Na­mai – ir Šiau­liuo­se, ir Ita­li­jo­je

De­vy­ne­rius me­tus ita­las Ales­sand­ro Sto­ra­ce gy­ve­na Šiau­liuo­se. „Bu­vau ar­ba la­bai įsi­mylėjęs, ar­ba vi­siš­kai išp­rotėjęs“, – juo­kia­si jis, pri­si­min­da­mas spren­dimą pa­lik­ti gimtąją Ge­nują. Ta­čiau kai su žmo­na Ri­ma pa­sa­ko­ja savąją is­to­riją, jųdviejų aky­se vis dar žaid­žia ug­nelės.

Tai istorijai – vienuolika metų. Rima ir Alessandro dirbo tarptautinėje Švedijos kompanijoje. Jis – Genujoje, ji – Šiauliuose. Lietuvę ir italą suvedė bendras projektas – viešėdami Švedijoje, jie pirmą kartą susitiko viešbučio kavinėje aptarti darbinių reikalų.

Alessandro tuomet dairėsi aukštaūgės mėlynakės blondinės, Rima tikėjosi išvysianti išsikvėpinusį tamsaus gymio vyriškį baltais krakmolytais marškiniais. Tačiau stereotipai nepasitvirtino ir tai savotiškai pradžiugino, o po dviejų mėnesių dalykinio bendravimo, paįvairinto juokais bei lengvu flirtu, Alessandro Rimos išdrįso paklausti: ar nenorėtumei atvykti aplankyti manęs į Italiją?

„Ir ji pasakė „taip“! Rodos, buvo gegužė. Nors gyvenau Genujoje, daugiausia laiko tą pirmą kartą praleidome mano „užmiesčio viloje“ – mažyčiame butelyje netoli sienos su Prancūzija, apsuptame kalnų. Nuostabi vieta“, – šypteli Alessandro ir priduria: tai buvo geriausių dvejų metų jo gyvenime pradžia.

Tuos metus italas ir lietuvė susitikinėdavo įvairiuose Europos miestuose, išsiilgę vienas kito it paaugliai. Tiesa, pamažu atstumas ėmė slėgti ir pora nusprendė apsigyventi kartu. Klausimą – Lietuva ar Italija? – išsprendė Alessandro gautas darbas toje pačioje tarptautinėje kompanijoje, tik šįkart – Šiauliuose.

„Ar galėsite surasti vaiko tėvą?“

Rima sako, kad saulėtoje Italijoje iš dalies nenorėjo apsigyventi dėl tuo metu vyravusio požiūrio į Rytų Europos moteris, ištekėjusias už italų. Prie Rytų Europos neretai buvo priskiriama ir Lietuva.

Tačiau stereotipiško požiūrio Rima neišvengė ir mūsų šalyje. Iki šiol pamena, kaip, gimus pirmajam sūnui, užsuko į Savivaldybę deklaruoti mažylio gyvenamosios vietos.

„Tuo metu dar buvau netekėjusi, mergautine pavarde. Užpildžiau dokumentus: mama – Žurauskaitė, tėtis – Storace. Padaviau juos moteriai, kuri mane aptarnavo, o jos pirmasis klausimas buvo: ar galėsite surasti vaiko tėvą? Taip, sakau, tikiuosi, nes prieš valandą palikau jį namuose. Moteris šiek tiek sutriko ir paaiškino, kad reikės tėvo parašo. Sunku pasakyti: galbūt jos poelgyje buvo ne tik stereotipinio mąstymo, bet ir skaudžios realybės, kai vaikas turi negirdėtą pavardę, o tėvo šalia nėra“, – svarsto Rima.

Vis tik įvykis Savivaldybėje įsiminė taip stipriai, kad ištekėjusi ji nusprendė pasirinkti ir vyro pavardę – Tapo Rima Žurauskaite-Storace. Alessandro neslepia besididžiuojantis tokiu žmonos poelgiu, tačiau kartu jis ir stebina. Pasirodo, Italijoje moterų nespaudžia tradicija keisti pavardę. Priešingai – nuosava pavardė laikoma tapatybės simboliu. Štai Alessandro tėvai visą gyvenimą nugyveno susituokę, tačiau turėdami skirtingas pavardes.

