Naujasis Šalčininkų rajono žemdirbių asociacijos vadovas: gyvulininkystė mūsų krašte nyksta

Šalčininkų kraštas pasižymi nenašiomis, rūgščiomis dirvomis, kuriose sėti javus atrodo neturėtų būti itin palanku. Tačiau vis daugiau ten dirbančių žemdirbių renkasi augalininkystės kryptį ir gyvulių atsisako, pieno ūkius šiame rajone galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nemažai iššūkių ir tiems, kurie lieka prie augalininkystės, mat rūgščias dirvas būtina kalkinti, o tam ne visi ūkininkai turi lėšų.

Naujasis Šalčininkų rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Andžėj Kulevičius sako, kad iššūkių jo krašto žemdirbiams netrūksta. Kokią viziją turi naujasis Šalčininkų ūkininkų lyderis ir kokius darbus jis mato kaip prioritetinius?

Koks Jūsų paties ūkis ir nuo kada ėmėtės dirbti žemę?

Esu baigęs Žemės ūkio akademiją, esu žemės ūkio ekonomikos specialistas. Prieš studijas ir per jas, visuomet talkindavau savo tėvams ūkyje. Baigus mokslus grįžau į savo gimtą rajoną, įsidarbinau savivaldybėje, Žemės ūkio skyriuje. Mano tėvų ūkis buvo mišrus, jie pradėjo ūkininkauti nuo 5 ha. Kaip ir pas visus smulkius ūkininkus, buvo laikoma ir gyvulių, galvijų, tėvukai augino ir grūdus.  2008 metais įsteigiau savo ūkį, pradėjau auginti javus, o po tėčio mirties perėmiau ir tėčio ūkį. Šiandieną kartu su žmona turime du ūkius, o plotas siekia apie 450 ha. Abu esame augalininkai.

Jūsų krašte nėra itin derlingos žemės. Kaip sekasi vystyti augalininkystę Šalčininkų krašte?

Taip, pas mus vyrauja smėlis ir priesmėlis, dirvos yra rūgščios. Pagal galimybes stengiamės gerinti dirvos kokybę, kalkiname, stengiuosi prie dirvos pritaikyti ir jai tinkamus augalus. Matau, kad kaimynai augina rapsus, bet aš daugiau orientuojuosi į rugius, kvietrugius, avižas, grikius. Pačią sėjomainą diktuoja nenašios žemės, nes turime auginti tokius augalus, kurie lengviau prisitaikytų prie ne tokios derlingos žemės, sausrų.

Ar turite savo krašte dar veikiančių gyvulininkystės ūkių?

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir pas mus, gyvulininkyste besiverčiančių ūkių mažėja. Šalčininkų rajone liko maždaug penki pieno ūkiai. Dėl kiaulių maro užsidarė visi smulkesni kiaulių augintojai, stambesnieji dar dirbo, bet praėjusiais metais vienas ūkis, kuris laikė apie penkis tūkstančius kiaulių, jau likviduotas. Dėl ekonominių priežasčių ūkis užsidarė, dirbti buvo nepelninga. Užauginus kiaules, atėjus laikui jas parduoti, supirkimo kainos buvo per mažos, o jas palaikius ilgiau – jos jau laikomos nekondicinėmis. Ne paskutinėje vietoje buvo ir įvairūs veterinariniai reikalavimai, įvairūs patikrinimai, kurie iš ūkininko reikalavo nemažai laiko ir energijos. Šiandieną apie kiaules primena tik tuščios fermos.

Praėjusią savaitę kalbėjau su kitu kraštiečiu, kuris laiko apie tūkstantį riestauodegių. Jis paskutinis kiaulininkas mūsų rajone ir jis taip pat jau pradėjo ūkio likvidavimo darbus. Šis ūkininkas jau pradėjo auginti mėsinius galvijus, svarsto dar labiau išplėsti bandą. Dalis likviduotų pieno ūkių taip pat persiorientavo prie mėsinės galvijininkystės.

Kurias problemas Jūsų krašte dažniausiai kelia žemdirbiai? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria Šalčininkų krašto žemėse dirbantys ūkininkai?

