Muilas ne tik švarai, bet ir sielos atgaivai

Marijampolietė Snieguolė Kaminskienė ne iš tų, kurie neranda kuo užsiimti, nuobodžiauja. Ji net per atostogas stengiasi susirasti įdomios veiklos, ir dažniausiai tai būna kūryba.

Iš kokosų ir palmių aliejaus

Šį kartą paprašėme Snieguolės plačiau papasakoti apie vieną hobį, kuris prasidėjo prieš septynerius metus ir vis dar neatsibodo – rankų darbo muilo gamybą.

Muilas moterį žavėjo dėl aromatų, kurie pakelia nuotaiką ar nuramina. „Nenorėjau gaminti įprasto muilo iš šarmo, nes tai gana sudėtinga. Kartą pamačiau „Rygos manufaktūros“ gaminius ir susidomėjau. Patiko spalvos ir kvapai. Šis muilas gaminamas iš bazinio muilo, kuriame viskas jau būna sudėta, ko reikia. Aš tą medžiagą dažau, komponuoju spalvas, lieju į formeles ir iš esmės užsiimu kūryba – spalvų, formų ir kvapų. Paties bazinio muilo negaminu, jį perku, tada papildau eteriniais aliejais, glicerinu, A arba E vitaminu – žodžiu, kuriu savus originalius derinius“, – pasakoja Snieguolė.

Bazinio muilo pagrindą sudaro kokoso ir palmių aliejus. Jame nėra natrio laurilsulfato, pramoninėje gamyboje naudojamo, kad susidarytų daugiau putų, kuris gali dirginti odą.

Bazinį muilą Snieguolė renkasi skaidrų arba baltą (su ožkos pienu), o, pavyzdžiui, geltoną spalvą išgauna šaltalankio aliejumi. Šeimos nariams ir draugams ypač patinka muilas su kavos tirščiais, turintis šveičiamąjį poveikį. Bet jį gaminti, pasak Snieguolės, jau mažiau kūrybos, mažiau spalvų.

Bazinis muilas, pasak moters, geriausias angliškas, nors yra ir latviško, belgiška, airiško, neseniai net Izraelio gamybos teko išbandyti. Labai daug yra angliškų elektroninių parduotuvių, forumų, Anglijoje, matyti, ši veikla yra populiari. Snieguolė sako iš to, ką kiti entuziastai publikuoja iš savo kūrinių elektroninėje erdvėje, matanti, kad tokių spalvingų pavyzdžių kaip jos niekas negamina. „Vis ieškau naujų būdų, kaip gražiau padaryti. Visgi niekada nesi tikras, ar tai, kas gražu tau pačiai, patiks ir kitiems.“

Geriausia pačiai išbandyti

„Pradžioje internete ieškojau gamybos pamokų. Viskas labai elementaru, yra kursai, gamintojų entuziastų forumai, galima viską sužinoti iš kitų – kaip pradėti, kur pigiau medžiagų gauti. Visgi kol pats visko neišbandai, nepatikrini, 100 kartų nesuklysti, tol nežinai, kaip geriausia. Dariau klaidų ir aš. Pavyzdžiui, bazinį muilą tirpinau vandens vonelėje, paskui pamačiau, kad geriau galima tai padaryti mikrobangų krosnelėje“, – pasakoja moteris.

Kaip kiti perka daug gražių daiktų ar moterys – batų, taip Snieguolė pirko specialių silikoninių formelių. Aišku, galima gaminti muilą paprastai, susipilti į kvadratinę formą ir paskui pjaustyti riekėmis, bet moteris sako, kad jai kurti įvairių formų spalvingus muiliukus daug įdomiau, o skirtingų formelių yra išbandžiusi apie 50.

„Man malonumas įdėti savo kūrybos – kuriu spalvų derinius, gaminu skirtingų formų. Neišeina daryti masiškai – visi skirtingi: svoris, kvapas, spalvos. Kažkiek padarau ir imuosi kitokių, nes greit atsibosta. Kai grįžusi po darbo imuosi gaminti – atsipalaiduoju, nuotaika pakyla. Iš viso pačioje pradžioje buvo, kad kelias dienas kone ištisai gaminau. Tas kvapų keliamas džiaugsmas, smalsumas, nes nežinai, kas išeis – niekada nepamiršiu tos jaudinančios pradžios.“

Nepabosta užsiimti šiuo hobiu moteriai jau septynetą metų, aišku, pradžioje gamino daugiau, buvo labiau užsivedus. „Maniau, kad per karantiną daug gaminsiu, bet užsiimu tik tada, kai norisi, yra įkvėpimas, kitaip neišeina. Jei pradedu be ūpo, nesiseka, išeina antrarūšis gaminys. Šiemet mažokai gaminau, nes Velykų praktiškai nebuvo, taigi tik pernai prieš Kalėdas prisigaminau dovanoms“, – sako S. Kaminskienė.

Puošnius dekoratyvius muiliukus galima laikyti ilgai, jie negenda, tik jei dažai vandeniniai, gali pablukti laikomi saulėje. Kvapas gerai išsilaiko, nesutyžta gabaliukas nuo vandens, nesuskystėja.

S. Kaminskienė neslepia pasidomėjusi verslo galimybėmis, bet pasirodė, kad patento tokiai gamybai nėra. „Kita vertus, tada reikėtų gaminti daug, kad atsipirktų, siekčiau uždirbti, būčiau įpareigota prisiversti gaminti. O to nesinori.“

Ji pasakoja bandžiusi vesti muilo gaminimo pamokėles. „Tai dariau psichikos sveikatos centro lankytojams, sutikau juos savanoriškai pamokyti. Jiems patiko, teikė džiaugsmo, aš irgi išėjau laiminga, bet labai pavargusi, išsekusi. Dar buvo proga pamokyti draugės penktokės dukros gimtadienio svečius. Patiko, bet, tiesą sakant, savo tiesioginiame darbe prisibendrauju iki soties, taigi muilo gamyba man daugiau tik pramoga. Dirbu darželyje su vaikais, taigi išlieju energiją tiek, kiek reikia, o čia noriu atsipalaiduoti. Kaip ir skaitydama knygas ar užsiimdama joga. Tų hobių galima labai įvairių susirasti, kai norisi atsipalaiduoti. Kai atsibosta daryti tą patį, palieki kuriam laikui, bet įgūdžiai pamažu ima blėsti. Juos reikia palaipsniui atnaujinti. O mano darbe neįmanoma nebūti kūrybinga, kitaip net sunku įsivaizduoti.“

S. Kaminskienė pasidalijo ir savo karantino patirtimis – dirbo nuotoliniu būdu, tai buvo iššūkis – daug laiko leido prie kompiuterio ieškodama įdomių programėlių, užduotėlių vaikams. „Buvo labai smagu sulaukti iš tėvelių grįžtamojo ryšio, tas nuotolinis bendravimas sujungė bendruomenę. Tik, aišku, tėveliai turėjo daugiau dirbti su vaikais, jiems buvo nelengva. O aš labai daug nuotolinių seminarų išklausiau, išmokau daug naujo“, – pastebėtus pliusus vardijo moteris.

Autorės nuotraukos