Muziejininkė Lina Valaitytė: menas ir jo pažinimas padeda išeiti iš savo ribotumo

„Absoliučiai visi, pirmą kartą apsilankiusieji, nesvarbu, ar tai būtų vietiniai, ar iš kitų Lietuvos regionų, ar svečiai iš užsienio, pravėrę buvusios sinagogos duris ir pirmiausia įžengę į pagrindinę buvusią vyrų maldos salę, išvydę išlikusias restauruotas freskas ir kitus autentiškus interjero elementus, lieka apstulbę ir sužavėti. Lygiai toks pat jausmas buvo apėmęs ir mane, pirmą kartą čia įkėlus koją. Ilgainiui apsipratau ir jau nebeaikčioju, tačiau naujų lankytojų susižavėjimo šūksniai vis primena, kokį stebuklą turime Alytuje“, – sako Alytaus audiovizualiųjų menų centro muziejininkė-konsultantė Lina Valaitytė.

Lina, koks žodis būtų Jūsų asmenybės esmė? Kodėl?

Sudėtinga būtų save įsprausti į vieną vienintelį žodį. Gali būti, kad, tą patį klausimą uždavus po metų kitų, atsakymas būtų kitoks. Vis dėlto jau gana ilgą laiką galvoje sukasi sąvoka Laisvė ir po jos sekanti Atsakomybė, kurios einamuoju metu ir atspindėtų tą Jūsų įvardytą mano asmenybės esmę. Laisvė ir atsakomybė – viena be kitos niekaip. Jeigu reikėtų išsamaus paaiškinimo, bijau, kad be mokslinio darbo neapsieitume. O jeigu lakoniškai, tai laisvė būti savimi, laisvė mąstyti savarankiškai, be prietarų, svetimų įtakų, ir laisvė drąsiai išreikšti savo tiesą ir matymą, laisvė rinktis. Bei atsakomybės prisiėmimas už savo išsakytą tiesą, priimtus sprendimus, padarytus žingsnius ir iš to išplaukiančias pasekmes, stengiantis nepažeisti kito individo/-ų teisių ir laisvių.

Papasakokite apie save. Kas Jums yra Alytus? 

Esu gimusi ir augusi Alytuje. Po mokyklos taip ir nepabėgau iš Alytaus, nors beprotiškai to norėjau. Dar besimokydama mokykloje, turėjau aiškų planą, kaip turėtų klostytis mano gyvenimas – pirmiausia bakalauro, vėliau magistro studijos Vilniaus universitete, tuomet savęs įtvirtinimas profesinėje srityje ir galiausiai tradicinė šeima su trimis vaikais bei gyvenimas Lietuvos sostinėje. 

Deja, bet mano atveju posakis „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“ tobulai išsipildė. Labai gerai prisimenu, kaip vengdavau susidūrimų gatvėje su savo mokytojais, kad netektų aiškintis, kodėl taip niekur ir nestojau studijuoti, tuomet atrodė, kad esu visiška nevykėlė. 

Mokykloje visa galva buvau pasinėrusi į mokslus ir knygas, buvau uoli ir siekianti žinių, daug iš savęs reikalaujanti mokinė, mokiausi gabiųjų, matematikų, klasėje, gana konkurencingoje aplinkoje su kitais tokiais pat išrinktaisiais „moksliukais“, turėjau didelių ambicijų ir svajonių, todėl verdiktas, kad turiu pasilikti Alytuje, buvo kaip mirties nuosprendis. 

Štai čia ir vėl iškyla laisvės klausimas. Kuomet ilgą laiką augi ir bręsti nepalaikančioje, destruktyvioje aplinkoje, nuo kurios esi visapusiškai priklausomas, ir ta aplinka diktuoja sąlygas, kas su tavimi bus ir kur ta tavo vieta, apskritai, kol esi nesusiformavusi asmenybė ir priklausoma tiek psichologiškai, tiek finansiškai nuo kitų „gerumo“, pasirinkimo laisvės arba nėra, arba ji labai stipriai apribota, todėl, esant tokioms sąlygoms, manyti, kad esi savo likimo šeimininkas, yra beveik neįmanoma. 

Na, o paskui nutiko gyvenimas su savo kalneliais, duobėmis, atrakcionais ir, štai, aš vis dar Alytuje.

