Naktinė rugpjūčio meteorų „medžioklė“ su astrofiziku Vaciu Jankumi

Šiaulietis pedagogas, fizikas ir astronomas Vacys Jankus nepamena, kad būtų kada nors praleidęs meteorų lietų, matomą Lietuvoje rugpjūčio naktimis. Nuo pat tada, kai jam krintančias žvaigždes parodė kaimo šviesuolė jo beraštė babytė, iki dabar, kai jis, jau būdamas pensininku, važiuoja naktin, lyg koks Jupiteris, lydimas savo mokinių ir smalsuolių būrio.

Meteorų „medžiotojai“

Tamsią giedrą šeštadienio naktį prieš vidurnaktį iš Šiaulių išjudėjo automobilių kolona, kurios vedlys – V. Jankus, fizikos ir astronomijos mokytojas. Jam iš paskos sekė daugiau nei dešimtis ekipažų su nekantraujančiais naktiniais „medžiotojais“, pasiryžusiais gaudyti krentančias žvaigždes.

Romantiškai skambanti frazė „krentanti žvaigždė“ iš tiesų yra į Žemės atmosferą įskriejusi ir užsidegusi kokia nors kosmoso kūno dalelytė.

Kasmet nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos mūsų planeta Žemė kerta Svifto ir Tatlio (Swift-Tuttle) kometos, perseidų meteorų šaltinio, orbitą. Tuomet matome daugiausia taip stebuklingai krentančių žvaigždžių. Šiemet pats pikas buvo po vidurnakčio iš rugpjūčio 12 į 13 d.

Tąnakt į lauką, toliau nuo miesto šviesų ir horizontą užstojančių pastatų bei miškų, šalia pietvakarinio Šiaulių aplinkkelio, suvažiavo maždaug pusšimtis žmonių. Daugelis jų – V. Jankaus astrofizikos būrelio nariai, vaikai, lydimi tėvelių, dalis egzaminams besiruošiančių abiturientų, kuopelė jau pažengusių studentų ir būrys smalsuolių.

„Radiantas, taškas, iš kurio lekia visi meteorai, yra šitoje pusėje“, – kantriai aiškina galvas į dangų užvertusiems ir besižvalgantiems naktinės ekskursijos dalyviams astronomas, rodydamas Persėjo žvaigždyno kryptin.

Kasmetinis meteorų dušas

Kai Žemė eina per tankiausią ir dulkėčiausią kometos tako dalį, kometos nuolaužų liekanos arba ledo ir uolienų gabalėliai žiebia į Žemės aukštesniąją atmosferą maždaug 210 tūkst. km/val. greičiu, nušviesdamos naktį greitai judančiais perseidais.

„Kažkada didelė ir ryški buvusi Svifto ir Tatlio kometa suiro, veikiama Saulės, vėjo. Kometa yra ledo gabalas, kurį sudaro branduolys, galva ir uodega. Ir ji, Saulės dalelių veikiama, vis tirpsta, kol po daug priartėjimų prie Saulės per daugelį metų suyra. Bet jos kelias lieka. Kometos orbita tebėra pilna jos liekanų dalelių. Kai tos liekanos patenka į atmosferą, krisdamos dėl trinties įkaista ir dega – tai mes matome tą blyksnį. Tame mirksny visas grožis“, – fizikos žinias tą pačią akimirką nustelbia reginys.

„Vau, koks didžiulis! Ir dar uodegą paliko!“ – tamsoje mokytojo pasakojimą pertraukia susižavėjimo šūksniai.

Kai mūsų planeta kerta neįprastai tankią šių meteoroidų santalką, galime išvysti iki 150 perseidų per vieną valandą.

„Ir taip kiekvienais metais rugpjūčio 12–13 d. Žemė kerta pačią centrinę dalį ir tada būna daugiausia stebima meteorų. Kai pakliūva jų daug į mūsų atmosferą, būna kone lietus: apie 120 meterorų per valandą. Retokai tai būna. Šiemet numatyta apie 90 meteorų per valandą, gausiausiai paryčiais“, – kodėl krentančių žvaigždžių nematome kasnakt, toliau kantriai aiškina mokslininkas.

Kadangi Mėnulis jau delčios fazėje, Žemės palydovo šviesa šiemet netrukdė meteorų šou peržiūros. Danguje anei debesėlio, o dar ir oras pasitaikė nešaltas, kad malonu būti lauke, bei ne per karštas, kai dėl kaitros tvyrančios ore vaizdas būna apsiblausęs, balzganas.

