„Naktinis portjė“

Šiomis dienomis populiariausias žodis – „Kalėdos“. Gali atrodyti, kad jos jau prasidėjusios. Įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis. Ar gerai, ar blogai, kad taip anksti pradedamos švęsti Kalėdos? Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai gal ir nelabai norėtų pritarti. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis, laukiant Išganytojo atėjimo. O švęsti pradedama vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Kai kurie, net ir nesantys dideli Bažnyčios šalininkai, taip pat tvirtina, jog, pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų, nebeturi ką veikti. Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų – švenčiame, kai reikia švęsti – liūdime ir nuobodžiaujame.

Bičiulis ir man papriekaištavo, jog praėjusiame tekste rašiau apie adventinę tylą („Silentium“), adventinį susikaupimą, bet tuoj pat tame pačiame tekste, kaip ir visi, ėmiau rašyti apie šventes. Ką darysi, pasiteisinau, žmogiška.

Nors šiaip jau į adventinį gruodį žengiau gana padorioje rimtyje. Štai lapkritis baigėsi apsilankymu Ričardo Dailidės retrospektyvinėje fotografijų parodoje Šiaulių fotografijos muziejuje. Kalbamės (Ričardas su Ričardu) apie jo nuotrauką „Cirkas atvažiavo“. Mergaičiukė apsupta reklaminių cirko stendų šalia cirko palapinės. Ričardas pasakoja, jog šiai nuotraukai veik penkiasdešimt metų. Mergaitei joje nėra nė dešimties, tad dabar jai per penkiasdešimt. Ričardas sako, jog jam įdomu būtų šiandien sutikti šią moterį, anuometinės jo nuotraukos mergaitę.

Portretų šioje parodoje vos viena sienutė. Ričardas sako portretų prifotografavęs daug, bet parodai atrinkęs tik pačius svarbiausius. Veik visi, regimi fotografijose, jau išėję. Štai dailininkas Eduardas Juchnevičius. Po studijų Dailės institute pradėjęs dirbti Šiauliuose, jis tuoj ėmė organizuoti parodas ir literatūros vakarus dailininkų namuose Ežero gatvėje, šalia senųjų miesto kapinių. Buvo skaitoma poezija, aptarinėjamos dailės parodos arba tiesiog pavieniai dailininkų kūriniai. Visko širdis buvo Eduardas Juchnevičius. Atvykdavo jo studijų draugai iš Vilniaus. Vincas Kisarauskas pasirūpindavo autobusėliu, prisijungdavo Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. Antano Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui buvo ypač mieli, nes šis – irgi poetas, tad šalia pokalbių būdavo daugiau poezijos. Čia yra dalyvavęs ir garsusis Tomas Venclova.

Jauną, drąsų, modernų dailininką ir rašytoją iškart pamėgo Šiaulių dramos teatro aktoriai. 1971 m. Šiauliuose įsikuria teatras, kurį šiandien drąsiai galima pavadinti pogrindžio teatru. Teatre keturi aktoriai: Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. Metų pabaigoje minėtuose dailininkų namuose jie suvaidina Eduardo Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“. Paties E. Juchnevičiaus dirbtuvė spektakliui per maža, tad geranoriškai savo valdas kolegai užleido skulptoriai. Spektaklis – avangardinis. Buvo stengiamasi nutolti nuo įgrisusio buitiškumo ir realistiškumo.

Labai greitai atsirado susidomėjimas: „Ką jūs ten darote?“ Be abejo, ne tik iš paprastų žmonių, meno mylėtojų, bet ir iš atitinkamų organų. Pjesės autorius ir aktoriai tapo įžymūs. Tokie įžymūs, kad jų neišleisdavo netgi į Bulgariją. O Eduardas dar turėjo bėdų dėl savo valties, kurią buvo pavadinęs „Vytis“. Tiesa, jis aiškino, kad greitai plaukioja, ir kitiems siūlė jį vytis.