O iš kokios srities Jūs atėjoje į Alytaus audiovizualiųjų menų centrą? 

Į Audiovizualiųjų menų centrą atėjau iš verslo, paslaugų sektoriaus. Jau buvau baigusi menotyros bakalauro ir paveldosaugos magistro studijas, tačiau rasti darbą Alytuje pagal savo išsilavinimą buvo misija neįmanoma. Kadangi reikėjo išlaikyti ir save, ir sūnų, teko pernelyg nesiaikštijant imtis to, kas tuo metu buvo pasiūlyta.

Beje, labai džiaugiuosi įgytomis patirtimis. Supratau, kad svarbesni vis dėlto yra ne techniniai įgūdžiai, kuriuos, turint užtektinai sumanumo, galima lengvai įgyti, o minkštosios kompetencijos: gebėjimas laisvai komunikuoti su įvairaus amžiaus, socialinės padėties ir skirtingų kultūrų žmonėmis, rasti sutarimą, derinti skirtingus požiūrius, valdyti konfliktus, troškimas mokytis ir tobulėti, prisitaikant prie nuolat kintančios aplinkos, inovacijų. 

Tai kaip Jus surado mūsų gražioji sinagoga? 

Informacija apie ketinamą atidaryti Audiovizualiųjų menų centrą, įsikūrusį buvusiuose žydų maldos namuose, restauruotoje sinagogoje, ir kartu pasiūlymas dalyvauti konkurse atėjo pačiu laiku, kai jau labai knietėjo imtis profesinės srities pokyčių. Tai buvo 2021-ieji. 

Tuo metu Alytaus kraštotyros muziejus buvo paskelbęs konkursus į kelias pozicijas skirtinguose savo padaliniuose. Atidėliojau iki paskutinės dienos, galiausiai išsiunčiau konkursui reikalingus dokumentus būtent į poziciją Audiovizualiųjų menų centre. Nugalėjo pati darbo vieta – sinagogos pastate įsikūręs naujausias muziejaus padalinys. 

Galimybė prisidėti prie kultūrinės veiklos vystymo visiškai naujame objekte ypač masino, kaip tikra optimistė čia įžvelgiau didžiulį potencialą. Ir kaip nepataisoma optimistė įsivaizdavau, kaip šis naujasis būsimas kultūros židinys prisidės, įpučiant gyvasties į miesto gyvenimą. 

Nuoširdžiai tikėjau, kad toks įspūdingas, antram gyvenimui prikeltas kultūros paveldo objektas, įvertinant tai, kad Alytus yra labai nykus miestas išskirtinio architektūrinio paveldo prasme, su apgalvotomis kultūrinėmis veiklomis (parodomis, koncertais, paskaitomis ir kt.) taps traukos centru ne tik miestelėnams, bet ir atvykėliams iš kitų Lietuvos miestų bei svečiams iš užsienio, o Alytus nebus tik pravažiuojamas miestas. 

Esu įsitikinusi, kad Alytaus kraštotyros muziejaus, kuriam buvo „priklijuotas“ dar vienas padalinys, administracija pati nelabai suprato, su kuo susiduria ir kokius iššūkius teks atlaikyti. 

Naujam gyvenimui duris atvėrusi sinagoga buvo tarsi šviežio molio gabalas, kuris, kantriai minkomas, kočiojamas, įvairiai formuojamas, galiausiai įgauna norimą pavidalą.

Tai buvo kūryba tikrąja prasme. Ir ta kūryba su kur kas mažiau nežinios tęsiasi iki šiol. Kaip žinia, verslui įsibėgėti prireikia 3–5, o kartais ir daugiau metų, ir nors Audiovizualiųjų menų centras ne pelno siekianti įstaiga, analogijų su verslu galima atrasti. Prireikė šiek tiek laiko ir pastangų, kad taptume daugiau mažiau žinomi, matomi, atpažįstami, kad užsimegztų kontaktai su kitais muziejais, menininkais, atlikėjais, lektoriais, kad įgytume jų pasitikėjimą, ir žinia apie šią vietą sklistų dar plačiau.

Kaip, Jūsų nuomone, sinagoga pakeitė Alytaus kultūrinį kontekstą? 

