Naujagimių gydytojos prisilietimas prie šilko prilygsta stebuklui

Rugsėjo mėnesį Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos lankytojai galėjo akis paganyti į galeriją papuošusią neįprastą ir unikalią parodą „Šilko simfonija“, kurios autorė – Tapytojų ant šilko asociacijos bei Šveicarijos dailininkų sąjungos narė Rimutė Balnienė, 40 metų dirbusi naujagimių gydytojos darbą ir pastaruoju metu gyvenusi bei kūrusi Šveicarijoje. Tapyba, anot kūrėjos, jos aistra ir gyvenimo būdas. Surengusi nemažai parodų Lietuvoje, Šveicarijoje, autorė profesionaliai įvaldė sudėtingą meną – tapybą ant šilko akrilu, fraktalinį piešimą ir fraktografijos metodus.

Jūsų gyvenimo aistra – tapyba, kaip ir gyvenimas, susijęs ne tik su gimtąja šalimi, bet ir ypatingą gamtą turinčia Šveicarija. Papasakokite, kaip jums pavyko atrasti save po to, kai nusivilkote gydytojos chalatą ir pasinėrėte į menus.

Jau du dešimtmečius Šveicarijoje gyvena mano dukra. Tad šį laiko tarpą aš blaškiausi tarp šių dviejų šalių – Lietuvos ir Šveicarijos. Iš pradžių, kai dirbau medike, svečioje šalyje pas dukrą negalėdavau ilgiau pabūti nei mėnesį. Vėliau nusprendžiau užbaigti karjerą medicinoje ir išvykau ten padėti auginti anūkę. Bet visada norėjau sugrįžti namo. Visą gyvenimą troškau piešti ir man atrodė, kad ši aistra menui lydi visą gyvenimą. Kadangi jaunystėje tapyba buvo vienas iš svarbiausių mano pomėgių, pasukusi į mediciną šį malonumą paprasčiausiai apleidau, nes nebeliko laiko. Ir štai po 40 metų vėl sugrįžau! Niekada nevėlu pradėti arba tęsti tai, ko labai norisi. Jeigu nepavyksta ko nors susigrąžinti, vadinasi, tam per mažai noro.

Meną savyje pažadinau pradėdama nuo abstrakčios tapybos ant drobės, o po to ėmiausi Shibori audinių marginimo meno. Visi paveikslai, kuriuos pristačiau Utenoje, buvo sukurti Šveicarijoje. Aktyviai įsitraukiau į Šveicarijos šilko tapytojų asociaciją, dalyvavau didelėje tapytojų ant šilko darbų parodoje, kuriai teko ilgai rengtis. Jos tema buvo „Kontrastai“, tad ir mano paveiksluose atsispindi šviesios–tamsios rožės, dienos–naktys…

Kuo ypatinga tapyba ant šilko?

Tai labai išskirtinė ir ypatinga bei kartu ir sudėtinga meno šaka. Vienam paveikslui kartais neužtenka nei dienos, nei savaičių, nei mėnesių. Tai labai ilgas procesas. Ant rėmų tapomas paveikslas, tačiau iki spalvojimo proceso dar labai toli, nes seka sudėtingos technikos. Šie visi mano parodoje pristatyti paveikslai buvo piešti ant skirtingų šilko rūšių, nes ne visas šilkas tinka tapybai. Aš per šešerius metus išmokau ir įgijau patirties, nes iki tol nieko nemokėjau ir nežinojau. Pradėjau tapyti ant šilko Šveicarijoje ir niekada nesusimąsčiau, kad mano darbai taip toli nukeliaus. Dar nebuvau nė vieno paveikslo nupiešusi, o parodų pavadinimus jau žinojau iš anksto. Kadangi mano dukra yra pianistė, tad muzika lydėjo mane jau seniai. „Šilko simfonija“ – toks pavadinimas labiausiai tiko. Po pirmosios parodos Šveicarijoje grįžau į Lietuvą. Kūrybos darbai pradėjo keliauti po mūsų šalį, tad džiaugiuosi, jog žmonėms tai patinka. Aš labai myliu šią meno rūšį.

Pakalbėkime apie Jūsų paveikslus, kurie atkeliavo į Uteną ir mūsų miestelėnai bei svečiai turėjo puikią progą pažvelgti į spalvingus bei žaismingus kūrinius.

Tam, kad išgauti 3D formatą, tenka daug žaisti su šešėliais. Tai reikalauja daug darbo ir kantrybės. Didžiuojuosi, kad tapybos meno mokiausi pas garsius žmones – profesionalius dailininkus. Tai buvo pirmoji tokia mano mokykla, kuri suteikė daugybę žinių. Visąlaik galvodavau, kad rožę nutapyti man išties sudėtinga arba neįmanoma. Tačiau klydau. Viename tapytojų ant šilko plenere nusprendžiau tapyti rožę. Tai buvo pirmasis mano meno kūrinys, kuriuo aš didžiuojuosi. Man labai svarbus ir kitas paveikslas, atspindintis moters ir vyro figūras. Akrilu ant drobės nutapiau dvigubai didesnį nei šis ir išeidama iš darbo jį padovanojau naujagimių skyriaus personalui. Jis pakabintas ant Naujagimių skyriaus reanimacijos durų, o mamos su savo bėdomis, problemomis sustojusios ir ašarą nubraukia. Toks paveikslas išskirtinis ir tuo, kad moteris jame vaizduojama kaip visatos centras, jos plaukai išsidraiko ant žemės ir driekiasi į dangų. Vyras be moters energijos negali didelių darbų dirbti. Analogišką kūrinį, kurį padovanojau gydymo įstaigai, nutariau perkelti ant šilko. Jie abu skirtingi ir kartu panašūs. Mes, tapytojai ant šilko, turime ir auksinę taisyklę – vaizdų nekopijuojame iš interneto platybių. Mano paveiksluose vaizduojamos temos perkeltos iš mano fotografuotų nuotraukų. Štai iš paveikslo žvelgia lelija, kurią mano dukra atsinešė iš koncerto, sraigė, kurią radau ir įamžinau kažkur prie miško, magnolija, kuri pražydo prie mūsų namų. Ypač žaviuosi kinų ir japonų menu, tad dar ateityje labai tikiu, kad tam skirsiu laiko ir naujais darbais papildysiu savo kūrybos kolekciją.

Ar esate laiminga, kad grįžote į meną?

Tikrai taip, šiandien esu labai laiminga, kad kvėpuoju tuo. Prisimenu, kai mano kolegos mane išprovokavo parodyti savo darbus. Tąkart jaučiausi kaip nuoga stovėdama prieš kolegas. Kodėl taip yra? Juk į kūrybą sudedu savo jausmus, išgyvenimus, mintis, o kartais vieną mąstai, o ranka neklauso, tapo kitaip… Nėra nė vieno negražaus paveikslo – šias mintis man į galvą įkalė mano mokytojai. Jeigu žiūri į paveikslą ir norisi juo žavėtis – tai nuostabu. Reikia išmokti skaityti meną, o kiekvienas tą daro skirtingai.

Vytauto Ridiko nuotr.