Maloniai nustebino žinia, jog Lietuvos televizija susuko filmą apie mūsų estrados dainininkę, drąsiai galiu sakyti, estrados primadoną Nijolę Ščiukaitę. Filmo autoriai daug filmavo Šiauliuose, nes Nijolė čia lankė mokyklą, čia žengė pirmuosius žingsnius scenoje. Seniai, gal apie septyniasdešimtuosius, kalbėjausi su puikiu būgnininku Algirdu Kontvainiu. Algis tuomet buvo jaunuolių dievukas, kaip būgnininkas sakė, norintis lygiuotis į garsųjį ano meto perkusininką Budį Ričį. „Ką estradoje iš mūsų moterų solisčių išskirtum?“ – paklausiau jo. Jis nedvejodamas atsakė: „Nijolę Ščiukaitę.“ Paaiškino, jog Nijolė turi savo stilių, savo dainas.

Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, jog Nijolė Ščiukaitė 1974 m. pirmoji iš Lietuvos solisčių dainavo tuomet populiariame Sopoto estradinių dainų festivalyje. Lietuvė tuomet dalyvavo kaip Sovietų Sąjungos atstovė, bet žodis „Lietuva“ irgi nuskambėjo. Į Sopotą Nijolė nusivežė J. Tiškaus parengtą A. Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ partitūrą, bet išsigando, kai pamatė, kad per repeticiją solistams akompanuojančio Lodzės radijo orkestro vadovas atmeta net asų parašytas natas ir liepia taisyti ar parašyti prideramai. Išsigando, nes nusprendė, jog jai šansų jokių, o dar – kas natas pataisys, kai J. Tiškaus drauge vykti neišleido. Todėl su jauduliu padavė dirigentui savo dainos natų lapus. Neįtikėtina, tačiau nebuvo nė vienos pastabos, orkestras iš karto ėmė groti, tad dainininkei tuomet tereikėjo gerai atlikti dainą.

1974 m. rugpjūčio 21 dienos vakarą Sopoto Miško opera buvo perpildyta. Vienas po kito scenoje pasirodė įvairiausių šalių dainininkai. „Nijolė Ščiukaitė“ – pristatė konferansjė. Suskambo visiems ano meto lietuvių estrados mėgėjams pažįstami A. Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ pirmieji taktai. Publika šiltai priėmė dainą ir jos atlikėją.

Dar buvo lenkų dainos vakaras, kuriame dainininkė atliko populiarų M. Seveno kūrinį „Gimtieji namai“. Daug vertinimo komisijos narių, ypač šeimininkai lenkai, balsavo už Nijolę. O koją lietuvei pakišo saviškiai.

Kiekvieną dainininką lydėjo dainos autorius ar aranžuotojas. Jis dalyvaudavo ir balsuojant. Mūsų solistę į festivalį atlydėjo priskirtas partijos nomenklatūros darbuotojas, kuris su muzika buvo susietas tuo, kad tvarkė plokštelių įrašų studijos reikalus. Tiesa, tai darė gerai, nors natų ir
nepažinojo. Bijodamas patekti į firmos „Melodija“ generalinio direktoriaus nemalonę, balsavo už kitą iš Sovietų Sąjungos dalyvaujančią solistę. To balso Nijolei ir pritrūko. Tiesa, vėliau viešbutyje jis solistės atsiprašinėjo: „Nepyk, Nijole, suprask, jog tokia aukštoji politika.“

Šiandien viena iš „Olialia“ mergaičių, paklausta apie laimę, atsakė, jog laimė yra tada, kai esi laimingas. Kuo blogas atsakymas? O ar suklydo kita iš tų pačių mergaičių, prieš įvedant eurą, A. Tapino laidoje „Pinigų karta“ aiškinusi, kad litus į eurus keis santykiu vienas už vieną? Finansų analitikės gi iš šito skaniai juokėsi ir nurodydavo, kad keičiama bus 1 už 3,45, dargi, norėdamos būti itin tikslios, po kablelio kai kurios pasakydavo net septynis skaičius.

Kas pralinksmino, baigiantis rudeniui? Ogi internete regėtas Rusijos prisistatymas „Россия рядом“. Nors gal tame ir jokio linksmumo. Tiesa, dar viena žinia. Pasirodo, rusai nenori atostogauti kurortuose, kur daug rusų. O teisingiausia čia, mano galva, paprasta Rusijos gilumos kaimo moteris, kalbanti apie savo šalies vadovų politiką, drąsiai tarstelėjusi: „Man skaudu, kad visi nekenčia mano šalies.“

Nors begalė problemų ir šalia mūsų. Kokį paminklą statyti? Kilo mintis. Liubline, Lietuvos aikštėje (yra tokia šiame Lenkijos mieste), stovi net trys paminklai: skirtas Liublino unijai, skirtas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijai ir paminklas J. Pilsudskiui (jis sėdi ant žirgo). Taigi pagalvojau: o kodėl Lukiškių aikštėje negalėtų stovėti keli paminklai?

