Mūsų jaunystės „Žuvėdra“

Paulo Coelho, o ir kiti rašytojai Kalėdoms ar Naujiems metams sukuria kokią gražią ar mažiau gražią, bet įsimintiną istoriją. Aš mėgstu tokią istoriją rasti. Šiems Naujiesiems, pamaniau, tiktų kompozitoriaus Michailo Glinkos sesers L. Čestakovos 1870 m. aprašyta istorija. O ji apie tai, kaip 1856 m. balandžio 27 d., išvažiuodamas iš Rusijos į Vokietiją, kompozitorius Michailas Glinka pasienyje nusirengė visus drabužius, metė juos ant žemės, kad jokios rusiškos dvasios su savimi neišsivežus, spjovė ant rusų žemės ir sušuko: „Duok Dieve, niekados nebematyti šios niekingos šalies ir jos žmonių.“ Tai taręs, peržengė užkardą.

Prieš Naujuosius iš Vilniaus į Rygą per Šiaulius pajudėjo traukinys, kuris kursuos kiekvieną dieną. Kalbama, rodoma ir rašoma apie tai buvo daug, kad net drįsau pajuokauti, jog traukinį paleisti sunkiau, nei pastatyti stadioną. Bet, prisiminęs mūsų, gerbiami skaitytojai senjorai, jaunystės traukinį „Žuvėdra“, kuris irgi šiauliečius nuveždavo į Rygą ir net į Taliną, pagalvojau, jog reikia pasidžiaugti.

Per šias Kalėdas ir Naujuosius niekur nevykau, sėdėjau namuose ir tvarkiau biblioteką. Užtikau senus žurnalo „Moksleivis“ numerius. 1967–1968 metai. Kiekviename numeryje keletas puslapių skirta pasaulio estrados enciklopedijai, kuri prasidėjo straipsniu apie grupę „The Animals“. Tekstai muzikologo Liudo Šaltenio. Pagarbiai žvelgiau į šį muzikos žinovą, su kuriuo vėliau gyvenimas suvedė ir tapome gerais draugais.

Dažnai pagalvoju, jog reikėjo užsirašyti gyvenime sutiktų žmonių mintis. Kokie puikūs pasisėdėjimai buvo ypač populiarioje Vilniaus „Neringos“ kavinėje. 1959 m. lapkričio 6 d., Didžiojo spalio išvakarėse, duris atvėrusi kavinė netapo spalio idėjų propaguotoja, bet, kaip visi jos lankytojai, pripažįsta, kad iškart virto intelektualų ir kultūrininkų priebėga. Veikia „Neringa“ iki šiol, nes 1970 m. pasistengta ją įtraukti į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą. Išliko net medinės sienų apdailos lentelės, kurios projektuojant buvo pasirinktos dėl to, kad priminė nendrių stiebus. Banguojančios linijos, dominuojančios kavinės viduje, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių mintis pritraukti interjerą arčiau tikrosios smėlėtos Neringos.

Dar gerai, kad kartais atsigamina vienas ar kitas prisiminimas. Svarbiausias „Neringoje“ buvo profesorių stalelis. Prie jo sėdėti turėjo teisę chemijos profesorius Kazys Daukša, ekonomistas Domas Cecevičius, poetas ir vertėjas Aleksys Churginas, kalbininkas Bronys Savukynas, dailininkas Stasys Krasauskas ir kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Jei ko nebūdavo, prie profesorių galėdavo prisėsti ir kiti, aišku, tik pakviesti. Kiti staleliai irgi buvo pasiskirstę. Jaunesniųjų staleliui priklausė smuikininkas ir dirigentas Donatas Katkus, poetai Jonas Mačiukevičius, Algirdas Verba, aktorius Rimgaudas Karvelis... Paulius Širvys sėsdavo, kur pakliūdavo, Juozas Baltušis turėjo savo stalelį... Daugelis mėgo sėsti paskutiniame bokse, mat kažkas paleido gandą, kad ten nėra pasiklausymo aparatūros, nes, ją vedžiojant, nebeužteko laidų.

Restorano viduryje buvo baseinėlis, kuriame pirmasis išsimaudė Benjaminas Gorbulskis. Vėliau juo pasekė ne vienas. Tiesa, Juozas Baltušis bailiai perbėgo per baseinėlį, net nenusimovęs batų. Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas Edmundas Armoška, čia švęsdamas 50-metį, irgi sakė, baigiantis pobūviui, išsimaudysiąs. Kadangi iki vakaro pabaigos nesulaukiau, išsimaudė ar ne – nemačiau, bet jei žadėjo, reikia tikėti, jog Šiauliai turi garbės pilietį (tiesa, tuomet dar jis tokiu nebuvo), išsimaudžiusį legendiniame „Neringos“ baseinėlyje.

Vyrai, atėję į „Neringą“ su lietsargiais (žodį „skėtis“ tuomet retai kas vartojo), turėjo pirmenybę prieš atėjusius be jų. Tuomet lietsargius nešiojosi tik moterys, tad vyriškį su juo retai išvysdavai, o „Neringa“ stengėsi įdiegti savo madas ir tradicijas. Taip ir maiste. Būtent „Neringoje“ pasirodė šalta kava, be to, dėti į kavą cukrų čia buvo prasčiokiškas požymis. Ypač mėgstamas buvo eršketas ir Kijevo kotletas, kurį skverbdamas veik visad apsitaškydavai taukais.