Abejonių, kad sinagoga (arba Audiovizualiųjų menų centras) prisidėjo prie Alytaus kultūrinio konteksto praplėtimo, nėra. Kaip ir kiek pakeitė tą kontekstą, objektyviai atsakyti turbūt negalėčiau, nes esu per daug susitapatinusi su pačia vieta, man trūktų matymo iš šalies. Galiu tik patvirtinti, kad čia sulaukiame svečių iš įvairių Lietuvos kampelių, keliautojų iš užsienio, ir tai labai džiugina. Tačiau svarbu, kad patys alytiškiai atrastų ir pamėgtų šią vietą. 

Yra susiformavęs tam tikras nemažas ratas nuolatinių parodų ir kitų renginių lankytojų, tačiau norisi, kad tas ratas dar labiau plėstųsi ir kad sinagogą atrastų nauji veidai. Susidaro įspūdis, kad didžioji kritinė masė alytiškių apskritai nežino apie tokį objektą Alytuje, o jeigu ir kažką girdėję, tai jiems ta kultūrinė veikla visiškai neįdomi. Tiesą sakant, nėra ko stebėtis. Iš pradžių šiek tiek piktindavausi, tačiau visgi suprantu, kokiame mieste gyvenu. 
Alytus iki šiol skamba kaip pramonės miestas. Didžiajai daliai alytiškių muziejų, galerijų, kur vyksta įvairi kultūrinė veikla, ne tik paveikslai eksponuojami, lankymas yra visiškai svetimas ir nesuprantamas dalykas. Šie žmonės neturi susiformavusio įpročio, netgi poreikio, o kartu ir smalsumo savo laisvalaikį paįvairinti, praleisti kitaip, sužinoti kažką naujo. Televizija, popkultūra ir mąstymą blokuojantys įvairūs paviršutiniški užsiėmimai ima viršų.

Iki šiol sulaukiu alytiškių lankytojų, kurie pirmą kartą labai nedrąsiai atveria sinagogos duris, jaučiasi truputį nepatogiai, įsitempę, lyg pikto šuns bijodami. Pasikalbame ir jie atsipalaiduoja. Kitą kartą, žiūrėk, ir vėl sugrįžta. Pokyčiams, matyt, reikia daugiau laiko ir kantrybės nei įsivaizduojame.

Taigi, tėvams nesirūpinant savo vaikų kultūriniu išsilavinimu, ši atsakomybė tenka mokytojams. Aš pati asmeniškai, vesdama ekskursijas, edukacijas, visus, o ypač vaikus, kuriuos priverstinai atveda mokytojos, raginu kitą kartą atsivesti savo draugus, tėvus ir jiems pabūti gidais. 

Net neverta plėstis, kad žinoti savo miesto, šalies istoriją yra privalu. Audiovizualiųjų menų centro trečiajame aukšte pristatome nuolatinę parodą „Šalom, Alytau!“, pasakojančią apie iki Antrojo pasaulinio karo Alytuje egzistavusią gausią ir turtingą žydų bendruomenę. Dalis kultūrinių veiklų Audiovizualiųjų menų centre yra skirta būtent žydiškajam palikimui ir atminimui įprasminti.

Kaip žinia, žydai buvo svarbi mūsų visuomenės dalis, aktyviai prisidėjusi prie kultūros, mokslo, ekonomikos puoselėjimo bei raidos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Alytaus žydų bendruomenė taip pat aktyviai prisidėjo, kuriant jauną valstybę ir jos institucijas. Dalis miesto žydų tapo Lietuvos kariuomenės savanoriais, dalyvavo nepriklausomybės kovose.

Pasakodami apie žydų tautos istoriją, kultūrą, religiją, mentalitetą, gyvensenos ypatumus, prisidedame prie tolerancijos kitokiam (ne tik žydui) didinimo. Siekiant išlaikyti gyvą istorinę atmintį, o šiandieniniame pasaulyje tebevykstant visuomenes skaldantiems įvykiams, tokiems kaip kariniai išpuoliai, ypač aktualu skatinti toleranciją ir pagarbą kito tikėjimo ir kitokį gyvenimo būdą vedančioms bendruomenėms bei atskiriems tokių bendruomenių nariams. 

O ausis pasiekiančios kalbos – „kiek galima apie tuos žydus“, „užteks jau tų žydų“ ar „Alytus sužydėjo“ (turint omenyje, kad tapo žydiškas) – jau verčia suklusti. Tai labai aiškus signalas, kad reikia kalbėti dar aiškiau ir dar garsiau.

Šnekant apie meno parodas, nederėtų jų vertinti paviršutiniškai, plokščiai, patinka-nepatinka, gražu-negražu, tik kaip rekreacinio pobūdžio veiklos. Šiuolaikinės parodos labai prisideda, plečiant individo kultūrines ir mąstymo ribas. Meno kūrinys atspindi ne tik jo autoriaus pasaulėjautą, už meno kūrinio visuomet slypi individuali istorija, šalies istorija, geopolitinių įvykių kontekstas, kuriame kūrėjas gyveno ir iš čia sėmėsi medžiagos savo kūrybai – ištisas platus pažinimo laukas. 

Geras gidas gali padėti atverti duris į šį pažinimą. Ir tuomet panašūs įsitikinimai, kaip „nesuprantu meno ir man jo nereikia“ ar „nesuprantu tų teplionių“, gal net išnyks. Menas ir jo pažinimas padeda išeiti iš savo ribotumo.

Koks alytiškis yra sinagogos renginių lankytojas? 

Intelektualus, išsilavinęs, apsiskaitęs, žingeidus. Kalbant apie jaunuosius lankytojus, jie atrodo smalsūs, drąsūs, dažnu atveju jau matę šiek tiek pasaulio, todėl labiau atsipalaidavę, lengviau komunikuojantys, nebijantys užduoti jiems rūpimų klausimų. Per kone ketverių metų Audiovizualiųjų menų centro gyvavimo laikotarpį sutikau ir pakalbinau aibę puikiausių žmonių – nuo vaiko iki suaugusiojo. Kiek kultūringų, šviesių ir įdomių sielų čia apsilankė; galiu tik džiaugtis, kad nepasitaikė piktų ir niurzgančių – su visais pavyko užmegzti šiltą kontaktą.

Kokius meno projektus ar renginius labiausiai pavyko išplėtoti nuo centro atidarymo? 

Vizualiojo meno parodos bei kameriniai koncertai yra tie renginiai, kurie sulaukia didžiausio susidomėjimo, yra lankomiausi. Čia taip pat vyksta poezijos vakarai, performansai, paskaitos, knygų pristatymai, filmų peržiūros, konferencijos, mokymai, ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai ir kt. kultūrinės veiklos. Kadangi pastarieji renginiai labiau orientuoti į siauras tikslines grupes ir yra daugiau edukacinio pobūdžio, jie sulaukia mažiau dėmesio. O vizualusis menas ir muzika, kaip banaliai beskambėtų, vis dėlto yra atgaiva, maistas sielai, savotiška terapija ir poilsis protui, todėl nenuostabu, kad tokie renginiai pritraukia daugiausia žiūrovų. 

Kalbant apie projektus, reikia paminėti jau trejus metus iš eilės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos iš dalies finansuotą projektą „Pažinti žydų tautos istoriją ir kultūrą“, kurį lydinčios veiklos – paskaitos su garsiais lektoriais, savo srities profesionalais, ir koncertai su Lietuvoje žinomais atlikėjais, muzikantais – leidžia artimiau susipažinti su ilgą laiką šalia mūsų gyvenusios žydų bendruomenės papročiais, tradicijomis, mentalitetu. Tai kartu leidžia suprasti, kad įvairovė neturi gąsdinti, o kaip tik gali prisidėti prie vystymosi, augimo. Taip pat profesionalaus meno parodos, gavusios finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, leidžia pasikviesti sostinėje ir kituose Lietuvos didmiesčiuose įsikūrusius meno kuratorius, visuomenės veikėjus, kas mums, regionams, dažnai besijaučiantiems nuskriaustiems ir pamirštiems didžiųjų miestų atžvilgiu, yra svarbu, mezgant kontaktus ateities projektams, galintiems padidinti vietos patrauklumą. 

O kokia įvykusi paroda Jums pačiai buvo artimiausia? 