Kada Žemė praskrieja šia atkarpa, sudužusios kometos liekanos ir toliau sukasi savoje orbitoje, nebent jas kažkiek kirstų Marso ar Jupiterio kelias. Prie Saulės ši kometa labiausiai priartėja kas 145 metus.

Meteorų lietuje su vedliu

Žvaigždėms gaudyti arba meteorams stebėti gidas nebūtinas. Užvertei galvą į dangų, galvok norus ir skaičiuok. Tačiau šį procesą stebintieji sąmoningai niekada nepraleidžia progos važiuoti į šias naktinių meteorų maudynes kartu su vedliu.

„Žinoma, galima ir patiems savarankiškai stebėti, bet visada važiuoju tik su Vaciu. Su juo kitaip viską matai ir visada fantastika. Jis dėmesingas, daug ką parodys. Mes čia Šiauliuose tokį turtą turime. Už jo darbą reiktų nominaciją duoti, manau“, – sako šiaulietė Vilma, nebe pirmą rugpjūtį važiuojanti kartu su astronomais stebėti šio reiškinio.

Naktiniai stebėtojai turi žinoti keletą svarbių niuansų. Mat reikia pusvalandžio, kad akys priprastų prie tamsos, todėl jokie šviesos šaltiniai nepageidautini. Be to, jie trukdo stebėti šviesulius.

Žibintuvėliai, šviestuvai ir net telefonų ekranai – tabu. Tam, kad parodytų tamsiame dangaus skliaute stebimus objektus, mokytojas naudoja lazerio šviesos spindulį ir elgiasi su juo itin atsargiai – kad nekliudytų stebinčių akių bei judančių transporto priemonių, ypač ore.

Tad, kai reikia, V. Jankus iš atlaidaus tampa griežtu mokytoju taisyklių pažeidėjams. „Kas ten šviečia telefonu? Ačiū, kad pasitraukei. Kuris ten lazeriu šviečiate į lėktuvą?! Negalima. Atvažiuos ir lazerį konfiskuos, ir baudą uždės“, – pykteli mokytojas, paaiškindamas, kad lazeris gali sutrikdyti ir net apakinti lakūną.

Plika akimi ar pro teleskopą

Rugpjūtis Lietuvoje tinkamiausias meteorams stebėti, mes dar du didelius meteorų srautus, geminidų ir kvadrantidų, kertame gruodį ir sausį, bet dėl oro sąlygų ilgai lauke tuomet neišbūname. Dar yra keletas mažesnių.

Beje, Lietuvoje galime pamatyti tik dalį dangaus – maždaug 45 (ir dar ne visus pilnus) iš 88 žvaigždynų. Kita dalis yra po horizontu. Norintiesiems pamatyti visus reikia keliauti į Pietus ir įsitaisyti visiems metams stebėtoju kažkur ties pusiauju.

Kaip dangaus šviesulius žmogus plika akimi gali matyti 7 dangaus kūnus, vadinamąjį septenerį, kuriems protėviai suskirstė savaitės dienas: Saulę, Mėnulį, Marsą, Merkurijų, Venerą, Jupiterį ir Saturną.

Tos nakties vaizdų „medžiotojams“ labai pasisekė: Jupiteris ir Saturnas dabar matomi plika akimi. Planetos atrodo kaip didelės ryškios žvaigždės, bet skiriasi tuo, kad šviečia nuolatos ir nemirksi kaip žvaigždės.

Į laukus atsigabentas telekopas leido gerokai priartinti vaizdus. Toliausia plika akimi matoma planeta Saturnas pro teleskopo akį pasirodė su žiedais. O virš horizonto pakilus Jupiteriui, teleskopas buvo nukreiptas į jį. Naktiniame danguje atrodanti lyg ryški žvaigždė skliauto stebėtojams per objektyvą šis dujų gigantas pasirodė su keturiais mėnuliais, nors V. Jankus sako, kad Jupiteris jų turi apie 82, jei ne dar daugiau.

Naujokai smalsiai klausėsi pedagogo ir jiems ne tik meteorai buvo gražu, bet ir žvaigždynai, planetos, ūkai, galaktikos, spiečiai, padriki ir kamuoliniai, ir net tai, kaip aptikti Šiaurinę žvaigždę, kurią mūsų protėviai vadino dangaus vinimi.