Sakyčiau, visgi viso centre „Neringoje“ buvo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Kompozitoriaus kūryba – tai per 1 000 kūrinių. Muzikologas Vytautas Gerulaitis drąsiai tvirtina, jog bent dešimt jo dainų yra pasaulinio lygio kūriniai.

Stojant į Maskvos konservatoriją, tik du studentai – jis ir Alfredas Šnitkė – iš specialybės gavo penketus. Visi stebėjosi, kokiu čia instrumentu groja būsimas studentas. O grojo jis birbyne. Viskas būtų gerai, bet neišlaikė rusų kalbos egzamino. Nenusiminė, baigė Vilniaus konservatoriją.

Kompozitorius buvo amžinas „Neringos“ lankytojas – nuo restorano atidarymo iki paskutinės gyvenimo dienos. Paltą visad kabino 13 numeriu ir net numerėlį nuolat laikė savo kišenėje, kad rūbininkas ant jo pakabos jokio kito nepakabintų. Rašydamas kur nors prašymą ar pildydamas kokį nors dokumentą, be savo pareigų, adreso, kompozitorius dar prirašydavo „Neringos“ rūbinės Nr. 13“. Jeigu gerai pamenu, Stasio Krasausko numerėlis buvo 5.

Visada prisimindavo savo kūrinių koncertą su „Trimito“ orkestru Šiauliuose, kai iš salės sulaukė raštelio: „Kodėl visi plikiai tokie protingi?“, kurį pakomentavo: „Klausimą uždavė tikrai ne plikis.“ O kai apvogė jo butą, stebėjosi: „Kokie neprotingi vagys – nė vienos mano dainos nepavogė.“

Kartą Gorbulskis sakė norintis atsidėti kūrybai ir prašė savo žmonai kelialapio į Picundą. Jo klausė, kaip čia yra, kad kelialapio jis prašo žmonai. Kompozitorius atsakė, jog kai žmona išvyks, jis galės netrukdomas kurti. Tiesa, su minėtu „Trimitu“ buvo paruošęs programą, kurios vieną dalį sudarė įvairių komisijų atmesti jo kūriniai. Daug kas jį vadino „gaisrininku“, nes kai skubiai reikėdavo parašyti kokį kūrinį, jis tai padarydavo. Kartą buvo paprašytas parašyti dainą kauniečiams, kad atitiktų miesto dvasią. Iškart sukūrė: „Neilon, perlon, kapron – dabar pati geriausia medžiaga...“ Manau, jeigu Gorbulskio laikais mūsų dainininkai būtų dalyvavę „Eurovizijoje“, jis būtų „pagavęs“, ko reikia šiam dainų konkursui, ir sukūręs dainą.

Kartais prie Gorbulskio stalelio prisėsdavo poetas Jonas Mačiukevičius. Tuo metu jis buvo neseniai pradėto leisti laikraščio „Bičiulystė“ vyr. redaktorius ir skundėsi, jog mažai skaitančiųjų naująjį leidinį. Gorbulskis redaktorių nuramino: „Jėzus Kristus irgi pradėjo nuo dvylikos prenumeratorių.“

Jono Mačiukevičiaus tekstais kompozitoriai (ir pats Benjaminas Gorbulskis) parašę ne vieną dainą, tad atrodė, jog poetas muzikalus, deja, nei balso, nei klausos neturėjo, bet iš to mokėjo pasišaipyti: „Kai pasidaro liūdna, dainuoju ir mano problemos, palyginus su mano balsu, tampa niekinės.“

Poetas Jonas Mačiukevičius padavėjas vadindavo „išdykėlėmis“, o jos buvo pratusios, kad „Neringoje“ besilankantys poetai joms skirtų eiles. Viena jų labai prašė Mačiukevičiaus parašyti eilėraštį apie lietų. Poetas prašymą išpildė. Gimė puikus eilėraštis. Ilgokas, tad pacituosiu tik pačią pabaigą:

Ne viską pamatęs, ne viską palietęs,

Sulytas sugrįšiu į griozdišką namą,

Kur pirmas eilėraštis gims apie lietų, –

Tai tu čia kalta, išdykėle mano.

O šią istoriją pasakojo pats Benjaminas Gorbulskis. Kartą troleibusu grįžo namo. Rankoje laikė natų aplanką ir keletas natų lapų buvo šiek tiek iš jo išlindę. „Ar pats groji?“ – stačiokiškai kompozitorių užkalbino bendrakeleivis. „Groju“, – atsakė kompozitorius. Ant vieno natų lapo matėsi užrašas „Gorbulskis“. „Ir jį groji?“ – toliau klausinėjo vyriškis. „Groju“, – vėl atsakė kompozitorius. Sutapo, kad abu išlipo toje pačioje stotelėje. „Kur gyveni?“ – domėjosi bendrakeleivis. Kompozitorius pasakė. „Kuriame bute?“ – nepažįstamojo klausimai nesibaigė. Kompozitorius pasakė buto numerį. „Nemeluok, – supyko bendrakeleivis. – Tame bute gyvena kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, aš žinau, nes jo dainų klausausi.“