Namai, laukiantys svečių

Artėjant Tėvo dienai, pasisekė pakalbinti seniai seniai Gaidelių kaime gyvenantį Aleksandrą Saulevičių. Tiksliau kalbėjo jo antroji pusė Juzefa Saulevičienė. Mamos pasakojimą papildė kartu gyvenantis sūnus Antanas.

Aleksandras gyveno tais laikais tolimoje Paberžėje, Vilniaus rajone. Jaunas, smagus, gražus vyras buvo. Visą savaitę dirbęs savo ūkyje, subatos vakarėlį traukdavo į gegužinę. O čia nematyta, ne savo krašto mergaitė pasirodė beržais apstatytoje šokių aikštelėje. Guvi panelė Juzefa Stankevičiūtė iš Aukštadvario, esančio prie Kiauklių, Paberžėje atsidūrė uždarbiaudama. Kaip kriaučius Palangos Juzė keliavo po Žemaitiją apsistodamas kaime ir aprengdavęs kaimiečius, taip Juzefa ausdama. Dailiai mokėjo austi ne tik drobeles, o ir aštuonnyčius audinius. Sugebėjo įmantriausiais raštais išdabinti lovatieses, staltieses. Tai jaunamarčių turtas, tačiau ne visos buvo puikios audėjos, tekdavo kviestis audimo meistrę. Apie gražiai audžiančią Juzefą sklido garsas ir taip einant iš kaimo į kaimą nukeliavo net iki Paberžės. Darbštuolė audėjėlė sužavėjo vietinį vaikiną. Kažkiek mokėtą „tuteišų“ kalbą Juzefai teko patobulinti ir pramokti lenkiškai. Dabar Aleksandras jau kalba lietuviškai, tačiau iš įpročio su žmona tariasi lenkiškai.

O Juzefos tėvai Stankevičiai Aukštadvaryje gyveno sunkiai – bežemiai, augino penkis vaikus. Tėvai visomis dienomis dirbdavo pas ūkininkus. Vyriausiajai dukrai Juzefai, vos dešimties metų, teko namuose tvarkytis. „Mama pareidavo pavargusi, o mano jau bulvių priskusta, vasarą daržai nuravėti ir mažieji broliukas su sesutėmis prižiūrėti. Tada vaikai vaikus augino, – prisimena ponia Saulevičienė. – Į Kriaunų mokyklą pradėjau eiti kartu su pusantrų metų jaunesne sesute. Mokėmės vienoje klasėje. Tėvams atrodė, kad dviem mergaitėms bus drąsiau ir linksmiau eiti į mokyklą“. Abi baigė Kiauklių pradinę mokyklą. Mokiniai rašydavo į sąsiuvinius, vadovėlius „skolindavo“ mokykla (kaip ir šiais laikais), tik nebuvo parkerių, tušinukų, flomasterių – mokiniai rašė plunksnakočiais, juos dažydami į rašalą. Pasitaikydavo didelių nelaimių – „kliaksų“ per visą sąsiuvinio lapą.

Juzefai labai rūpėjo ir patiko audimas, o seseriai siuvimas. Kai jau paaugusi sesuo, pasimokiusi pas tikrą siuvėją, ėmėsi siuvėjo amato, namuose netrūko klientų. „Sesutė buvo gera siuvėja. Mokėjo siūti ne tik sukneles, siuvo ir vyriškas kelnes, baltinius. Aš jau kaip audėja išėjau iš namų, sesuo pati užsidirbdavo – palengvėjo tėvų gyvenimas“.

Apie gerą ir gerai uždirbančią siuvėją pasklido garsas. Atsirado ne vienas jaunikis, Juzefa pasakoja: „Vieną dieną pas seserį atvažiuoja piršliai, kitą dieną kiti piršliai. Aš vyresnė, dar netekėjusi, tačiau patariau seseriai tekėti už pirmojo jaunikio, mat, jis gyveno tik su motina, vadinasi, turtingesnis. Nepaklausė sesuo mano patarimo – ištekėjo už antrojo. O gyvenant pasimatė, kad aš buvau teisi… – atsiduso. – Pačiai pasitaikė Aleksandras vienturtis. Gyvenome nelengvai, tačiau draugiškai. Teko sunkiai dirbti. Gimė pirmagimis Juozas. Persikėlėme į Gaidelius, į tėvo pradėtą statyti namą. Atsiskaitėme, patys užbaigėme statybas ir įsikūrėme. Štai ir jaunėlis Antanas čia gimė, o jam jau 54 metai. Tada Gaidelių kaimas priklausė Šešuolėlių tarybiniam ūkiui. Dirbom laukininkystėje, leidom vaikus į mokyklą. Juozas tapo agronomu, Antanas – traktorininku. Suaugo sūnūs, abiem iškėlėm vestuves. Juozas su šeima gyvena Vileikiškiuose, o štai jaunėliui nepasisekė – sugrįžo į Gaidelius.

Nusistovėjo gyvenimas, nurimo. Nebeliko ir kaimynų. O mano jaunystėje laikai buvo neramūs. Prisimenu, mūsų kaimynų sūnūs išėjo į partizanus. Kartais užeidavo paprašyti, kad duotume sutartą ženklą, jei pastebėsime, jog atvažiuoja stribai. Įspėdavome. Prisimenu, įsigalėjus sovietams, partizanas kaimynas Kazys išėjo iš miško, patylomis apsigyveno Vilniuje. Po kelių metų turguje susitiko pažįstamą kraštietį. Įsikalbėjo, pasisakė, kur gyvena. O naktį jį suėmė ir, nuteisę dešimčiai metų, ištrėmė. Laimei, neiškalėjo priteisto laiko.

Per tas kovas ir Kiauklių bažnyčia buvo sudeginta. Kunigas kelias dienas išbuvo pasislėpęs krūmuose, išalko, vargšelis. Mergaitė, vardu Marytė, ėjo pro šalį. Kunigas jos paprašė, kad atneštų bent duonos gabalėlį. Žinoma, tėvai paslapčia pamaitino kunigą. O aš su tąja Maryte labai susidraugavau, kai ji man apie tai papasakojo.

Su sesute labai patikdavo pasipuošti ir dalyvauti bažnyčios procesijose. Atsakingai ruošėmės Pirmajai Komunijai. Smagu buvo Kiaukliuose – daug jaunimo. O Gaideliuose, kai įsikūrėme, taip pat gyveno daug gyventojų, palei mūsų namus burzgė traktoriai, o dvaro pastatas buvo labai suniokotas, apleistas it vaiduoklis. Dabar atvirkščiai: dvarą sutvarkė, gražu pažiūrėti į pastatus, į dvaro aplinką, o gyventojų, kaimynų nebeliko. Tylu, ramu…“

Tačiau ne visada čia taip ramu. Saulevičiai džiaugėsi, kad sūnaus Juozo šeima dažnai lankosi pas juos. „Ar tik ne jūsų sūnaus šeima padeda Vileikiškiuose kaimynei Zuzanai Samušienei? – paklausiau. – Prieš jos jubiliejų Juozas tvarkė namus, o jūsų marti Irena su kaimynais Vale ir Romu Pociūnais sunešė indus, paruošė vaišes, prigamino visokių skanėstų – taip maloniai pagerbdami neįgalią kaimynę, o išeidami sutvarkė namus taip, tarytum svečių nė nebūta“. „Gali būti, – atsakė ponia Juzefa,. – atvažiavę ir čia sukasi, vis paklausdami, gal ką reikia padėti.“

Pasirodo, Saulevičių marti gera šeimininkė. Reikalui esant, gali paruošti net vestuvinius pokylius. O kokie skanūs jos kepti skruzdėlynai! „Gerą žmoną turi sūnus. Gimtadieniai ir vardinės – niekada nebūna be svečių iš Vileikiškių. Va, Motinos dienos proga padovanojo gėlių vazoną, čia pat Tėvo diena. Laukiame vileikiškiečių ne dėl dovanų, o dėl to, kad jų pasiilgstame. Dažnai pasikalbame telefonu, tačiau gyvas susitikimas, mielų veidų šypsenos visai kas kita. Mes su vyru gražiai nugyvenome savo metus. Man jau devyniasdešimt dveji metai, tačiau mielai bendrauju su anūkėliais, turime jau ir proanūkių. Rūpi, kaip auga, ar sveiki. Gaila, tačiau ne visi mūsų anūkai Lietuvoje, laukėme jų atvažiuojančių su tėvais, tačiau virusas sutrukdė.“

Tikėsimės, kad COVID-19 jau greit pasibaigs ir Saulevičiai galės susitikti ne tik su vileikiškiečiais, bet ir su užsieniečiais, kurie aplankys senelius Gaideliuose.