Muziejininkė Giedrė: „Šiandieninė Jonava yra mano namai – jaukūs, mylimi, šiuolaikiški, bet turintys istoriją“

Nesibaigiantys pasakojimai apie istorijos lobynus ir jų mylėtojus suburiančios ekskursijos – apie tai sukasi didelė dalis muziejininkės, gidės Giedrės Narbutaitės - Kontrimės gyvenimo. Prieš kiek daugiau nei 10 metų į Jonavą atsikrausčiusi moteris profesiniu keliu žengia įkvėpta rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių bei kitų Jonavos praeities atspindžių naratyvų. Kaip sako pati Giedrė, meilę šiam miestui ji pajuto dėl keleto dalykų, tarp kurių – ir greitai užgimęs jausmas, kad esi namuose, ir patyrimas, kad Jonava – patogi bei jauki erdvė šeimos kūrimui.

Laikas – ir šeimai, ir mėgstamai veiklai

Miesto istorija besidomintiems jonaviečiams Giedrė, ko gero, žinoma kaip Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejaus muziejininkė, kuri išėjusi motinystės atostogų nenutolo nuo savo profesijos ir žmones kvietė į jos organizuojamas ekskursijas. Motinystės atostogos artėja į pabaigą, tad netrukus Giedrę vėl bus galima sutikti ne tik Krašto muziejuje, bet ir Jonavos Justino Vareikio progimnazijoje, kur jos veikla bus susijusi su dviem mėgstamiausias dalykais – knygomis ir istorija.

„Su vyru auginame tris vaikus. Mažajai dar nėra nė dvejų metų, todėl šiandien daugiausiai savo dėmesio vis dar skiriu šeimai, vaikams ir namams. Nepaisant to, kad visa širdimi žinau, jog šeimos puoselėjimas – svarbiausia mano gyvenimo veikla, visada jaučiau būtinybę turėti ir kitų, sau mielų veiklų. Dėl to būdama motinystės atostogose nusprendžiau koncentruotis į projektines veiklas – rengiau ir iki šiol rengiu naujus ekskursijų maršrutus, kviečiu į pasivaikščiojimus po Jonavą iš šio miesto kilusio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais ,,paremtais" takais.

Motinystės atostogos jau tuoj baigsis, tad nuo rugsėjo grįžtu į Krašto muziejų bei pradedu dirbti Jonavos Justino Vareikio progimnazijos muziejuje bei bibliotekoje. Laukia pokyčiai“, – paklausta apie tai, kuo gyvenime užsiima šiuo metu, pasakojo pašnekovė.

G. Kanovičiaus įkvėpta

Giedrė prisimena, kad būtent G. Kanovičiaus kūriniai įkvėpė jos norą imtis iniciatyvos, kuri padėtų supažindinti jonaviečius bei miesto svečius su Jonavos miesto istorija.

„Vos pradėjusi dirbti Krašto muziejuje gavau užduotį perskaityti paskutinį G. Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“. Vėliau, remdamasi jo motyvais, turėjau parengti ekskursiją po Jonavą. Taip prasidėjo mano pažintis su šiuo nuostabiu autoriumi, kuris įkvėpė ne vieną mano ekskursiją.

Augindama mažiausią dukrytę, nusprendžiau skirti dar daugiau laiko būtent jo kūrybos skaitymui. Ir tada iš Izraelio mus pasiekė labai liūdna žinia – 2023 m. sausio 20 d. Grigorijus Kanovičius mirė. Mane tai labai sujaudino. Ėmiau vieną po kito skaityti rašytojo romanus, duotus interviu, peržiūrinėti laidas, kuriose jis buvo įamžintas.

Vienoje iš laidų –  „Naktinis ekspresas“, kuri buvo filmuojama Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose, Bat Jamo mieste, žurnalistė rašytojo paklausė, ar tikrai „Miestelio romansas“ yra paskutinis romanas? Kas toliau? Trumpai perpasakojant rašytojo žodžius, jis atsakė, kad jo romanai yra liudijimas apie žydų istoriją Lietuvoje, kad jis jau parašė tai, ką norėjo, o dabar lietuviai turi pradėti domėtis ta istorija, dabar – kitų žmonių eilė.

