Naujajame TV3 sezone – N. Pareigytės-Rukaitienės ir V. Rumšo jaunesniojo kova: kas nugalės – miestas ar kaimas?

Miestas ar kaimas? Kaimas ar miestas? Būtent šiam klausimui naujajame TV3 sezone žiūrovus kvies kiekvienas antradienio vakaras. Kaimui, ūkininkams ir nepaprastam šių žmonių nuoširdumui neabejinga Nijolė Pareigytė-Rukaitienė suburs tokių pat bendraminčių, Lietuvos provincijose gyvenančių žmonių komandą. Tik ar jiems pavyks atsilaikyti prieš užkietėjusį miestietį Vytautą Rumšą jaunesnįjį ir didmiesčių gyvenimą pamilusius garsius žmones? Nuo rudens į televizijos eterį žengiantis projektas „Miestas ar kaimas“ nepaliks abejingų, o linksma komandų kova suvienys visą Lietuvą!

Linksmos, tačiau kovingai nusiteikusios Nijolės ir Vytauto komandos kiekvieną antradienį mes vieni kitiems iššūkius – smagus žaidimas ir suktos užduotys išbandys kaimo ir miesto gyventojų stiprybę! Tačiau svarbiausia, kad intriga kiekvieną žvaigždžių kupiną komandą lydės iki pat paskutinės minutės…

Ar provincijų gyventojams artima tai, kuo diena iš dienos mėgaujasi miestiečiai? O, galbūt, miestiečiams reikėtų pasitempti ir labiau įsigilinti į tai, kuo gyvena provincijos? Pasiruoškite būti nustebinti

Tokio dueto televizijoje dar nebuvo

Nors V. Rumšas jaunesnysis ir N. Pareigytė – tikri scenos vilkai, televizijoje toks jų duetas pasirodys pirmąjį kartą.

Nijolė savo partneriui negali gražių žodžių. Anot jos, Vytautas – tarsi lietuviškasis George’as Clooney, žavintis ne tik savo išvaizda, bet ir didžiule patirtimi. O štai pati Nijolė į televiziją sugrįžta po nedidelės pertraukos – dar vasaros pradžioje ji žiūrovus džiugino projekte „Ūkininkai ieško meilės“.

„Tikrai malonus sutapimas, kad dabar projektai televizijoje – vienas po kito. Projektas „Ūkininkai ieško meilės“ žmonėms patiko – gavau daug fainų atsiliepimų, palaikymo. O kai kurios moterys netgi asmeniškai man piktindavosi, kad dėl krepšinio rungtynių negali matyti, kas projekte vyksta toliau (juokiasi). Ūkininkai man labai artimi, kaip ir ūko darbai. Aš ir pati sodinu, sėju, nuo mažens ūkyje padedu tėvams“, – pasakoja Nijolė.

Tik geriausiais žodžiais apie būsimą savo partnerę atsiliepia ir Vytautas. Kaip pastebi aktorius, Nijolė – ne tik puiki draugė, bet ir moteris, galinti pasigirti nesibaigiančiu žodžių arsenalu.

„Be abejo, sirgsiu už savo komandą, tačiau tai visai nereiškia, kad viso to negalima daryti gerai nusiteikus, nepiktdžiugiškai. Tokio tipo konkurencija ir žaidimas tuo ir yra malonūs – juk mes su Nijole nekovosime dėl milijonų vertės sklypo Gedimino prospekte, kas, galbūt, priverstų žmones elgtis žiauriai. Čia ateisime gerai praleisti laiko, vieni iš kitų pasijuokti ir patraukti per dantį. Tikiu, kad to bus ypač daug – mes, miestiečiai, būsime traukiami per dantį dėl to, kad negalime atskirti grikių nuo rugių, o provincijų gyventojus galbūt nustebins tam tikros miesto gyvenimo subtilybės“, – sako V. Rumšas jaunesnysis.

