Nacionaliniame dramos teatre - pirmojo dokumentinio spektaklio premjera

Šį savaitgalį - gegužės 19, 20 ir 21 dienomis - Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyks pirmojo dokumentinio spektaklio „Žalia pievelė“ premjera.

LNDT Mažojoje salėje spektaklis bus rodomas ir birželio 17-18 dienomis. Planuojamas ir papildomas jo rodymas Visagine.

Spektaklis kuriamas pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Gegužės 9 d. jis jau buvo pristatytas Visagino kultūros centre.

„Pradėję kurti spektaklį, pirmiausia klausėme: ką reiškia būti priverstam griauti tai, ką pats kūrei? Tada klausimų daugėjo: ar reikėjo uždaryti? Kas bus žalioje pievelėje? Kaip keičiasi visaginiečių identitetas? Koks žmogaus santykis su politine galia? Koks mūsų, lietuvių, santykis su Europa? Kurie faktai iš tikrųjų yra mitai, o mitai - faktai?“, - pasakojo spektaklio koncepcijos ir teksto autorius Rimantas Ribačiauskas.

Visaginas (anksčiau vadintas Sniečkumi) - specialiai dėl Ignalinos atominės elektrinės įkurtas miestas, skirtas atvykusiems atominės energijos specialistams bei jų šeimoms apgyvendinti.

Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai (analogiški kaip Černobylyje). Iš viso buvo suplanuoti keturi reaktoriai, bet po Černobylio katastrofos apsiribota dviem - trečiojo statybos buvo sustabdytos, o ketvirtasis taip ir nepradėtas.

Kadaise su didelėmis viltimis kurti naują, kaip tuomet planuota - galingiausią elektrinę pasaulyje, - į Visaginą suvažiavo gabiausi Sovietų Sąjungos mokslininkai, inžinieriai, energetikos specialistai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai kurie jų išvyko iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos, kiti pasiliko. Iki šiol Visagine skaičiuojama apie 40 tautybių gyventojų.

Nusprendus elektrinę uždaryti visaginiečiai ne tik savo mintimis, bet ir rankomis turi sunaikinti tai, ką patys sukūrė. Tai įnešė dar daugiau nerimo ir sumaišties į elektrinę kūrusių žmonių gyvenimus. Kas yra tie žmonės, kokia jų tapatybė, kuri susiformavo su šia galios anatomija? Kokia psichologinė šių visaginiečių būsena?

Tai dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“ ir tyrinėja LNDT komanda.

Kristina Verner, „Žalios pievelės“ režisierė, mano, kad spektaklis kelia klausimus apie tapatybę, namus, vietą, kuriai priklausai.

„Šie klausimai mane domina ir asmeniniu, ir profesiniu lygiu. Mano šeimoje yra rusų bei vokiečių, ir tai leidžia man giliau suprasti šias abi kultūras, nors nė vienai jų iki galo nepriklausau. Profesiniu požiūriu mane visada domino teatro projektai, kurie tyrinėja priklausymo fenomeną ir jo poveikį asmeninei, vietos, socialinei, politinei tapatybei.

Šiuo atžvilgiu Visaginas - įdomi vieta, nes dauguma gyventojų yra rusų kilmės. Pamenu, man buvo sakyta, kad Visaginas - „rusų“ miestas, ir ši pastaba neturėjo teigiamos reikšmės. Yra labai daug išankstinių nuostatų Lietuvos ir Visagino rusakalbių atžvilgiu. Taigi man buvo dar įdomiau pačiai su šiuo miestu susipažinti ir sukurti spektaklį, kuriame likusi Lietuvos dalis galėtų pažiūrėti į Visaginą ir į čia gyvenančius žmones iš kito taško.

Kai susitikome su visaginiečiais, pamačiau, kad jie nėra tikri dėl savo tapatybės, pasijutau jiems artima dėl nežinojimo, kuriai kultūrai jie priklauso. Lietuvoje jie vertinami kaip rusai, Rusijoje - kaip lietuviai. Norint nuvykti į gimtinę, jiems reikia vizos, tad jie dažnai save vadina rusakalbiais lietuviais. O Visaginas - jų namai. Čia Visaginas sukūrė trečiąją kultūrą, o rusų ir lietuvių bendruomenes jungia dabartis ir ateitis, susijusi su Ignalinos atomine jėgaine“, - kalbėjo K. Verner.

Kitas spektaklio režisierius Jonas Tertelis mano, kad statant „Žalią pievelę“ buvo itin svarbu užčiuopti tikrą turinį, o ne „primesti“ savo sugalvotą. To pasiekti, anot J. Tertelio, galima tik bandant priartėti ir suprasti žmogų (kartais net juo tapti), kuris gyvena, jaučia, nesupranta, pyksta ir džiaugiasi Visagino pasauliu.

„Mūsų darbas buvo padėti Visagino problemas (ir džiaugsmus) identifikuoti, juos gvildenant užčiuopti priežastis, galimas vizijas, o perkeliant visa tai į sceną atverti Visaginą ne tik kaip unikalų Lietuvos miestelį su atomine elektrine, bet ir atkreipti dėmesį į dažnai pamirštamą žmogų, kuris toks pat kiekviename Lietuvos (ir ne tik) miestelyje.

Siekiame atskleisti tikrąjį miesto portretą, atsisakydami stereotipų ar medijos primestų, klišėmis remtų kontekstų, remdamiesi tik žmonių pasakojimais ir faktais, atverdami Visaginą kaip labai asmenišką žmonių miestą, koks jis ir yra“, - sakė J. Tertelis.

Dokumentiniame spektaklyje savo istorijas atskleidžia 10 žmonių. Keturi iš jų dirba Ignalinos atominėje elektrinėje.

Spektaklio scenografė - Paulė Bocullaitė, kostiumų dainininkė - Inga Skripka, kompozitorius - Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas - Vilius Vilutis.  

ELTA