Nežinau kodėl, bet šiuos žodžius priėmiau labai asmeniškai. Tarsi jie būtų pasakyti man. Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau, ką aš galėčiau padaryti. Svajojau apie Grigorijaus Kanovičiaus vardo festivalį, kurio metu kalbėtume ne apie didelius įvykius, žymias asmenybes, o apie miestelį ir paprastus jo žmones, ką savo kūryboje ir darė rašytojas.

Atsikėlusi ryte supratau, kad reikia nuo kažko pradėti ir paskelbiau socialiniuose tinkluose, kad kartą per mėnesį vesiu nemokamas ekskursijas Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais. Jau eina antri metai, kai vedu šias ekskursijas balandžio – spalio mėnesiais.

Žvelgdama atgal matau, kad šis sprendimas man padovanojo labai daug – patirtį ir galimybę geriau pažinti miesto istoriją bei žmones, kurie iki šiol dalyvauja mano ekskursijose, klauso jų, patys dalinasi savomis žiniomis.

Esu už tai dėkinga jiems ir savo šeimai – ji palaikė ir tebepalaiko mane šiame kelyje. Dėl to užbaigdama motinystės atostogas galiu pasidžiaugti, jog per tą laiką augo ne tik mano vaikai, bet ir aš pati“, – pasakojo Giedrė.

Skirtingi maršrutai – skirtingos istorijos

Istorikė gyventojus kviečia pasivaikščioti ir kitais, ne tik G. Kanovičiaus romanais grįstais maršrutais. Pasiteiravus, kuris – jos mėgstamiausias, Giedrė nė nemirktelėjus atsako, kad jai brangūs visi jie.

„Prie kiekvienos ekskursijos parengimo praleista daug valandų skaitymo, konspektavimo, braukimo, derinimo. Dėl to pasakyti, kuri ekskursija mylimiausia – labai sudėtinga.

Kai pasakoju Skarulių Šv. Onos bažnyčios istoriją ir matau, kokias raktais yra atrakinamos šventovės durys, kai galiu pakviesti pasigrožėti vienu iš seniausių medinių altorių Lietuvoje ir čia pat papasakoti apie prieš 440 metų vykusią šios bažnyčios fundatoriaus Andriejaus Skorulskio su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu kelionę į Šventąją žemę, jaučiu vienokius jausmus.

Visai kitaip jaučiuosi tada, kai pasakoju apie didikus Kosakovskius, prieš 274 m. įkūrusius Jonavos miestelį Neries slėnyje arba kai su ekskursija einame gatvėmis, kuriose užaugo ir kurias savo romanuose aprašė mano taip mylimas rašytojas Grigorijus Kanovičius“, – kalbėjo G. Narbutaitė - Kontrimė.

Istorijos palikimą atranda ne tik pastatuose

Žvelgiant iš šalies gali atrodyti, kad Jonavoje – ne tiek ir daug istorinių ,,paminklų“ ar vietų, tačiau kaip sako pašnekovė, apie krašto istorijos pėdsakus byloja ne tik jie.

„Taip jau susiklostė, kad didžioji senosios Jonavos pastatų dalis buvo subombarduota ir sudeginta 1941 m. birželį, II-ojo pasaulinio karo metu. Tų pačių metų vasarą buvo sunaikinta ir nuo Jonavos miesto įkūrimo gyvavusi miestelio žydų bendruomenė.

Karo ir pokario metai, okupacijos, trėmimai, nekaltų žmonių žudymai keitė Lietuvos miestelių veidus. Jonava – ne išimtis.

