Namas, kur nuolat žydi sakuros

Kai kam darbštumo ir už pinigus neįsiūlysi, o kitas, žiūrėk, negali nusėdėti rankų sudėjęs. Vienam gražu prekybos centre nusipirktas sode pastatomas dekoratyvinis ežys, šuo ar kitas masinės gamybos dirbinys, o kai kurie stengiasi save bei aplinkinius džiuginti originaliais dalykais ir kuria patys. Mūsų herojai – tie, kurie nesėdi rankų sudėję ir mažoje miesto oazėje kuria savo pasaulį. Tai rokiškėnai Dalia ir Rimantas Valiuliai.

Vietoje dailės – žemės ūkio technika

Kartais likimas prikrečia pokštų. Rimantui Valiuliui teko baigti tuometinį Vabalninko (Biržų r.) žemės ūkio technikumą, mat po 11 kl. jis pavėlavo stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą, kuriame planavo mokytis piešimo. Tačiau ir studijas Vabalninke teko nutraukti, nes buvo pašauktas į armiją tarnauti pasienyje.

Grįžęs baigė technikumą ir tada jo keliai pasuko technikos link: kolūkyje dirbo techniku-mechaniku, buvo paskirtas dirbtuvių vedėju, po to – Moškėnų tarybinio ūkio saugumo technikos inžinieriumi. Rokiškyje, Žemės ūkio technikos susivienijime, net 32 dvejus metus išdirbo statybininku, dar aštuonerius – UAB „Rokiškio apdaila“.

Paveldėjo

„Pasiilgstu cemento, plytelių klijų…“ – atsakė Rimantas, paklaustas, kodėl imasi puošti savo kiemą netradicinėmis skulptūromis, piešiniais ant namo sienų.

„Pirmiausia gimsta idėja, tada galvoju, kokių reikia medžiagų ir armatūros. Pastarąją dar tenka paruošti: suvirinti karkasą, uždėti tinklelį arba drobę. Tuomet sluoksniuoju, tepu plytelių klijais, sudžiūvusius dirbinius šlifuoju, formuoju, nudažau ir džiaugiuosi. Tiesa, pažiūriu ir į internetą, pavyzdžiui, kaip atrodo pingvinas“, – juokiasi vyras ir priduria, kad idėjas aptaria su žmona ir tik gavęs jos patvirtinimą imasi darbo.

Iš kur kūrybinė gyslelė? Pasirodo, jo mama Antanina buvo audėja. Bedirbdama kolūkyje ir atbėgusi šeimai išvirti pietų, ji nors valandėlei prisėsdavo prie staklių. Vėliau moteris ėmėsi siuvinėti kryželiu paveikslus. Taigi Rimantas galvoja, kad polinkį į menus paveldėjo iš mamos. Mokykloje jis dailiai rašė šriftu, apipavidalindavo sienlaikraščius. Beje, jo dukra Neringa kuria originalius papuošalus.

Saugo net su šautuvu

Kiemą puošia nulipdyti masyvūs vazonai spygliuočiams augalams, du didžiuliai grybai, kiemo vejoje įsikūrė sraigė, ant kurios kupros drąsiai įsitaiso pozuoti mėgstantis trimetis anūkas Aironas. Greta sparnus išskleidęs erelis įsigytas iš prekybininkų, tačiau uolą paukščiui sulipdė Rimantas. Daržo lysves saugo ryškiaspalvė kurmio skulptūra. Kaip ir dera daržininkui, jis pavaizduotas darbo drabužiais, o rankoje laiko kastuvėlį. Arčiau gyvenamojo namo puikuojasi iš smulkių akmenukų nulipdytas krepšys su rankena – dovana žmonai jubiliejaus proga. Krepšys turi savo paskirtį, jame įkomponuota raudonus žiedus išskleidusi pelargonija. Lauko židinys, stalo kojos, kitos dekoratyvios smulkmenos – viskas sulipdyta Rimanto rankomis.

Rimantui norisi originalumo, todėl į klausimą, kodėl šiltnamius saugo ne šuns, o pingvino su šautuvu skulptūra, atsako paprastai: „Kam man reikia šuns? Jų visur yra. Man norisi, kad būtų kitaip.“ Šaltųjų kraštų frakuotąjį „sargybinį“ vyras sukūrė per dvi savaites.

Naujausias meistro darbas – metalinis voratinklis virš garažo durų.

Šeimininkas išduoda, kad pradėta ruošti kiškio skulptūra. Ilgaausį sies su Rokiškio pavadinimu. Tikriausiai jo vieta bus prie kiemo vartelių.

