N. Vaičiulis ir A. Tverijonas kalba apie savanorystę muziejuje: čia jaučiamas ypatingas istorinis ir kultūrinis oras

Sausio 15 dieną Jaunimo savanorišką tarnybą (trump. JST) Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ užbaigė du jauni tauragiškiai – Nojus Vaičiulis ir Aivijus Tverijonas iš Tauragės „Versmės“ gimnazijos. Nors vaikinus skiria viena klasė, tačiau pusei metų jie tapo lygiaverčiais kompanionais: teko kartu įveikti muziejininkų mestus iššūkius. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kviečia paskaityti interviu, kuriame savanoriai reziumuoja muziejinius nuotykius Tauragės pilyje.

Štai baigėsi pusę metų trukusi JST programa. Abu pasirinkote tą laiką skirti Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ veiklomis. Papasakokite, kaip vykdavo savanorystė?

NOJUS: Pačios savanorystės veiklos būdavo labai įvairios. Kartais reikėdavo pabudėti Lankytojų aptarnavimo centre, kur galima bendrauti su lankytojais. Reikėdavo pildyti eksponatų priėmimo lenteles ir iš labai arti, asmeniškai susipažinti su įvairiais eksponatais. Kadangi dauguma iš jų buvo susiję su Taurage, man buvo įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvendavo prieš 50-100 metų mano mieste. Be to daug visokių neįprastų veiklų, kaip pagalba ruošiantis slemui ar dalyvavimas renginiuose – veiklos buvo įvairios ir įdomios.

AIVIJUS: Savanorystės veiklos tik pačiame jos gale pasidarė kiek monotoniškos. Iki tol veiklų buvo tikrai didelis pasirinkimas ir įvairovė. Savanorystė Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ buvo ne tik įdomi, bet ir prasminga. Veiklos apimdavo įvairias užduotis – nuo ekspozicijų ruošimo iki pagalbos renginių organizavime. Taip pat teko dirbti su muziejaus lankytojais, dalintis informacija ir pristatyti muziejaus istoriją. Tai buvo puiki galimybė įgyti patirties, tobulinti bendravimo įgūdžius ir prisidėti prie kultūros puoselėjimo savo krašte.

Žinau, kad teko imtis gana netikėtų užduočių. Kurios veiklos muziejuje įsiminė labiausiai? Kodėl?

NOJUS: Tikriausiai viena veikla, kuri man labiausiai įstrigo atmintyje, kai galėjau vesti dalį ekskursijos po parodą „ARNO FUNKcionalizmas (1898–1957)“. Kai mums pasiūlė šią užduotį, iš pradžių aš nenorėjau, bijojau tokios atsakomybės tikriausiai. Tačiau vis tiek jai pasiruošiau, susirinkau visą metodinę medžiagą ir pravedžiau savo dalį. Nebuvo taip baisu, kaip galvojau. Būtent ši veikla įsiminė, nes ji buvo labiau asmeninė ir reikėjo susiplanuoti, kokią informaciją perteikti ir kaip tą padaryti įdomiai ir suprantamai. Buvo įdomu ruoštis ir rinkti informaciją, sužinojau daug apie Tauragės miestą ir pačią parodą. Ši galimybė man leido artimiau susipažinti su pačia paroda ir ekskursijų vedėjo profesija.

AIVIJUS: Viena labiausiai įsiminusių veiklų buvo dalyvavimas renginyje, kuriame turėjome apsirengti kaip muitininkai. Tai buvo netikėta, bet labai įdomi patirtis. Įsijausti į istorinį vaidmenį, dėvėjome specialius kostiumus, kurie atkartojo to laikotarpio muitininkų aprangą, o mūsų užduotis buvo pasitikti lankytojus ir sukurti autentišką, istoriją atspindinčią atmosferą. Renginys buvo tarsi kelionė laiku, kur ne tik mes, bet ir lankytojai galėjo pasijusti tarsi atsidūrę kitame laikmetyje. Smagiausia buvo stebėti žmonių reakcijas – nuo smalsumo iki šypsenų, kai jie suprasdavo mūsų vaidmenį. Be to, šis renginys leido suprasti, kaip kūrybiškai galima perteikti istorines temas ir įtraukti žmones į muziejaus veiklas. Toks unikalus iššūkis ne tik suteikė daug gerų emocijų, bet ir išmokė, kaip svarbu istoriją paversti gyva ir prieinama kiekvienam lankytojui.

Kokias asmenines iniciatyvas turėjote progų įgyvendinti?

NOJUS: Pagrindinė asmeninė iniciatyva, kurią įgyvendinome kartu su kitu savanoriu, buvo filmukų filmavimas ir jų kėlimas į socialinius tinklus. Taip galėjome ne tik tobulinti savo įvairias kompetencijas, bet ir padėti muziejui pritraukti daugiau lankytojų. Aš buvau atsakingas už parodos filmavimą, todėl galėdavau laisvu laiku nueiti ir nufilmuoti, ką reikia. Tai buvo puiki galimybė lavinti mano filmavimo įgūdžius ir kūrybiškumą, planuojant ir kuriant įdomų bei informatyvų turinį lankytojams.