Mums liko nedidelis senamiesčio fragmentas, rajonuose nykstantys dvarai, tačiau ar vadinsime situaciją liūdna – priklauso nuo žiūros krašto.  Galima matyti tik neigiamus aspektus, jų visada bus, bet aš įžvelgiu didelį Jonavos ir jos istorijos potencialą. Be to, visada sakau, kad reikia žiūrėti ne į vieną objektą, o į visumą.

Jonavos krašto muziejaus fonduose saugoma keliasdešimt tūkstančių eksponatų: nuo viduramžius menančio kalavijo ar Kosakovskių laikus primenančio antspaudo – iki Jonavoje veikusio degtukų fabriko „Uran“ degtukų dėžučių.

Mano manymu, istorija – tai ne tik pastatai, bet ir papročiai, gyvosios tradicijos. Puoselėjančių jas Jonavoje tikrai nemažai: kokie gražūs ir prasmingi muziejuje rengiami edukaciniai užsiėmimai, JKC kasmet kviečia į Jonines, į sutartinių festivalį „Sutarysma“ bei kitus renginius, puoselėjančius tradicijas. O jei dar po tokių renginių žmogus turi galimybę pasivaikščioti po Jonavą, užsisakyti ekskursiją, aplankyti Krašto muziejų, senamiestį, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią ar jos rūsiuose esančią Kosakovskių kriptą, jis tikrai pamatys kitokią Jonavą.  

Jei neišliko pastatai, nereiškia, kad nėra istorijos. Tik ji ne visada lengvai atsiskleidžia. Kartais jai reikia pasakotojo“, – sakė moteris.

Meilės istorijai vienijama auditorija

Istorikė pastebi, kad į jos ekskursijas renkasi skirtingi žmonės.

„Visai neseniai ekskursijoje buvo močiutė, mama ir vos kelių mėnesių berniukas. Visus ateinančius vienija meilė istorijai. Pikti ir nelaimingi žmonės į ekskursijas tiesiog neina.

Tačiau viena iš didžiausių mano svajonių yra ta, kad į jas ateitų daugiau jaunimo. Tuomet jis sužinotų daugiau apie Jonavą. Kodėl man tai svarbu?  Juk jaunimas – patys geriausi miesto ambasadoriai. Iš Jonavos jie iškeliaus po platųjį pasaulį ir minės Jonavos vardą kaip savo namus.

Ne paslaptis, kad didžioji dalis jaunų žmonių į renginius, minėjimus ir ekskursijas ateina mokyklos ir mokytojų iniciatyva. O aš labai norėčiau rasti būdą, kaip kuo daugiau jų prisikviesti taip, jog šie atvyktų vedini ne įstaigų, bet asmeninio noro“, – kalbėjo G. Kontrimė.

Nuo pilkapių iki gamtos paminklų

Gilindamasi į Jonavos krašto istorijos vingius istorikė atranda ir ją kaskart žavinčių akcentų.

„Visų jų paminėti šiandien negalėsiu, nes įdomių bei stebinančių faktų bei istorijų – begalė. Viskas tikrai netilps į straipsnį.

Bet kaip vienas iš gražiausių atradimų man buvo baltų paveldas Jonavos krašte. Pakeliavę po rajoną su profesoriumi Vykintu Vaitkevičiumi pamatėme, koks neįtikėtinai turtingas mūsų kraštas – pilkapynai, šventvietės, mitologiniai akmenys, šventupės, akmens amžiaus gyvenvietės, net 17 piliakalnių ir, žinoma, legendomis apipintas Lietavos upelis. Klausant profesoriaus pasakojimų apie piliakalniuose prasmegusius ir gaudžiančius varpus, apie saugotas brastas, pilkapiais savas žemes žymėjusias bendruomenes bei dainose apdainuotus šimtamečius ąžuolus, savam kraštui užgimsta dar didesnė meilė. Ją stiprina ir suvokimas, jog joks priešas nesugebėjo nugalėti nei kalbos, nei papročių, nei priversti pamiršti iš lūpų į lūpas perduodamo padavimo.

