„Mu­zi­ka yra ma­ma“

Praė­ju­sią sa­vai­tę Šiau­liuo­se vie­šė­jęs ir vai­kams mu­zi­kos te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus ve­dęs klai­pė­die­tis Li­nas Švi­ri­nas pa­ty­rė nu­ti­ki­mų, ku­rie pri­lygs­ta ste­buk­lui. Po tre­jų me­tų mu­zi­ka­vi­mo su ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi ser­gan­čiu ber­niu­ku šis pa­ki­lo iš ve­ži­mė­lio. „Mu­zi­ka yra ma­ma, ku­ri pai­ma už ran­kos ir ve­da. Kai sa­ve iš­re­gu­liuo­ja­me, tam­pa­me lyg vai­kai, ku­riems vėl rei­kia tos ma­mos ran­kos“, – sa­ko jis.

– Dirbdamas su specialiųjų poreikių vaikais, sakote patyręs nutikimų, kurie prilygsta stebuklui. Kokie jie?

– Neformalus muzikinis ugdymas – mano pagrindinė veikla. Muzikos poveikis žmogui nėra tinkamai matuojamas. Muzika mūsų kasdienybėje dažnai tėra fono dalis, tačiau visiems vaikams, ypač turintiems specialiųjų poreikių, ji gali padėti. Trejus metus muzikavau su berniuku, sergančiu cerebriniu paralyžiumi, ir jis pakilo iš vežimėlio. Nedažnas toks atvejis, bet muzika turėjo didelę įtaką ne tik emociniu lygmeniu. Muzikavome pučiant instrumentą, lavinome vaiko plaučius. Organizmo aprūpinimas deguonimi leido atsitikti įvykiams, kurie negali atsitikti, kai deguonies įkvepiama nepakankamai.

Tokių istorijų yra daugiau, todėl man šiek tiek apmaudu, kad muzikavimas vis dar nėra visuotinis dalykas, ugdant vaikus. Muzika gerina mūsų gyvenimo kokybę, ja galima pasinaudoti kiek įmanoma geriausiai. Žmonijai vystantis, muzika tapo labiau profesionalia veikla, tokia, kuri rodoma nuo scenos, yra linksmybių objektas, kuri susiaurinta iki Mp3 formato. Muzikavimą namuose iš mūsų kažkas pavogė lyg Grinčas Kalėdas. Todėl norisi, susitikus su vaikais, šeimomis, pamėginti priminti, koks yra muzikavimo džiaugsmas.

– Žmogus aplinką patiria akimis, ausimis, prisilietimais, skoniu ir kt. Muzika šioje hierarchijoje, jūsų nuomone, kurioje vietoje?

– Esu labai nemandagus, todėl sakau – pirmoje. Bet galiu pasakyti ir kodėl. Jei už manęs kybotų paveikslas ar būtų pati geriausia knyga, pavyzdžiui, Biblija, jos poveikis man būtų simbolis. O jei kas nors už manęs grotų, negalėčiau išvengti informacijos, sklindančios erdvėje. Todėl muzikos paveikumas išskirtinis, nepriklausantis nuo mūsų valios. Žinoma, poveikis gali būti ir nemalonus, jei kaimynai muzikuoja vėlai (juokiasi). Tačiau muzika, sakant poetiškai, yra pakankamai agresyvi. Ji pasiekia kiekvieną mūsų kūno ląstelę. Vibracija skverbiasi gilyn. Muzikos terapeutas ir mokslininkas A. Tomatis sukūrė ištisą metodą gydymo rezonansu.

Mūsų pėdų struktūra labai panaši į dramblių. O drambliai padais junta garsą nuo 5 iki 10 km, jie junta žemą dažnį ir taip gelbstisi nuo žemės drebėjimų. Ir mes tokią galimybę turime. Kurtieji puikiausiai tai iliustruoja. Pavyzdžiui, vedant užsiėmimus kurtiesiems, naudoju tokį būdą. Vienas laiko delnuose skambantį dubenį, o jo klausosi kitas, uždėjęs ranką ant peties. Kurtieji girdi garso vibraciją, prisilietę prie kūno. Todėl akustiniai masažai gali pasiekti žymai giliau nei masažai rankomis.

– Kaip jūs atradote gydomąjį, terapinį muzikos poveikį?

– Didžioji mano gyvenimo dalis – pedagoginė veikla, tai darau daugiau nei 20 metų. Prieš 10–15 metų į mano lauką pradėjo ateiti specialiųjų poreikių turinčių vaikų, o aš esu smalsus, drįstu pamėginti. Kažkada Klaipėdos sveikatos biuras užsiėmimuose pamatė vertę, tad kelerius metus juos finansavo. Visokie atsitiktinumai leido pamatyti, kas yra už to takelio, kurį esi pramynęs, ir kaip gali praturtinti savo veiklą ir kitų gyvenimą.

– Pastaraisiais metais žmonės alkani naujų veiklų, išbando visokiausias terapijas, užsiėmimus.