Suprantu, jog slidi tema apie S. Nėrį ar J. Janonį, apie ano meto didvyrius ir pritrūkusius drąsos. Labai siūlau diskutuojantiesiems šiomis temomis pažiūrėti italų režisierės Lilianos Cavani meninį filmą „Naktinis portjė“. 1957-ieji metai. Viena. Buvęs nacių karininkas Maksas, karo metais prižiūrėjęs kalinius koncentracijos stovykloje, dabar dirba naktiniu portjė viešbutyje. Čia renkasi buvę jo tarnybos draugai, jaučiantys kaltę ir bijantys, kad neatsirastų liudininkų, galinčių paliudyti jų praeitį.

Kartą tarp viešbučio svečių Maksas atpažįsta buvusią kalinę Liuciją, kurią jis buvo įsimylėjęs. Moteris, dabar ištekėjusi už garsaus dirigento, taip pat atpažįsta Maksą. Pradžioje Liucija nori kuo greičiau palikti šį viešbutį ir numarinti prisiminimus, vėliau visgi sugalvoja akis į akį šnektelti su Maksu. Tarp jų vėl suliepsnoja aistra. Supratę, kas toji Liucija, baimėje atsiduria senieji Makso tarnybos draugai. Vieną dieną įsimylėjėlių pora išvažiuoja iš viešbučio ir, kai sustoja ant tilto, kažkas paleidžia į juos mirtinus šūvius.

Tiems, kurie jautrūs tvirtiems moraliniams principams, filmas greičiausiai nepatiks, bet niekas nepaneigs, jog šis kino kūrinys provokuoja savo istoriniu kontekstu ir klausia, kas gali būti istorijoje teisėjai.

Jei niekur neinu, sutinkant Naujuosius, iš lentynos išsitraukiu kurią nors knygą. Viename tokios knygos lape radau sudžiūvusį klevo lapą. Vadinasi kažkada skaičiau šią knygą, baigiantis vasarai ar rudenį, ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau.

O šiandien – apie moters knygą ir jos aprašomas moteris. Tai Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“, kurią šiais metais išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Gimusi aristo-kratų šeimoje, Simona de Beauvoir jauna įgijo filosofijos daktarės laipsnį Sorbonoje, o istorijon įsirašė kaip rašytoja ir feminizmo karalienė. Aišku, ji žinoma ir kaip Jeano-Paulio Sartre‘o draugė.

Knygą sudaro trys apysakos: „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Pirmojoje apysakoje herojė profesorė turi viską: mylimą vyrą, sūnų, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet... Herojė ima jausti nutolimą nuo vyro, sūnus sukuria savo šeimą ir irgi atitolsta, jos naujasis romanas sulaukia kritikos. Ima vertis vidinė tuštuma, kai nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki. Nejau po šešiasdešimties esi pasmerktas vienatvei?

Antroji apysaka – tai nusivylusios moters monologas Naujųjų metų išvakarėse, o trečiojoje dienoraščio forma parašytoje apysakoje „Palaužta moteris“ herojės vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita, jaunesne moterimi. Žmona dar tikisi, kad tai tik laikinas vyro susižavėjimas, kad grįš pas ją. Bet ilgainiui herojė supranta, jog to nebus, ir ji nebežino, kam gyventi toliau.

Liūdna knyga Kalėdoms. Visi literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad slogių refleksijų čia daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Bet, sako, tokios knygos stiprina.

Dar vienas lapkričio–gruodžio sandūros mielas prisiminimas – poeto Aido Marčėno vakaras „Laiptų galerijoje“ ir jo eilėraštis „Liūtis“ („Skubant pasislėpti Aušros vartuose“): „Randi vis tiek daugiau, nei prarandi. / Gyvenimas gražus net sudėvėtas. / Didžiosios gatvės aukštupin brendi / per vandenis, atplūstančius iš Letos. / Liūtis tokia galinga, kad su ja / pasaulis pažinotas, regis, dingo. / Ir liko tik širdis ir Marija – / šiek tiek labiau, nei dera, gailestinga.“