Dar vienu didžiu atradimu man tapo Upninkų kraštas. Mėgstantys miestus, greitkelius ir patogumus, ko gero, ten ir neužsuks, bet jei jums patinka gamta, tūkstantį metų skaičiuojantis ir pilkapiais nusagstytas kelias palei upę, jei norite priglusti prie seno, gal net Napoleono laikus menančio ąžuolo, pamatyti Velnio akmenį ar atsigerti šaltinio vandens, jūs įsimylėsite Upninkus taip, kaip ir aš“, – teigė Giedrė.

Nuo Samulevičių iki užkoduotų Jonavos pėdsakų

Istorikę žavi ir menininkų Samulevičių istorija.

„Ji taip pat be galo turtinga. Labai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su dramaturgo Raimundos Samulevičiaus, žaislų meistrės ir vaikiškų knygelių autorės Stasės Samulevičienės bei vieno iš žymiausių dailininkų ekspresionistų – Antano Samuolio istorija.

Įdomu tai, kad visai neseniai, besiruošdama menininkams skirtos parodos atidarymui, muziejaus fonduose suradau neišleistos Stasės Samulevičienės knygelės rankraštį „Šlamučių giraitė“. Tokie atradimai labai džiugina ir sukelia daug minčių“ , –  kalbėjo Giedrė.

Jonavos istorijos pėdsakų ji atranda ir naujai skaitomuose kūriniuose.

„Šiais metais stengiuosi perskaityti ir dar daugiau Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių. Koks man atradimas buvo kai sužinojau, kad Jonava dažnai minima ne tik „Miestelio romanse“, bet ir kituose rašytojo kūriniuose. Juose mūsų miestą atpažįstu iš mažų detalių, istorinių faktų. Pavyzdžiui, romane „Šėtono apžavai“ rašoma apie miestelį  Miškinius. Tokio miestelio nėra, bet iš to, kad per tą miestelį teka Neris, o netoliese jo –  Skaruliai, neabejotinai atpažįstu Jonavą. Tenka pripažinti, kad daug istorinių ir net labai svarbių temų dar nespėjau atrasti, nespėjau prie jų prisiliesti... Tikiu, kad jose – dar daug paslapčių“, – kalbėjo G. Narbutaitė – Kontrimė.

Pasirinko Jonavą

Klausantis pašnekovės – akivaizdu, kad ji brangina Jonavos kraštą ir jo istoriją. Visgi, Jonava nėra jos gimtinė. Giedrė kartu su savo vyru į šį miestą atsikraustė prieš 12 metų.

„Mano vyras yra karininkas. Susipažinome dar studijuodami Vilniuje. Kai jis baigė Karo akademiją, gavo paskyrimą į Ruklą. Tuo metu apie Jonavą nieko nežinojau, buvau buvusi vos kartą. Pasirinkome kuriam laikui įsikurti Kaune. Oi tas jaunatviškas maksimalizmas... Tuomet atrodė, kad didesniame mieste yra daug daugiau galimybių. Nepaisant to, susilaukę pirmojo sūnaus pajutome, kad labiau nei bet kokios galimybės, šeimai svarbus yra laikas praleistas drauge. Taip Kauno kamščius ir šurmulį iškeitėme į namus Jonavoje.

Ką galiu pasakyti? Kad gražiai likimas viską sudėlioja taip, kad atsiduri ten, kur ir turi būti...

Labai greitai Rimkų rajone nusipirkome butą. Papirko vaizdas pro langą – žemutinė Jonava, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai ir tekanti Neris.

Jonavoje sulaukėme antro sūnaus ir  pajutome, kad čia yra nuostabus miestas auginantiems vaikus  – jokių kamščių, bėdų dėl darželių ar mokyklų, daug erdvės veikloms: muziejus, kultūros centras, biblioteka, tvenkiniai, dviračių takai, baseinas.