AIVIJUS: Muziejuje turėjau progą įgyvendinti kūrybinę iniciatyvą, susijusią su socialinių medijų turinio kūrimu. Aš kartu su kitu savanoriu pasisiūlėme filmuoti ir kurti dešimt Facebook Reels video apie parodą. Jis filmavo parodą, o aš montavau ir redagavau vaizdo įrašus, kad jie būtų įdomūs ir informatyvūs. Tai buvo puiki galimybė ne tik skatinti parodos lankomumą, bet ir pritraukti jauną auditoriją. Reels buvo skirti muziejaus Facebook puslapiui ir padėjo vizualiai perteikti parodos nuotaiką bei išryškinti jos svarbiausias vietas.

Per šešis mėnesius daug įvyksta paauglio gyvenime. Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė savanoriaujant muziejuje? Su kokiais iššūkiais teko susidurti derinant pamokas ir savanorystę?

NOJUS: Per šešis mėnesius savanoriaujant muziejuje mano kasdienybė pasikeitė gana žymiai. Prisijungimas prie muziejaus savanorystės programos suteikė struktūros ir atsakomybės mano kasdieniniam gyvenimui. Kiekvieną mėnesį turėjau derinti laiką su pamokomis ir kitomis veiklomis, todėl išmokau geriau valdyti savo laiką. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo derinti pamokas ir savanorystės grafikus. Kartais muziejuje vykdavo renginiai ar parodos, kurios sutapdavo su mano pamokomis, tad turėjau iš anksto planuoti savo užduotis ir būti labai organizuotas.

AIVIJUS: Savanoriaudamas muziejuje per šiuos šešis mėnesius mano kasdienybė gerokai pasikeitė. Pradėjęs šią veiklą, pradėjau planuoti savo laiką atsakingiau, nes reikėjo suderinti pamokas ir savanorystę. Tapau daug organizuotesnis, nes reikėjo rasti laiko ir mokslams, ir muziejaus veiklai. Pradėjau dirbti komandoje, organizuoti užsiėmimus, tačiau tai reikalavo daug energijos ir laiko. Vienas didžiausių iššūkių buvo derinti pamokas ir savanorystę, pirmus du mėnesius viskas buvo gerai, nes vasarą mokyklos nebuvo. Vėliau laiko planavimas apsunkėjo. Tai tikrai prisidėjo prie mano asmeninio augimo ir suteikė man daugiau pasitikėjimo savo gebėjimais.

Iš jauno tauragiškio perspektyvos papasakokite, koks yra Tauragės krašto muziejus „Santaka“?

NOJUS: Tauragės krašto muziejus „Santaka“ man yra vieta, kurioje galiu tiek daug išmokti ir patirti. Šis muziejus yra Tauragės pilies pastate, todėl jame jaučiamas ypatingas istorinis ir kultūrinis oras. Yra gausybė ekspozicijų, kurios parodo mūsų krašto istoriją, archeologiją, etnografiją ir net gamtą. Prieš pradedant savanorystę tikrai nežinojau, kad čia yra organizuojama tiek daug renginių. Gaila, kad juose beveik nesilanko jauni tauragiškiai, nes tai yra tikrai geras būdas naudingai praleisti laiką.

AIVIJUS: Tauragės krašto muziejus „Santaka“ – tai vieta, kuri susijungia praeitis ir dabartis. Kaip jaunas tauragiškis, aš galiu pasakyti, kad tai yra vieta, kur mes galime pažinti savo kraštą, sužinoti apie jo istoriją, tradicijas ir kultūrą. Muziejus yra labai svarbus mums, nes jis išsaugo Tauragės ir aplinkinių vietovių paveldą, bet kartu ir suteikia galimybę atrasti, kaip mūsų kraštas keitėsi ir vystėsi.

Ką galėtumėte pasakyti būsimiems savanoriams? Gal turite patarimų?

NOJUS: Būsimiems savanoriams patarčiau būti atviriems naujoms patirtims ir išmokti planuoti savo laiką. Komunikuokite su muziejaus darbuotojais, atlikite savo pareigas atsakingai ir mėgaukitės procesu. Savanorystė yra puiki galimybė mokytis ir tobulėti. Sėkmės! Jūsų indėlis bus vertinamas.

AIVIJUS: Svarbu suprasti, kad savanoriavimas yra ne tik pagalba kitiems, bet ir galimybė mokytis. Jei pradėsite su atviru ir smalsiu požiūriu, galėsite įgyti daug naudingų įgūdžių, kurie pravers tiek gyvenime, tiek ieškant darbo. Nesibijokite klausti ir ieškoti atsakymų – visada galite pasikonsultuoti su muziejaus darbuotojais, kuratore, mentoriumi, kad geriau suprastumėte savo veiklas.

Ačiū už atsakymus. Sėkmės ateityje!

Interviu parengė JST kuratorė, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė