Moterys tarpukariu: neįvertintos valstybės gerovės kūrėjos

Moterų vaidmuo šiandieniniame pasaulyje yra labai įvairus, tačiau turėjo praeiti daug laiko, kol lietuvės išsikovojo teisių, tinkamą požiūrį į profesinę veiklą ir galimybių šviestis. Iki pat XX a. į moteris buvo žiūrima tik kaip į šeimininkes ir vaikų auklėtojas. Tačiau namų ūkio kultūros kėlimas taip pat reikalavo didžiulių pastangų, bet įvertinimo iš vyrų pusės pakankamo nesulaukdavo. Ir visai be reikalo, mat įprasti moterų darbai dar ir kaip prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo, o šviestis joms nebuvo nei galimybių, nei jėgų.

Viskas prasideda nuo buities

Tarpukariu ėjusiame Lietuvos moterų kultūrinio gyvenimo žurnale „Naujoji Vaidilutė“ (1938 m.) buvo aprašytas namų ūkio kultūros kėlimas. Kas už jį buvo atsakingas? Žinoma, moteris. Namų ūkis – moters karalystė. Tačiau, net ir prižiūrėdamos savo ūkį, moterys turėjo įtakos valstybės gerovės kūrimui.

„Aišku tai, kad kaip tvarkoma moters karalystė – namų ūkis, tas labai atsiliepia į paskirą ūkį, o nuo šių pastarųjų priklauso valstybės ūkio tvirtumas“, – žurnale rašo Rožė Petrušauskienė.

Kasdieniai buities darbai vyrams buvo tokie savaime suprantami, kad įvertinti moterų pastangų tarsi ir nebuvo reikalo. Bet visos tos smulkmenos galiausiai virsdavo didžiu nuopelnu, kurį tereikėjo gebėti suvokti.

„Mes žinome, kad visų mūsų gamtos dovanų bemaž 90 proc. suvartojimas eina per moterų rankas ir, be to, kai dar turime priskirti į šią sritį mūsų tautos prieauglio fizinį ir moralinį auklėjimą, tai iš tiesų turėtume pripažinti, kad namų ūkio reikalai nėra vien menkutė smulkmena, bet reikšmingas mūsų krašto bendros kultūros reikalas“, – rašoma žurnale.

Moterys darbo ir kitokios patirties sėmėsi iš vyresniosios kartos atstovių: „Visa, ką moteris dirbo, kūrė ir rūpinosi, ji darė grynai savo moteriška intuicija ir savo praktiškos išminties sėmėsi iš amžiais susidėjusių tradicijų.“ Kiekviena moteris buvo įsikalusi į galvą mintį – „Kaip ir ką dirbo mūsų motinos, taip ir mes dirbsime“.

Moterų darbai versdavo didžiuotis

O mūsų promočiutės dirbo tikrai daug. Daugelyje sričių jos rodė nepaprastą įmantrumą ir gilų menišką supratimą. Ypač jis pasireikšdavo audžiant. Juk visi mūsų moterų rankų darbo dailieji audiniai, kuriais mes reprezentuojamės įvairiose tarptautinėse parodose ir tuo didžiuojamės prieš kitas tautas, – daugiausia yra mūsų promočiučių palikimas: „Tai, galima sakyti, yra kraitis ne vien jaunamarčių skrynioms papildyti, bet gražus kraitis ir mūsų krašto kultūrai praturtinti. Juk šių laikų moterų jaunoji karta audimo mene jau yra kiek ir atsilikusi.“

Taip rašyta jau tarpukariu, kai pamažu mergaites paverždavo mokyklos, nebelikdavo tiek laiko šiems darbams mokytis, o dar vėliau atsirado gaminių iš fabrikų, tad keitėsi ir poreikiai – dėvėti naminių audinių nebenorėta. Audimui – šiam šalies kultūros pasididžiavimui – ėmė trūkti laiko, mat darbų, suintensyvėjus pramonės sritims, moterims atsirasdavo vis daugiau ir įvairesnių.