Kad žaidimas tikru iššūkiu taps ne tik vedėjams, bet ir jų komandoms, pritaria ir N. Pareigytė-Rukaitienė. „Kaime gyvenantys žmonės nebėra tokie, kaip anksčiau – tokių, kurie nebeišvažiuoja iš už savo kaimo ribų, jau nebėra. Jie išsilavinę, baigę mokslus. O štai miestiečiams atsakyti į tam tikrus klausimus apie kaimą gali būti tikrai sunku!“ – pastebi ji.

Didžiausias kaimo pasididžiavimas – žmonės

Visuomet šiltai apie ūkininkus atsiliepianti Nijolė nuo rudens projekte palaikys kaimo pusę, o miestui neabejingas Vytautas į priekį ves miestiečius.

Tiesa, nors ir stovės skirtingose barikadų pusėse, abu vedėjai atskleidžia, kad iš tiesų jiems artimas tiek miestas, tiek kaimas.

„Nors pati esu iš Klaipėdos, gražiausi mano vaikystės prisiminimai yra iš kaimo pas gimines – būtent ten vasaros būdavo linksmiausios. Ir gyvūnai, ir gamta man yra labai artimi. Vaikystėje, sode šalia Klaipėdos, mes ir patys augindavome vištas, kurias aš vadindavau vardais. Net ir dabar mielai keliauju pas tetą į kaimą, nuvežu ten savo vaiką. Miestas man patinka, bet miestas yra civilizacija. O poilsį galime rasti tik tuomet, kai nuo to pabėgame“, – įsitikinusi ji.

Anot Nijolės, kelionės po Lietuvą ją visuomet maloniai nustebina. „Mūsų provincija yra labai susitvarkiusi. Visur nupjauta žolė, didingos, atrestauruotos bažnyčios. Tai – labai gražu“, – sako ji.

Vis dėlto labiausiai ją džiugina kaime gyvenančių žmonių nuoširdumas. „Jų kitoks gyvenimo ritmas – kai žmogus kiekvieną rytą keliasi maitinti gyvulių ar važiuoja dirbti į laukus, kitokia tampa ir jų energetika. Neseniai tuo įsitikinau pati – važiuodama iš Jurbarko, pakeliui sustojau

nusipirkti braškių. Jas pardavinėjusi moteris užsiminė, kad ką tik iškepė blynų, todėl pasiūlė pasivaišinti ir jais. Tai man pakirto kojas – aš juk jai visai nepažįstamas žmogus, o štai ji man siūlo ne tik braškių, bet ir blynų!“ – pasakoja ji.

Tiesa, N. Pareigytė-Rukaitienė neslepia, kad ir miestas turi savų privalumų. O pabuvusi ilgesnį laiką kaime, Nijolė visuomet pasiilgsta patogios savo lovos ir švarios vonios. „Juk, jei lankaisi tikrame kaime, normaliai tikrai nenusiprausi, o ir tualetas – tik būdelė lauke!“ – juokiasi ji.

Lietuvos miestai žavi savo jaukumu

Tuo tarpu Vytautas atvirauja, kad šio projekto tema jam ne tik labai pažįstama ir maloni, bet, kartu, ir… skausminga. Ir viskas dėl to, jog aktorius laiko save tikru miestiečiu, nė velnio neišmanančiu apie tam tikrus dalykus kaime!

„Pavyzdžiui, kai sodyboje, bepjaunant žolę, man atšipo peilis, aš iškart nuvažiavau į ūkinių prekių parduotuvę – ketinau pirkti naują. Išgirdęs mano problemą, netoliese stovėjęs ūkininkas iškart mane nuo to sustabdė. Negana to, dar ir papasakojo, kaip man pačiam viską susitvarkyti taip, kad senasis peilis tarnautų net ir dar ilgiau, nei pati žoliapjovė! O aš, matote, miestietis – vos tik kažkas sugenda, iškart lekiu į parduotuvę pirkti naujo…“ – pasakoja V. Rumšas jaunesnysis.

Anot antrojo projekto vedėjo, miestiečiai dažnai neįvertina provincijose gyvenančių žmonių unikalių gebėjimų ir nagingumo: „Atrodo, kad jie iš tiesų iš visko gali sukonstruoti kosminį laivą!“

O štai Lietuvos miestai V. Rumšą jaunesnįjį žavi savo jaukumu. Ir visai nesvarbu, kad keliuose pasitaiko duobių, o Vilniaus centre vykstantys maratonai kartais paralyžiuoja visą čia gyvenančių žmonių gyvenimą.

„Čia – žalia, jaukios kavinės, geras maistas ir gražus senamiestis. O moderniaisiais laikais, man labiausiai patinka mūsų miestų mobilumas – kone viską gali padaryti vienu telefono paspaudimu: pasiimti paspirtuką, automobilį, užsisakyti kokybiško maisto. Grįžęs iš kaimo į miestą, visuomet svajoju apie gurmanišką, gerą maistą. Todėl pirmas dalykas, kurį skubu padaryti, yra gerai pavalgyti!“ – sako jis.

Kita miestiečio pusė

Vis dėlto nepaisant meilės miestui, Vytauto gyvenime dar visai neseniai atsirado ir kitokių spalvų. Kartu su tėčiu žinomas vyras įsigijo sodybą, kurią tvarkyti ėmėsi patys.

„Visada norėjau turėti ramybės oazę – vietą, kurioje galėčiau pailsėti nuo pramogų, tapusių mano darbu, ir atsipūsti. Anksčiau tam nebuvo galimybės, tačiau pastaruoju metu jaučiausi tam pribrendęs. Todėl kartu su tėčiu nusprendėme, kad norime tokią vietą įsigyti“, – sako V. Rumšas jaunesnysis.

Tiesa, žinomas vyras juokiasi – tik svajonei išsipildžius atėjo suvokimas, kad geriausia sodyba visgi yra ne nuosava, o draugų.

„Manau, kad tai nulemia tam tikras miesto ir kaimo regionų gyventojų skirtumas. Kaimo gyventojai savo žemėje yra tarsi užsukti – jie nuolatos kruta, kažką daro ir net nelaiko to darbu. Tuo tarpu aš galvojau, kad sodyboje užteks ramiai atsisėsti ir gerti kavą. Deja… Reikia mokytis kitokio požiūrio ir suvokti, kad tokia nuolatinė savų namų priežiūra nėra darbas. Greičiau – rūpestis. Tada į viską pradedi žiūrėti kiek kitaip“, – sako jis.

To įkvepia ir besikeičianti sodyba. Anot Vytauto, net sunku palyginti, kaip ji atrodė tuomet, kai ją nusipirko, ir dabar, kai surėmę jėgas kartu su tėčiu, atliko daugybę namui prikelti reikalingų darbų.

„Džiugu, kad dalyvavau beveik visuose procesuose. Matau savo klaidas, o kai kada – ir tai, už ką galėčiau išperti statybininkus (juokiasi). Bet kartu atsirado ir pasididžiavimas, kad prie daugelio procesų esu prisilietęs pats. Į tai žiūrėti labai malonu“, – sako V. Rumšas jaunesnysis.

Anot jo, darbas teatre, kine ar televizijoje kartais neišvengiamai suteikia laikinumo jausmą. „Ypač gerai tą parodė pandemijos laikotarpis – kam tuomet aš dirbu, jei taip greitai manęs gali nebereikėti? Juk iš tiesų – jei nutinka kažkas baisaus, niekam teatro ar kitokių pramogų nebereikia. Man labai norėjosi, kad mano darbai taptų apčiuopiami, todėl malonu, kad praėjus pro palanges sodyboje, dabar galiu jas paliesti ir žinoti, jog visa tai padariau pats. Per tokius dalykus tarsi įsižeminu“, – pokalbį baigia jis.

Intriguojantis žaidimas „Miestas ar kaimas“ – nuo rugsėjo 3 dienos tik per TV3!