Paroda, prie kurios tenka daugiausia padirbėti, labiausiai įsigilinti, neišvengiamai tampa artimiausia. Paprastai tokia paroda nėra tik apžvalginė, ne tiesiog banaliai pristato konkretų menininką ir jo kūrybą, tačiau turi įdomią, kūrinius apjungiančią, dažnai jautrią temą, liečia kokią nors opią problemą. Tokių parodų būta ne viena. Tai ir 2022 m. įvykusi „Misticizmo ugnis. Soutine ir litvakų dailė“ iš Samuelio Taco kolekcijos, ir 2023 m. dailininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Art, Art ir Art“ bei 2024 m. litvakų dailininko Samuelio Bako „Atsiminimų miestas“.

Kaip apibrėžtumėte Alytaus audiovizualiųjų menų centro misiją – ar tai daugiau menas, edukacija ar kultūrinio paveldo puoselėjimas? Kaip šis centras atliepia vietos bendruomenės poreikius ir lūkesčius? 

Alytaus kraštotyros muziejaus, kurio padalinys yra Audiovizualiųjų menų centras, elektroninėje svetainėje galima rasti informaciją, jog muziejaus misija yra kaupti, tyrinėti, saugoti ir patraukliai pristatyti visuomenei dvasinį ir materialinį Dzūkijos paveldą. Drįsčiau teigti, kad Audiovizualiųjų menų centras savo vykdoma veikla išeina iš šio apibrėžimo rėmų. Taip pat neapsiribojama tik Dzūkija. O Jūsų užduotame klausime jau slypi atsakymas. Tai yra jungtis tarp meno, edukacijos ir kultūros paveldo puoselėjimo. Kitaip tariant, tai tausojančiai naudojantis nekilnojamuoju kultūros paveldo objektu, prisimenant praeitį, ugdant istorinę savimonę, aktualizuojant kultūros, meno paveldą, pristatant šiuolaikinius kūrėjus, kurti pokytį vietos bendruomenės sąmonėje.

Be abejonės, kiekvienas muziejaus padalinys, kartu ir Audiovizualiųjų menų centras, jau turi savo kryptį, todėl kelti sau tikslą, jog įtiktume visiems, būtų utopija, atsižvelgiant ir į tai, kad turime pasiūlyti ne tik pramogą, bet atlikti ir švietėjišką veiklą, prisidėti prie akiračio plėtimo. 

Ką Jums pačiai reiškia dirbti sinagogoje? Ar jaučiate, kad einate dirbti į nepaprastą vietą? 

Tai yra ypatinga, įkvepianti vieta. Per kone ketverius darbo Audiovizualiųjų menų centre metus įgijau neįkainojamos patirties. Teko pabuvoti daugybėje amplua, sutikti gausybę įdomių žmonių. Ši patirtis atstojo ir pranoko geriausią universitetą. 

Absoliučiai visi, pirmą kartą apsilankiusieji, nesvarbu, ar tai būtų vietiniai, ar iš kitų Lietuvos regionų, ar svečiai iš užsienio, pravėrę buvusios sinagogos duris ir pirmiausia įžengę į pagrindinę buvusią vyrų maldos salę, išvydę išlikusias restauruotas freskas ir kitus autentiškus interjero elementus, lieka apstulbę ir sužavėti. Lygiai toks pat jausmas buvo apėmęs ir mane, pirmą kartą čia įkėlus koją. Ilgainiui apsipratau ir jau nebeaikčioju, tačiau naujų lankytojų susižavėjimo šūksniai vis primena, kokį stebuklą turime Alytuje. 

Taip pat reikia nepamiršti, kad pastatas, architektūros objektas be gyvybės, t. y. be sąveikos su žmonėmis, čia besidarbuojančiais ir besilankančiais, būtų negyvas. Toks buvo Alytaus sinagogos mūras, kai ilgus dešimtmečius stovėjo apleistas ir niekam nereikalingas, patekęs į savotišką nematomumo zoną. Ir tik įpūtus jam gyvybės, ėmus organizuoti kultūrines veiklas, užsimezgė ir nusitęsė gijos, susiejančios žmones ir išeinančios už Alytaus, netgi šalies ribų. Galbūt tai skamba mistiškai, bet tokia ta Alytaus sinagoga – mistinė.   

Tokioje vietoje ir istorijų nutinka?

Įdomiausios istorijos lieka užkulisiuose ir visos jos susijusios su vidine virtuve. Yra tekę žiemos metu, susidarius staigiam plikledžiui ir likus kelioms minutėms iki tariant renginio atidarymo kalbą, lėkti į lauką ir druska barstyti sinagogos prieigas, kad niekam iš svečių, netyčia paslydus, nenutiktų nelaimė.

Arba jau parodos atidarymo svečiams sugužėjus į vidų, skubėti pakeisti išpilstytą vyną į kitą, nes paaiškėjo, kad pasitaikė prarūgęs. Arba staigiai reaguoti, kai, tik prasidėjus Kovo 11-osios renginiui, kažkas sumanė papokštauti ir įsijungė priešgaisrinė sistema. Tokių, dabar jau linksmų, istorijų ne viena. Dėl greitos reakcijos, o ir įgyjant vis daugiau patirties, pavyksta išsisukti ir netikėtumų pasitaiko vis rečiau.

O kokia panašaus pobūdžio įstaiga Jums yra įstrigusi, palikusi gerą įspūdį apskritai? Kurioje šalyje tai buvo? 

Ko gero, esu per daug išlepusi arba dar neteko aplankyti tokios įstaigos, kuri paliktų ne tik gerą (tokių, sukaupusių turtingas meno kolekcijas, buvo daug), bet žadą atimantį įspūdį. Teko išvysti gausybę meno šedevrų, datuojamų nuo Antikos ir ankstyvesnių laikų iki XX a. II pusės, ar įspūdingų šiuolaikinio meno objektų ne viename garsiame Europos ar netgi Azijos muziejuje, šiuolaikinio meno centre. Visur vyrauja panašūs eksponavimo metodai bei vienodas informacijos pateikimo būdas, tam tikros madingos kūrinių eksponavimo tendencijos nuvilnija plačiai per pasaulį, o įdiegtos technologinės naujovės atsiranda ir pas mus, Lietuvoje. Svarstau, kad galbūt dar neaplankytas, 2022 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose duris atvėręs Dubajaus Ateities muziejus galėtų palikti neišdildomą įspūdį.

Beje, man asmeniškai visuomet malonų ir ilgam išliekantį įspūdį palieka tos vietos, kur yra galimybė užmegzti šiltą žmogišką kontaktą, ne tik pasimėgauti ekspozicijomis, parodomis. Paprastai tokios vietos nėra apgultos turistų srautų, ir ten dirbantieji gali skirti savo laiką ir dėmesį lankytojui. Pabūsiu nekukli, bet manau, kad kol kas Audiovizualiųjų menų centras yra būtent tokia vieta. 

Kaip suprantu, per atostogas lankote muziejus, meno centrus? Kuri meno šaka Jums artimiausia?

Muziejų, galerijų, meno centrų lankymas, archeologinių vietovių ar architektūros paveldo pažinimas atostogų metu, svečiuojantis kitoje šalyje, man yra būtinybė ir didelis malonumas. O poilsiaudama Lietuvoje, dažniau renkuosi gamtą. Jeigu turėsime omenyje, kad menas yra plati sąvoka, jungianti ne tik vaizduojamąjį meną, bet ir scenos menus, dizainą, madą, kiną, šokį, muziką, literatūrą, architektūrą ir kt., pirmenybę teikčiau architektūrai ir vaizduojamajam ar kitaip vizualiajam menui. Kalbant apie dailės sritis, artimos būtų ir tapyba, grafika, skulptūra, iš taikomosios dailės – mažoji metalo plastika, juvelyrika. 

O ką dar veikiate laisvalaikiu? 

Dažniausiai laisvalaikiu puoselėju, stiprinu savo kūną ir maitinu protą. Kitaip tariant, stengiuosi užsiimti aktyvia fizine veikla ir įvairios mąstymą praplečiančios, protą aktyvinančios, dažniausiai mokslinės, literatūros skaitymu. Laisvalaikis gamtoje, kur nurimsta protas ir visos aistros, taip pat yra būtina sąlyga. 

Jau ilgą laiką esu visiškai atitrūkusi nuo aktyvios kūrybinės saviraiškos, o kadaise dienos neįsivaizdavau be piešimo, tapymo, poezijos kūrimo, kūrybinių tekstų rašymo. Galbūt kada nors, kai išgirsiu nenumaldomą vidinį šauksmą, prie šių veiklų sugrįšiu.

Kokią knygą šiuo metu skaitote?

Visuomet yra 3–4 knygos, kartais ir daugiau, kurias skaitau vienu metu, paraleliai. Šiuo metu baigiu skaityti Vydūno filosofijos veikalą „Sąmonė“, Y. Slezkine’o „Žydų šimtmetis“, knygą, įvardijamą kaip „interpretacinės istorijos šedevras“, bei J. Felštinskio ir G. Černiavskio „Epochos pranašas George'as Orwellas“, pasakojančią apie pasaulinio garso britų rašytojo Erico Arthuro Blairo, žinomo George’o Orwello slapyvardžiu, gyvenimą.

Kaip manote, kam Alytuje dar reikėtų atiduoti duoklę?

Vienintelė Alytuje išlikusi mūrinė sinagoga byloja aukštą buvusios Alytaus žydų bendruomenės kultūrinį ir ekonominį lygį. Šiandien šis objektas, tegul ir įgavęs kitą, tačiau vis dėlto švietėjišką paskirtį, yra akivaizdus paminklas šalia ir kartu su lietuviais egzistavusios turtingos bendruomenės, stipriai prisidėjusios prie miesto plėtros, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 

Dabar galime tik spėlioti, kaip atrodytų Alytus, jeigu nebūtų patyręs dramatiškų negandų ir kaimynystė su žydais toliau egzistuotų. Sumenkinti čia gyvenusių žydų indėlį, prisimenant tik Holokausto etapą, yra neteisinga. 

Todėl manau, kad būtų sąžininga atiduoti duoklę ir įamžinti taip pat ir garsių Alytaus žydų atmintį. Vienas tokių – Mendelis Bokšickis (1898–1941), advokatas, savanorių gaisrininkų vadas, aktyvus visuomenės veikėjas ne tik tarp žydų, bet ir lietuvių. Už savo visuomeninę veiklą, darbą Lietuvos labui 1928 m. gavęs Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalį ir III laipsnio garbės ženklą „Artimui pagelbon“, 1932 m. – II laipsnio garbės ženklą „Artimui pagelbon“, 1934 m. – Estijos ugniagesių garbės ženklo aukso medalį. 

Dabar, būdamas garbaus amžiaus, M. Bokšickio sūnus Saadia Bahat (g. 1928), gyvenantis Izraelyje ir čia pasiekęs profesinių aukštumų, su šilčiausiais atsiliepimais mena savo vaikystės miestą Alytų, kurį jau ne kartą yra aplankęs. 

Paskutinį kartą tai buvo 2022 m., Alytui esant Lietuvos kultūros sostine, su savo akmens ir medžio skulptūrų, įvertintų keliais tarptautiniais apdovanojimais, paroda, kuri savomis lėšomis buvo atgabenta iš Izraelio ir eksponuota Alytaus kraštotyros muziejuje. 

Tai yra konkretus, gyvas ir gana unikalus atvejis, kai Holokausto žiaurumus patyręs, netekęs šeimos, perėjęs koncentracijos stovyklas asmuo vis dėlto yra kupinas neįtikėtinos žmogiškos šviesos, dega noru vėl ir vėl sugrįžti į žemę, kurią daugelis jo gentainių įvardija „kraujuota žeme“. 

Gražus ir prasmingas gestas būtų, jeigu S. Bahat viena iš padidinto formato abstrakčių skulptūrų papuoštų miestą. Manau, kad labai tinkama vieta skulptūrai galėtų būti buvusios sinagogos, kurią, tikėtina, lankydavo ir S. Bahat (Bokšickių) šeima, teritorija, pavyzdžiui, rytinėje pastato pusėje. 

Šią nedidelę teritoriją labiau pritaikius rekreacijai, dar vienai jaukiai bendruomenės sambūrio vietai, nepamirštant ir netoliese esančio vis dar niekaip nesutvarkomo rabino namelio, kartu su sinagoga sudarančio kompleksą, labiau priartėtume prie darbais, o ne žodžiais tolerancijos ir pagarbos kitoms kultūroms skatinimo.