„Matote, kiek yra entuziastų, kurie aukoja naktį, išeiginę, ne prie jūros ar kažkur išvažiuoja, o atvyksta čia skaičiuoti meteorų, stebėti planetų, žvaigždžių ir spiečių“, – savo sekėjais didžiuojasi mokytojas.

Parodė babytė

Nakties žvaigždes V. Jankus stebi nuo vaikystės. Su dangaus kūnais Vaciuką supažindino babytė, kuri nuo mažumės pasakojo, kur koks žvaigždynas, kur kokia žvaigždė.

„Dalį žvaigždžių ir planetų man parodė babytė, kuri rašyti nemokėjo, o tik skaityti. Ji nebuvo jokio mokslo baigusi, nes nuo 3 metų reikėjo žąsis ganyti. Bet jos dėdė buvo gydytojas, kuris neblogai išmanė astronomiją ir vaikams naktį rodydavo, kur kokie žvaigždynai. Tai ir man babytė stengėsi perduoti tas žinias. „Čia Grigo ratai, čia dideli, čia maži, čia dangaus vinis, čia krintančios žvaigždės, čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą mačiau, kaip žvaigždė su uodega skrido ir ilgai buvo matoma“, – pasakodavo ji man.

O ten buvo Halėjo kometa, kuri 1910 m. net dieną plika akimi buvo matoma visą mėnesį. 1986 m. ji vėl buvo priartėjusi prie Žemės, bet labai jau išblėsusi ir, toldama nuo Saulės, skilo į dvi dalis. Tai kitu kartu, kai po maždaug 76 m. priartės, mes pamatysime nebe vieną, o dvi, o gal tik meteorų srautus stebėsime ir jau galėsime grožėtis taip, kaip dabar perseidais“, – pasakoja V. Jankus.

Dosnusis mokytojas Jupiteris

V. Jankus, dosniai dalijantis žinias, lyg koks Jupiteris su dešimtimis palydovų, nuolat apsuptas žingeidžių mokinių ir šiaip smalsuolių. Pats nuo mažumės patyręs žinių saldumo skonį, negaili jo ir kitiems: „Turėjau labai gerą fizikos ir astronomijos mokytoją, skyrusią daug dėmesio žvaigždžių, planetų ir žvaigždynų stebėjimams buvusioje 9-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri buvo matematikų kalvė. Paskui baigiau fiziką ir astronomiją ir pradėjau dirbti mokytoju. Tuomet, nuvykęs į Molėtus, kur buvo pradėta statyti observatorija, pamačiau, kaip turi atrodyti observatorija.“

Visą gyvenimą dirbęs mokykloje, vadovavęs būsimiems fizikos mokytojams praktikos metu, dirbęs Fizikos katedroje vyr. metodininku ir asistentu, dėstęs astronomiją fizikos, fizikos ir gamtos mokslų, fizikos ir informatikos bei optometrijos specialistams tuomečio Šiaulių universiteto Astronomijos observatorijoje (dabar VU Šiaulių akademija, – aut. past.), vadovavęs astronomijos būreliui, net ir išėjęs į pensiją, mylimos veiklos išsižadėti negali. O stebint šį energija ir noru dalytis žiniomis trykštantį fontaną – daugelis net jaunų pedagogų galėtų entuziazmo pavydėti.

Dabar V. Jankui – 70 metų. Ir jis rudeniop jau renka naujokus į Šiaulių techninės kūrybos centre (Stoties g. 11) veikiantį astrofizikos būrelį, kurio vadovu dirba kone keturis dešimtmečius – nuo 1986 m.

„Kasmet lieka keli senbuviai, laukiame ateinant ir naujų: abiturientų fizikos egzaminams ruoštis, taip pat moksleivių, kurie domisi astronomija, nori dalyvauti astronomijos konkursuose ir olimpiadose. Kol galiu, kol mane laiko tame darbe (ačiū direktoriui), tol man malonu dirbti su vaikais“, – sako V. Jankus.

Astronomijos entuziastas apgailestauja, kad Šiaulių observatorija, dabar priklausanti VU ŠA, nerenovuojama. Kol kas nebus nei naujo kupolo, nei naujo teleskopo. Tam nebuvo parengtas reikalingas finansinis projektas.

Šiuo metu Šiaulių observatorija, kurioje vykdavo ekskursijos, edukacijos, „Tyrėjų naktų“ ir „Erdvėlaivio Žemės“ renginiai, yra uždaryta, nes remontuojamas pastatas.