N. Dubauskienė. Ko dėstytojai galėtų pasimokyti iš reklamos?

Neringa Dubauskienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto bei Dėstytojų akademinių kompetencijų centro EDU_Lab lektorė

Net jei ir neplanuojame paversti paskaitos nuolatinėmis Omo dėsnio skanduotėmis, keletą triukų iš reklamos pasiskolinti galime. Ypač iš tokios, kurią pamatę žmonės skuba pasidalinti su kitais – gyvai ar socialiniuose tinkluose.

Paslapties, kaip visą reklamą garantuotai paversti nepamirštama, nežino ir patys jos kūrėjai, bet yra keletas taisyklių, kurios padeda priartėti prie tikslo.

Pirmiausia – neperkraukite paskaitų informacija. Jei mobiliųjų telefonų reklamose būtų tiesiog išvardinti visi jų parametrai, net ištikiamiausi gerbėjai ignoruotų pranešimus apie naujai išleistus modelius. Reklamose tokios informacijos dažniausiai net nėra, bet nepaisant to, entuziastai ją puikiai žino.

Nesiūlau iš paskaitų išmesti visas detales ir palikti tik skambias deklaracijas, bet jei pateikiate daugiau informacijos, nei studentai pajėgūs įsisavinti, paskaita netenka prasmės.

Kas jūsų paskaitose yra tikrai labai svarbu, ką reikia žinoti mintinai ir nepamiršti vos gavus teigiamą egzamino įvertinimą? Jei atsakėte, jog svarbu yra viskas, esu tikra, kad dauguma jūsų studentų neatsimena nieko. Siūlau iššūkį – raskite, pavyzdžiui, tris svarbiausius sakinius kievienoje savo paskaitoje, ir pasistenkite, kad bent juos studentai įsidėmėtų.

Beje, net ir šie sakiniai turi būti trumpi – reklaminiai šūkiai paprastai neužima visos pastraipos. Lakoniškumo pavyzdžiu gali būti „Wolkswagen“. Jų reklaminis šūkis ilgą laiką buvo „Das Auto“. Tai net ne frazė, tik vienas žodis su artikeliu, bet pasako labai daug. Pakartokite tuos sakinius, paryškinkite juos skaidrėse ar konspektuose, priminkite per kitą paskaitą – mažai ką atsimename išgirdę vos vieną kartą.

Bet negi taip imti ir palikti vos tris sakinius kiekvienai paskaitai? Tikrai ne. Bet likusią paskaitos medžiagą taip pat reikia pateikti tinkamai. Patarimas, kuris tinka daugeliui sričių, ne tik reklamai ar paskaitai – parodyk, o ne papasakok.

Nebūtina kievienai paskaitai parengti šou su fejerverkais. Kartais užtenka ir paveikslėlio ar grafiko, bet net jei nėra ir jų, parodyti galima ir tekstu. Jei pasakote apibrėžimą – perpasakokite jį naudodami tik tuos žodžius, kuriuos suprastų ir dešimtmetis. Jei pristatote teoriją – pasakykite išimtis, kur ji negalioja arba kas būtų, jei ji negaliotų.

Prieštaraujantiems, kad jų dalykas tam per sunkus, galiu atsikirsti, kad būtent tai ir yra jūsų darbas – paskaityti vadovėlį galima ir be dėstytojo pagalbos.

Įsivaizduokite, jei dantų pastos reklamose vietoj baltų dantų ar sveikų dantenų būtų kalbama apie jos cheminę sudėtį – kokia iš tos dantų pastos nauda, greičiausiai suprastų tik jos gamintojai, kurie atleistų reklamos kūrėjus iš darbo.

Taip ir paskaitose – gilintis galima tik į tai, ką supranti. Jei studentai pateiktos teorijos nesupranta, neišgelbės nei formulės, nei sudėtingi terminai, kad ir kiek jų pateiktumėte savo skaidrėse.

Yra ir dar vienas patarimas pagerinti „sausos“ ir sudėtingos informacijos įsidėmėjimą. Kartais reklamose net nebūna parodyta, kas reklamuojama, arba pradžioje reklaminis klipas net neparodomas iki galo. Tai daroma smalsumui sužadinti – pamačius tokią reklamą, kyla noras sužinoti apie ką ji, ir tikimybė, kad reklamuojamą produktą įsidėmėsite, padidėja.

Sužadinkite smalsumą – jei jūsų studentai norės kažką sužinoti, net ir uždraudus skaityti vadovėlius nuo jų to nepaslėpsite. Kaip tą padaryti? Prisiminkite, kodėl patys atėjote į sritį, kurioje dirbate. Kas jus domino, ką norėjote sužinoti? Tai gali būti ir studentų įkvėpimo šaltinis.

Jei tuo abejojate, yra ir kitų būdų. Darykite kaip reklamoje – išvardinkite savybes, ir paprašykite studentų surasti, apie kokį objektą kalbate. Pateikite įrodymą, ir leiskite studentams rastį, kokiai teorijai jis tinka. Pateiksite lygiai tiek pat informacijos, kaip ir tradiciniu būdu, bet dėmesį atkreipsite labiau. Detektyvai ne be reikalo yra vienas populiariausių žanrų.

Paskaitos turi ir gali būti įdomios ir įsimenamos. Tam, kad jas tokiomis paversti, siūlau tris idėjas: pateikite ne per daug informacijos, naudokite pavyzdžius ir metaforas, skatinkite studentus domėtis patiems. Lengvų ir sėkmingų paskaitų.