Mylinti ir draugiška šeima – didžiausia vertybė

– Labai šauni mūsų mamytė, – šypsosi abiturientė Samanta, kai Motinos dienos išvakarėse Kalno kaime jaukiai susėdame Neringos ir Mindaugo Barauskų namuose.

Mindaugas vos prieš tris valandas grįžo iš Švedijos, kur statybose dirba santechniku. Neringa, bendrovės „Mūsų teritorija“ vadybininkė, po darbo parskubėjo iš Pasvalio. Petro Vileišio gimnazijos abiturientė Samanta ir Svalios progimnazijos aštuntokė Kotryna taip pat jau po pamokų, o vietoje nenustygstantis ir pokštaujantis keturmetis Arnas lanko Jurgėnų darželį. Ir dar reikia nepamiršti draugiško baltakailio šuns Gučio.

– Arną auginau iki trejų metų. Taigi kol būtinai reikėjo grįžti į darbą. Tai buvo nuostabus laikas, kuris prabėgo labai greitai, – prisipažįsta tiesiog trykštanti energija dviejų dukrų ir sūnaus mama Neringa Barauskienė.

Kai gimė Arnas, sesėms buvo dešimt ir trylika metų. Šiandien prisiminė, kaip tėvai pranešė, jog turės brolį arba sesę, o Kotryna ir Samanta apstulbo iš netikėtumo:

– Atrodė, kad esam dvi sesės ir jau viskas. Net mintis nekilo, jog dar galime turėti mažą broliuką.

– Tėčiui jubiliejaus proga visi linkėjo berniuko ir štai šis linkėjimas išsipildė, – šypsosi mama Neringa. – Kažkodėl norėjau turėti tris arba penkis vaikus. Beje, ir aš, ir vyras augome dviejų vaikų šeimose.

Dabar be mažojo išminčiaus Arno Barauskų šeima savo gyvenimo jau neįsivaizduoja.

– Jeigu namuose nėra brolio, labai jo trūksta, – sako sesės, kurioms kartais irgi tenka Arną prižiūrėti.

O sūnus pasiilgsta tėčio. Kai jau žino, kad keliauja namo, Arnas nepaliauja klausinėti:

– Ar tėtis jau plaukia keltu, kiek atplaukė, kiek laiko liko iki namų…

Vaikas skaičiuoja ir valandas, ir minutes, kol juokdamasis jį apkabina:

– Be tėčio nėra kas mane pakankina. Tik jis šitaip moka. Labai noriu kartu padūkti…

Mindaugas Barauskas prisimena, kad dirbti į užsienį pradėjo važinėti 2007-aisiais:

– Pradžioje tik vasarą, per atostogas, kol galų gale iš darbo Lietuvoje visai išėjau. Tiesa, ir dabar dirbu Pasvalyje registruotoje įmonėje, tačiau važinėju į Švediją. Taigi tris savaites dirbu užsienyje, o vieną gerą savaitę būnu namuose. Toks mūsų įmonės grafikas.

– Kitaip jo į užsienį neišleistume, – šypteli Neringa. – Po kokį mėnesį kartu išvažiuodavom į Daniją braškių skinti, vaikus palikę tai pas vieną, tai pas kitą močiutę. Tačiau visą laiką negalėčiau už- sienyje gyventi. Man reikia savo krašto, savo giminių, draugų ir pažįstamų žmonių. Kalno kaime esu gimusi ir užaugusi, iš čia ir mano seneliai, proseneliai. Tad man gimtinėje tikrai patinka ir nenoriu niekur kraustytis.

– Ir aš pernai Danijoje mėnesį skyniau braškes. Tėvai nuteikė, kad bus labai sunku. O iš tiesų buvo daug lengviau, negu maniau, – prisipažįsta Samanta. – Be to, brolio nereikėjo saugoti. Nors su juo visada linksma ir pilna veiklos, tik reikia daug energijos…

Mindaugas pasakoja, kaip 1987-aisiais, kai jam buvo devyneri metai, šeima persikraustė iš Kupiškio rajono į Kalno kaimą.

– O šiandien lygiai dveji metai, kai apsigyvenome šioje mano tėvų sodyboje. Iki tol šešiolika metų praleidome daugiabučiame name, – Mindaugas Barauskas prisimena, kaip 2011-aisiais jo tėvų alytnamį nuniokojo gaisras, o tėvai tuomet persikėlė į Daujėnus. – Prieš trejus metus jie mirė. Pirmoji – mama, o po aštuoniolikos dienų – ir tėvelis.

Vis dėlto Barauskai ryžosi prikelti sudegusius Mindaugo tėvų namus, nors dabar pripažįsta, kad naujus gal dar lengviau pastatyti. Viską įsirengė savo jėgomis, ir Neringos brolis padėjo.

– O mama – interjero dizainerė, – išduoda Samanta.

– Tačiau visi diskutavome ir net ginčijomės, kol sutarėme, kaip turi atrodyti mūsų namai, – sako Neringa.

Todėl ir puikus rezultatas – Barauskai gyvena jaukiuose, patogiuose, gražiai įrengtuose namuose. Šiais laikais yra įvairiausių medžiagų. Reikia tik pinigų…

Energingoji mamytė Neringa, atrodo, kupina rūpesčių – darbas, šeima, namai, vietoje nenustygstantis mažasis Arnas, o dar vyras dirbti važinėja į užsienį.