Per vakarienę – kova dėl galimybės pasisakyti

Prieš atvykdamas gyventi į Lietuvą, Alessandro buvo girdėjęs ne tik apie gražias mūsų šalies moteris, bet ir šaltas lietuviškas žiemas. Nusijuokia: ši žiema yra pirmoji per visus tuos devynerius metus, kuomet teko iš tiesų drebėti iš šalčio. Paradoksalu, bet Šiauliuose įsikūrusiam pietiečiui daug sunkiau ištverti karštį.

Gyventi ketvirtajame pagal dydį Lietuvos mieste italui patinka – nekeistų Šiaulių nei į judrią sostinę, nei į romantišką pajūrį. Pokyčiai laukia nebent keliasdešimt kilometrų užmiesčio kryptimi, mat pačiame Šiaulių centre butą turinti šeima galvoja apie namus toliau už miesto, kur daugiau gamtos.

Lietuvos gamta Alessandro žavi labiausiai. Taip pat ramūs žmonės ir lėtas gyvenimo tempas. Jo gimtojoje Genujoje, dukart didesnėje už Klaipėdą, šiuo metu gyvena daugiau nei pusė milijono žmonių. Eismo spūstys, triukšmas, žmonių minios – kiekvieno genujiečio kasdienybė. O kur dar pietietiškas temperamentas.

„Kai draugystės pradžioje lankydavausi Italijoje, mes dažnai vakarieniaudavome pas Alessandro draugus. Pamenu, kartą po vakarienės jis manęs paklausė, kodėl buvau tokia tyli. Iš tiesų aš bandžiau kalbėti, bet Italijoje žmonės šneka vienu metu apie visiškai skirtingus dalykus ir vis tiek vieni kitus supranta. Mes Lietuvoje įpratę, kad kalba vienas žmogus, o likusieji klauso. Iš tikrųjų, prieš susipažindama su Alessandro, galvojau, kad esu ganėtinai kalbi ir emocinga, bet dabar suprantu – esu labai rami“, – šypsosi Rima.

Dviguba tapatybė – vertybė

It prie to itališkos vakarienės stalo ji kartais pasijunta namuose, kur visa šeima kalba trimis kalbomis. Kartais tuo pačiu metu girdėti ir lietuviški, ir itališki, ir angliški žodžiai. Su sūnumis – šešerių metukų Nagliu ir beveik pusantrų metukų Oliveriu – Alessandro kalba itališkai, Rima – lietuviškai. Tarpusavyje jie dažniausiai bendrauja angliškai arba itališkai.

Alessandro neslepia pykstantis ant savęs, kad vis dar gerai nekalba lietuviškai, nors mokytis bandė ne vieną ir ne du kartus. Rima prisipažįsta, kad buvo laikas, kai kėlė vyrui ultimatumus išmokti jos gimtąją kalbą. Dabar savotišku ultimatumu tapo du lietuviškai kalbantys sūnūs – Alessandro sako norintis juos visuomet suprasti.

Kalbos barjeras – pagrindinis sunkumas italo ir lietuvės poroje. Juk net ir šnekant ta pačia kalba, šeimoje pasitaiko nesusipratimų: įsižeidžiama dėl ne tokia intonacija ištarto ar ne taip suprasto žodžio. O pabandyk turėti aštrią diskusiją svetima kalba.

„Pastangų kalbėti ir, svarbiausia, susikalbėti tikrai reikia. Kartais jaučiu, kad, kalbėdama angliškai arba itališkai, pritrūkstu žodžių. Tačiau viską atperka toji dviguba tapatybė, tos įdomios patirtys su vaikais, aiškinant, kad dalis jų yra Lietuva, dalis –
Italija. Tai laikau didžiule vertybe“, – sako Rima.

„Iš tiesų. Mes jaučiamės namuose ir čia, Lietuvoje, ir ten, Italijoje. Ir tai, manau, yra didžiulė dovana“, – žmonai antrina Alessandro.