Nenuvystančios sakuros – ir praeiviams

Tačiau yra vienas dalykas, kuo ši sodyba tikrai skiriasi nuo kitų. Tai piešiniai ant išorinių namo sienų. Idėja taip papuošti namą gimė, kai sutuoktiniai televizijos reportaže pamatė Kaune ištapytą sieną. Pirmiausiai ant sienos atsirado skrendančios žuvėdros atvaizdas, vėliau – beržo šaka. Beje, žmonai Daliai ne itin patiko žuvėdros poza – ji skrido nuleidusi galvą. Negelbėjo nė vyro argumentas, kodėl paukštis žiūri žemyn, tad minėto piešinio dabar ant nebėra. Greitai toje vietoje atsiras naujas paveikslas – gal vynuogių kekė, gal apynys. Visgi žuvėdra, tik šįkart pakelta galva, pavaizduota kitoje vietoje.

Daliai ir Rimantui labai gražios žydinčios vyšnios ir sakuros, tad sumanymas nupiešti sakuras tiko abiems. Pirmiau pasidarė eskizą ir svarstė – vaizduoti vien žiedus ar įkomponuoti ir žalių lapelių. Spalvų margumyno nesinorėjo, todėl ant sienos – tik sakurų žiedai, žalios spalvos tarp jų nėra. Nors Valiulių namas stovi atokiau nuo gatvės, šį piešinį gali pamatyti ir praeiviai.

Krizė...

Iš kur stiprybė, juk lipdiniams, skulptūroms kurti reikia fizinės jėgos, sveikatos?

Rimantui atrodo keistas tų žmonių požiūris, kurie nuolat dėl kažko dejuoja ir tą būseną apibūdina kaip krizę. Jo manymu, jis augo šeimoje, kurioje nuolat buvo savotiška krizė: „Tėvai dirbo kolūkyje ir gyveno neturtingai. Nežinojome, kas yra pomidoras. Savame ūkyje galėjai laikyti tik nustatytą gyvulių skaičių.“ Dejuojančius dėl mažų pensijų jis paklaustų, ar jie anksčiau sąžiningai dirbo, ar neišgėrinėjo. Vyras mano, kad „krizė“ yra mąstyme, o ne realybėje.

„Judėti! Jokios depresijos! Laistydamas galiu vandenį iš šulinio siurbti vandens siurbliu, bet tyčia to nedarau, nes semiant dirba rankos, dirba sąnariai. Patinka gėlės, patinka ravėti“, - kasdieninius darbus vardina Rimantas. „Žiemą prašo dievulio sniego, kad galėtų padirbėti valydamas takus“, - papildo dukra Neringa.

Silpnybė - gėlės

Valiulių kieme daugybė ryškiaspalvių vienmečių ir daugiamečių gėlių. Dalia dirbo siuvimo įmonėje „Lelija“ – siuvėja, paskui daugiau nei 32 metus liftininke. Kai tapo namų šeimininke, turėjo kažkuo užsiimti, kad nesėdėtų be veiklos. Taip jos gyvenime atsirado gėlės. „Devynerius metus jas auginu. Jų darėsi daugyn ir daugyn. Dabar kieme 82 vazonai. Žiemą vis pasižadu, kad auginsiu vos dešimtyje vazonėlių, bet ateina pavasaris ir vėl prisisėju arba prisiauginu šiltnamyje. Iš dabar žydinčių, turguje pirktos tik šešios gėlės. Kitos užsiaugintos mano pačios“, - sako moteris ir ima vardinti daugiametes, kurios dar tik pražys – raganes, šiurpes, lelijas. Apgailestauja, kad iššalo keletas rožių, lelijų. Daliai dėl sveikatos problemų draudžiama sunkiai kilnoti, todėl jos sumanymus – kur ką pasodinti – vykdo vyras. Dalia palaisto.

Vaizduotė

Abu sutuoktinius vienija dar ir žvejyba. Išsiruošia pažvejoti Kriaunų krašte, Salose, Kupiškio mariose. Daliai patinka gamtos ramumas, paukščių čiulbesys. O Rimantas kartą Dviragio ežere sužvejojo ... kelmą. Pajutęs, kad kažkas užkibo, įsivaizdavo ištrauksiąs apie 10 kilogramų lydeką. Tačiau laimikis pasirodė besąs laiko ir vandens nugludintas kelmas, kurį paskui pritaikė puošdamas namų aplinką.

Yra ir dar viena gamtos dovana - tai kengūra iš beržo juodgrybio. „Įsižiūrėjau ir pamačiau, kad visai nedaug dailinti. Padailinau, nudažiau. Foną palikau šviesų“, - kukliai apie netikėtus sumanymus kalbėjo Rimantas.

www.grokiskis.lt