– Bet ji turi ir kitą šeimą – bendruomenę, – išduoda vyras Mindaugas.

– Taip, taip, turiu, – juokiasi Neringa. – Bendruomenės veikloje dalyvauju nuo jos susikūrimo. Pradžią labai gerai prisimenu, nes laukiausi Kotrynos, kuriai rugsėjį sueis penkiolika metų. Dabar jau buvau nusprendusi išeiti, bet išrinko bendruomenės pirmininke.

Bus metai, kai Neringa vadovauja Jurgėnų bendruomenei. Šios pareigos – visuomeninės ir daug kas stebisi, kaip ji visur suspėja.

– Kai imiesi darbų, atsiranda ir to laiko, – įsitikino Neringa Barauskienė, prisiminusi, kaip rašė projektą, o šalia buvo mažas sūnus. – Pamaitinu Arną ir toliau rašau. Norisi ką nors daugiau padaryti savo kaime.

Ir kokie šiandien bendruomenės darbai?

– Tarkim, aplinką tvarkyti, prie tvenkinio rengiam maudyklą. Daug įvairių darbų, – sako Neringa.

Be to, Jurgėnuose buvo atidarytas vaikų darželis. Šiais laikais mūsų kaime negirdėtas įvykis!

– Jurgėnų mokyklą uždarė, tačiau atsirado darželio poreikis. Jį lanko keturiolika mūsų kaimo vaikų. Atsikrausto naujų šeimų. Mano pusseserės irgi čia atitekėjo. Dvi augina po tris vaikus, o viena – porą, – Neringa pripažįsta, kad daugeliui jaunų šeimų motinystė ir vaikai – didžiausios vertybės.

Ar Neringa ir Mindaugas pastebi skirtumų tarp savo vaikystės ir vaikų auklėjimo šiais laikais?

– Įdomiausia, kai pagaunu save kartojant vaikams tuos pačius žodžius, kuriuos man kadaise sakė tėvai, – šypteli Neringa. – Augau su šešeriais metais jaunesniu broliu, kurį irgi teko prižiūrėti. O aš labiau norėjau sesės, bet turiu pusseserių.

Ir netikėtai Neringa Barauskienė išsitaria:

– Mūsų vaikai net geresni, negu mes buvom…

– Man taip smagu namuose, kad niekur nenoriu iš čia važiuoti, – nuoširdžiai kalba Samanta, kuri jau baigia Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, o dauguma jos bendraamžių tik ir svajoja greičiau išlėkti iš namų.

– Beje, man buvo aštuoniolika metų, o Mindaugui – dvidešimt vieneri, kai mudu susituokėm. Prieš tai dar dvejus metus draugavom, – atskleidžia mama.

– Savęs neįsivaizduoju dabar ištekančios, – prisipažįsta aštuoniolikmetė dukra Samanta.

Tačiau labai smagu, kai ją nuo mamos skiria vos devyniolika metų, ir gali bendrauti tarsi seserys.

Tėtis Mindaugas santūrus, bet, atrodo, ir griežtesnis, vaikams papriekaištauja, kodėl internete sulindę, neišeina nei į kiemą, nei į mišką, kuris visai čia pat:

– Tuo ir skiriasi mūsų vaikystė nuo šiuolaikinių vaikų, kurie be telefono – nė žingsnio. Bandėm ištraukti iš interneto, jį riboti. Bet beprasmiška susitarti.

Taigi šiandien jaunimui, rodos, visko yra, tačiau vis tiek labiausiai reikia telefono ir kompiuterio.

O tėvai susirūpinę dėl savo vaikų sveikatos – kad nesusigadintų akių, kad stuburas neiškryptų ir išsaugotų taisyklingą laikyseną, kad daugiau judėtų, būtų gryname ore ir gamtoje.

Mindaugas pats mėgsta gamtą, kaip prisipažįsta, yra prijaučiantis žvejys, bet didžiausias pomėgis – motociklai, dabar važinėja BMW. Ir sūnus Arnas turi savo keturratį, nes jis tikras tėčio sekėjas, viską daro kaip tėtis…

– O mūsų mamytė labai mėgsta gėles, – atskleidžia dukros.

Barauskų šeima ir pakeliauja prie jūros, prie ežero, iškylauja miške.

– Esam spontaniški žmonės – sugalvojam ir važiuojam, – sako Neringa.

Tik praėjusį rudenį visa šeima dvi savaites keliavo po Ispaniją iš anksto suplanavusi. Nuskrido lėktuvu, išsinuomojo automobilį ir labai daug pamatė.

Kotryna ir Samanta linksmai prisiminė, kaip tėvai pranešė apie šią kelionę:

– Mamytė rimtai ištarė: „Pasakysiu jums naujieną“. O ne, pagalvojom, nejaugi vėl praneš, kad turėsim brolį arba sesę! O pasakė, kad visi skrendam į Ispaniją.

– Aš tyčia nutaisiau tokį pat balsą, – juokiasi papokštauti mėgstanti mama Neringa.