Neturėdami abejonių, kad norime likti gyventi Jonavoje, nusprendėme pirkti namą, tad šiandien gyvename šalia Varnutės upelio, netoli Jonavos centro. Šiandien čia jaučiuosi labai sava. Matau čia augančius laimingus savo vaikus. Tai man suteikia begalinį džiaugsmą. Šiame mieste turime gerų draugų, nuostabius kaimynus, didelį būrį pažįstamų, o kur dar mylima veikla...

Per tuos 12 metų Jonava ir čia sutikti žmonės suteikė daug galimybių“, – kalbėjo jonavietė, pridurdama, kad negali nepastebėti ir plika akimi matomų miesto pokyčių.

„Per tuos 12 metų Jonava labai išgražėjo – seno fontano liekanas pakeitė Joninių slėnis ir amfiteatras, visą miestą apraizgė dviračių ir pėsčiųjų takai, man, auginančiai vaikus, labai džiugu, kad tiek skirtingų vaikų žaidimų aikštelių buvo įrengta, dar parkai, sutvarkytas Joninių tvenkinys ir daugybė kitų malonių pokyčių.

Šiandienė Jonava yra mano namai – jaukūs, mylimi, šiuolaikiški, bet turintys istoriją“, – sakė Giedrė.

Kviečia ne pravažiuoti, o užsukti

Ką G. Narbutaitė – Kontrimė pasiūlytų aplankyti žmonėms, kurie į Jonavą užsuko pirmą kartą?

„Labai mėgstu pajuokauti, kad norėčiau prie Jonavos pastatyti ženklą: „Nepravažiuok! Užsuk!“. Kodėl? O todėl, kad labai dažnai muziejuje ir turizmo informacijos centre žmonės sako, kad jie yra daug kartų pravažiavę pro Jonavą.  Esame Lietuvos centre, šalia svarbių kelių, kuriais prasuka daug žmonių. Labai norėtųsi, kad kuo daugiau jų užsuktų.

Mano pasiūlymas – apsilankykite Jonavos kultūros centro krašto muziejuje ir Turizmo informacijos centre. Čia, atsižvelgdami į Jūsų pomėgius, specialistai jums sudėlios optimalų maršrutą. Vieni gal norės pasimėgauti baseino pramogomis ir skaniai pavalgyti, o kiti skirs visą dieną Jonavos miesto bei rajono pažinimui, treti – aktyviai, dviračiais ar riedučiais apvažiuos lankytinas vietas.

Aš esu šališka, labai myliu istoriją, paveldą, todėl siūlyčiau aplankyti tai, ką turime gražiausio šiais aspektais. Kalbu apie  Skarulių Šv. Onos bažnyčią, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, didikų Kosakovskių kriptą, Jonavos senamiestį, muziejų, Žeimių dvarą, vieną iš gražiausių ir įspūdingiausių mūsų krašte – Mažųjų Žinėnų piliakalnį.

Besidomintys Jonavos žydų istorija tegu neaplenkia ir kraštotyrininko Artūro Narkevičiaus sodybos Žeimiuose. Tiems, kurie nori tikrai pajusti Jonavos dvasią, rekomenduosiu pasivaikščioti po miestą su gidu.

Tad ne pravažiuokit, o užsukit“, – kvietimu pokalbį užbaigė G. Narbutaitė – Kontrimė.

Norintys kartu su Giedre pasivaikščioti Jonavos gatvėmis ir apsilankyti nemokomose jos ekskursijose, tai gali padaryti rugsėjo 3 ir spalio 1 dienomis. Tuomet vyks ekskursijos – „Dingęs Jonavos štetlas“. Jos vedamos remiantis rašyto Grigorijaus Kanovičiaus motyvais. Norintys dalyvauti kviečiami susitikti prie Jonavos krašto muziejaus (Rugsėjo 3 d. ekskursija prasidės 17.30 val., spalio 1 d. 18 val. ).

Dėl oro  ar nenumatytų priežasčių ekskursija gali būti nukelta. Apie ekskursiją galima pasiteirauti telefonu +37061421906