– Yra didelis pavojus tapti ieškotoju. Jei ieškotume, pavyzdžiui, gintarų, ieškojimas nevyks, kai, pavyzdžiui, jūra gintarų nemeta. Tada gali užsiimti kita veikla. O jei vis ieškai kažko naujo, kyla rizika tapti neramiam ir būti patenkintam tik gavus naujos informacijos. Ieškotojui džiaugsmas ateis ne per gilinimąsi, o per naują žmogų, išraišką, naujus dalykus. Gal pradžioje, mėginant atrasti, tai svarbu, bet vėliau netenkama galimybės įsigilinti. Taip tampama paviršutinišku.

Kai giliniesi į vieną sritį, atrandi begalinių klodų, kuriuos atskleisti vertingiau, nei pažinti daug dalykų. Viena yra paspausti klavišą, užgauti stygą, suduoti būgnui, bet visą laiką atiduoti vienam instrumentui ir sugroti Šopeno polonezą – kas kita. Bet jei žmogaus gyvenimo kokybei pakanka vieno stygos užgavimo, jis junta emocinę ir fizinę pusiausvyrą – tada viskas gerai.

– O rengiant terapijos užsiėmimus, jaučiate, kad žmonės dėl pandemijos tapo kitokie: neramūs, įsitempę, išvargę, ir todėl ieško visokių būdų, kaip nusiraminti?

– Sporto klubai puikiausiai iliustruoja tam tikrą žmonių poreikį. Ne pandeminį, o kultūrinį poreikį. Juk dabartinio žmogaus gyvenimo būdas yra sėdimas. Tai nėra mūsų prigimtinė veiklos forma, todėl atsirado sporto klubų ir kitokių veiklų, kurios kompensuotų pasikeitimą. Žmogus negali taip greit evoliucionuoti – prisitaikyti sėdėti prie ekrano, todėl, lankydamas sporto klubą, lieka sveikas, gyvybingas, kūrybingas, darbštus. Emociniu lygmeniu taip pat reikia rasti tam tikrų erdvių, sukurti tradicijų, įpročių. Juk kai susivelia mūsų plaukai, mes juos šukuojame. O kai subjūra nuotaika, ne visi ima kažką daryti, kad ji pagerėtų. Tikisi, kad ryte bus geriau. Mes turime rūpintis savo emocine būkle, nepalikti jos rytui. Gyvenimo tempai išaugę, natūralaus miego ciklo kai kuriems atsistatyti nebepakanka, todėl pagalbinės priemonės gali pagelbėti.

– O jums pačiam pavyksta išlaikyti nuolatinę gerą emocinę būklę?

– Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais, labai aiškiai gali pamatyti savo būseną, gebėjimą būti tokiam, kokio reikia tuo metu. Vaikas aiškiai parodo, kaip jis jaučiasi muzikuodamas. Vienas mano bičiulis – muzikavimo partneris – spjaudavo sau ant rūbo, jei nejusdavau, kas tuo metu tinka. Prašaudavau pro šalį. Pamatai aiškiai, koks esi „kokybiškas“ užsiėmimo metu. Todėl žinau, kad negaliu ateiti tokios nuotaikos, pavyzdžiui, kaip kad Lietuvos futbolo rinktinė eilinį kartą pralaimėjo... Reikia būti čia ir dabar, šis momentas visiems labai svarbus. Ne visada žmonės šį gebėjimą išlavina, nežino, kaip šį gebėjimą panaudoti kasdieniame gyvenime. Darbe mums neatrodo labai sunku kasdien šypsotis. Tačiau, parėjus namo, sakome: pavargau, daugiau nebesišypsosiu. Namuose rodome savo nuovargį, bet meistriškumą čia ir dabar galime rodyti ir namie.

– Dabartiniai vaikai yra kitokie, nei sutikdavote prieš 20 metų?

– Mes visi visada keičiamės. Kažkada aš auginau ilgus plaukus, mano tėvams tai atrodė nelabai gerai. Man kai kurie dalykai dabar irgi nelabai patinka, bet palieku sau teisę kažko nesuprasti. Pokyčiai neišvengiami, tik dabar jie visur spartesni. Esminiai žmogaus poreikiai visais laikais lieka tie patys, tik būdai kitokie. Kažkada jaunuoliui reikėjo arklio tempiamu vežimu į mokyklą važiuoti kelias valandas, bet dabar į studijas užsienyje per dvi valandas gali nuskristi. Dažnai net vykti niekur nebereikia – sėdi prie kompiuterio ir mokaisi. Net fizinio kontakto ne visada prireikia. Pokyčiai vyksta ir tai gerai, ypač kai nelygini.

Tačiau muzikuojančiojo savijauta nepriklauso nuo laikmečio. Savijauta priklauso nuo prigimties ir įgūdžių, leidžiančių pažinti, patirti muzikos ir jausmų pasaulį. Muzika yra tarsi mama, kuri paima vaiką už rankos ir veda. Vaikas, įgijęs pasitikėjimo, keliu gali eiti pats ir eiti drąsiai. O kai save išreguliuojame, tam tikrose situacijose tampame kaip vaikai. Ir tada mums reikia mamos rankos. Muzika tą ranką ištiesia.

Vienoje konferencijoje dvi jaunos medikės iš Kauno pristatė fizinių ir dainavimo pratimų kompleksą, padedantį žmonėms spręsti kvėpavimo takų problemas. Pasidžiaugiau, kad atrandama muzika sveikatinimosi srityje. O jei žmogus tuos pratimus darytų nuo gimimo? Ar jam vėliau reikėtų tokios pagalbos?