Problemų yra daug. Akivaizdu, kad mes dirbame nenašiose žemėse, kur būtų palanku plėsti gyvulininkystę. Tačiau mes matome visiškai atvirkštinį procesą – gyvulių mažėja, augalininkystė plečiasi. Ir čia ūkininkų kaltinti negalime, manau, sistema funkcionuoja ne taip. Ūkininkai viską turi: pastatus, infrastruktūra, įrangą gaminti pašarus, galiausiai turi žinių kaip auginti galvijus ar kitus ūkinius gyvūnus. Bet yra vienas pagrindinis aspektas – nesueina ekonomika, t. y. ūkininkai dirba nepelningai. Šiame sektoriuje ūkininkai mato daug nestabilumo, per daug rizikų. Juk kuriant verslą kaime, visi nori ne tik dirbti, bet ir uždirbti, o mūsų rinka šiandieną nėra palanki gyvulininkystės ūkiams, ypač pienininkams, kurie vieną mėnesį gauna vienokią pieno supirkimo kainą, kitą mėnesį – kitokią.

Kita problema – rūgščios dirvos. Pas mus rajone potencialiai rūgščių dirvų yra gana daug. Laukų, kurių pH yra mažesnis nei 5,5 turime apie 52 proc. Reikia dirvas kalkinti, nes dirvos nekalkintos jau beveik tris dešimtmečius. Kai kurie stambesni ūkiai tai daro jau savo iniciatyva, daro dirvožemio tyrimus. Deja, smulkesni ūkiai tam nepajėgūs. Žemės yra tręšiamos, bet esant tam tikram dirvos rūgštingumui, mineralinės trąšos tiesiog nėra įsisavinamos. Jei dirvos rūgštingumas siekia 6-7 pH tuomet trąšos yra lengvai įsisavinamos, o jei rūgštingumas didesnis, maždaug 5 pH, trąšų įsisavinimo procentas krenta maždaug per pus.

Esu jau parašęs raštą ŽŪR pirmininkui dr. Arūnui Svitojui, kad padėtų mums kreiptis į Žemės ūkio ministeriją. Svarstome, kad būtų galima sukurti priemonę, kuri padėtų rūgščiose žemėse dirbantiems ūkininkams gauti kompensaciją už dirvų kalkinimą. Reikėtų sukurti mechanizmą, kad vienas ūkininkas galėtų kalkinti ne daugiau kaip 50 ha ir gautų 150 eur/ha kompensaciją. Tai padėtų mažesniems ūkiams, kurie nepajėgia vien tik savo sąskaita kalkinti dirvų. 

Dar viena problema su kuria susiduriame – mažinamos išmokos už ūkininkavimą nenašiose žemėse. Suplanuota šias išmokas mažinti net 25 proc. Išmokos mažinamos, tačiau ūkininkauti nepalankiose žemėse netapo lengviau.

Kokius sau pagrindinius tikslus keliate kaip asociacijos pirmininkas? Kokių darbų imsitės pirmiausia?

Pirmiausia noriu sutvarkyti asociacijos „vidinę virtuvę“. Norėčiau sukurti sistemą ir paskui jau dirbti su ūkininkais. Ypač didelį dėmesį noriu skirti žemdirbių švietimui, bendroms išvykoms į žemės ūkio parodas. Pirma suplanuota išvyka – į parodą „Agrovizija“. Taip pat planuoju organizuoti keliones į kitų Europos šalių ūkius, kur būtų galima susipažinti su užsienio kolegų gerąją ūkininkavimo patirtimi, iš arti pamatyti jų ūkius. Tokios kelionės tikrai labai praplečia akiratį, žemdirbiai parsiveža nemažai idėjų.

Jūsų asociacija priklauso ŽŪR. Kokią naudą gaunate kaip šios skėtinės organizacijos nariai?

Mes esame rajoninė organizacija ir mums būti kur nors išgirstiems gana sunku. O ŽŪR yra visos šalies organizacija, vienijanti daug kitų organizacijų, todėl veikiant drauge mūsų balsas yra daug svaresnis nei dirbant pavieniui. Jeigu liktume vieni, be ŽŪR, sunku būtų pasiekti proveržį tobulinant teisės aktus. Be to, mūsų asociacija administracijos neturi, mes nespėjame susekti visų teisės aktų pakeitimo projektų, o ŽŪR viską išanalizuoja už mus ir mums pateikia susistemintą informaciją. Taip pat ŽŪR vyksta įvairios diskusijos, konferencijos, kur galima nemažai sužinoti apie teisės aktų pakeitimus, teisėkūrą.