas tikslą nuosekliai dirbsi: tuomet tikrai pasieksi daug. Reikia netingėti, dirbti ir save atiduoti.

Keliaudamas po Lietuvą koncertinio turo metu labai džiaugiuosi matydamas žmonių natūralumą, jų nuoširdumą, nes tie klausytojai, kurie ateina, kad ir kiek tų žmonių salėje būtų, daugiau ar mažiau – jie yra nuoširdūs. Jaučiu tą meilę, ir ji man yra kaip gyvenimo variklis: stengtis, tobulėti, kurti ir tvirtu žingsniu keliauti pirmyn.

Galime ant rankų pirštų suskaičiuoti, kam pasiseka per naktį, o ir tą sėkmę nelengva išlaikyti. Visiems kitiems reikia nepaprastai uoliai dirbti, kad galėtų suburti savo sekėjus, savo klausytojus, o aš be galo džiaugiuosi, kad jau tikrai turiu nuoširdžių klausytojų ratą, kuris pamažu, bet auga. O koks yra džiaugsmas, kai visa tai galiu matyti iš arti, po tiek metų gyvenant svetur! Tas abipusio ryšio jausmas, kurio nejutau gyvendamas svetur, užaugina sparnus! Stengiuosi savo meilę koncertų metu perduoti kiekvienam klausytojui.

Džiaugiuosi matydamas laimingus veidus, taip gera po koncertų juos išlydėti pakylėtus muzikos garsų. Kai visa tai matau, patikėkit, kiek man tai suteikia jėgų kurti toliau, eiti pirmyn, nesidairant atgal. Aš be galo laimingas, esu euforijoje!

Praeitis mus užgrūdina, o ateitis suteikia vilčių, kad viskas bus daug geriau. Tikiu ir žinau, kad esu vertas būti matomu, būti išgirstu, ne už mano gyvenimo būdą, ne už asmeninio gyvenimo užkulisius, nes juk ne tai yra muzikos esmė: ji yra pačioje muzikoje. Tad visiems ir palinkėsiu mažiau pykčio, nepasitenkinimo, daugiau pozityvumo: pažvelkite, kas yra mylimo žmogaus akių gelmėje, apsikabinkite jį ir negailėkite gražių žodžių.

Na, o kaip naujausią Manto Vyganto dainą įvertinsite Jūs? Kviečiame pasiklausyti!