Ištvermingos ir stiprios

Namų ūkis neabejotinai būdavo priskiriamas tik moterims. Visi su juo susiję darbai būdavo vadinami „moteriškais reikalais“. O jų išties būdavo it vežimu vežk: „Užtenka pasidairyti po gyvenamuosius namus, produktų kamaras, pažvelgti į mažųjų piliečių – vaikų auginimą, maisto paruošimą ir kt., tuoj galėsime pasakyti apie mūsų krašto švaros ir higienos reikalus; gi, stebėdami moterų darbą virtuvėje, daržuose, gyvulių priežiūroj ir laukuose, turime progos įsitikinti, kaip mūsų šeimininkės ir apskritai moterys dirba sunkiose darbo sąlygose ir kaip jos yra perkrautos ne joms priklausančiais darbais.“

Kaip moterims reikėjo šviestis ir domėtis kultūra bei kitomis sritimis, jei jos tokios apkrautos darbais? „Čia tat jau aiškėja ir priežastys, dėl ko mūsų butams trūksta švaros ir tvarkingumo, dėl ko trūksta laiko tinkamai prižiūrėti vaikus, pagaliau dėl ko nėra kada pačioms moterims daugiau domėtis spauda, šviestis ir kultūrintis.“

Nors namų ūkio priežiūros darbai anuomet vyrams atrodė „bobiški reikalai“, negalima nepaminėti fakto, kad moterys buvo priverstos dirbti ypač sunkiomis sąlygomis. T. y. joms reikėjo naudotis prastais įrankiais arba dirbti išvis be jų, taip išeikvojant daug laiko, jėgų, o padarant mažai. Visi kasdieniai darbai, krisdavę ant moterų pečių, atsiliepdavo jų sveikatai. Kad ir toks įprastas darbas kaip skalbimas. Moterys, norėdamos išskalbti nemažos šeimos skalbinius, privalėdavo ir vandeniu pačios apsirūpinti. Nebūdavo tam tinkamų indų bei patalpų.

Namų ruoša – išskirtinai tik moterų darbas?

Lietuvės moterys nuo pat ankstyvos vaikystės būdavo auklėjamos taip, kad žinotų savo pareigas. Deja, tuo laiku dar nebuvo supratimo, kad už buitį atsakingi turi būtų tiek moteris, tiek vyras, todėl, auklėjant berniukus, namų ruošos aspektas net nebūdavo pabrėžiamas.

„<...> vyrauja daug klaidingų įsitikinimų, kad tik mergaites reikia spausti prie namų ruošos darbų, prie stropesnio švaros palaikymo, o su berniukais šiuo atžvilgiu nėra rūpesčio. Čia mes labai klystame ir tą klaidą motinoms šeimininkėms reikėtų gerai įsidėmėti. Juk berniukai, iš mažens dalyvaudami namų apyvokos darbuose, ypač švaros palaikyme, užaugę vyrais būtų pratę tuos moterų darbus tinkamai vertinti. O šito dabar labai trūksta“, – pastebi prieš 80 metų rašyto straipsnio autorė.

Nepaisant visuomenės požiūrio, kad moterys privalo rūpintis namų ūkiu, jos ir pačios dėl laiko ir jėgų stokos nebeturėjo galimybių ugdyti save kaip asmenybę, domėtis kultūra ir pan. Neturėjo todėl, kad buvo apkrautos darbais, tokiais kaip: gyvulių priežiūra, kiaulių šėrimas, karvių melžimas, lauko darbai, javų ir šieno grėbimas, vežimo krovimas ir t. t., kuriais rūpintis joms nepriklausė.

Nukentėdavo nuo to įprastiniai darbai: „Tuo būdu, kada jų jėgos ir laikas investuojamas į tuos sunkiuosius darbus, nebėra ko laukti, kad grynai namų priežiūros darbai, taip pat vaikų auklėjimas būtų tinkamai atliktas.“

Dar tarpukariu suvokta, kad moterims reikalingas išsilavinimas tam, kad būtų užtikrinta tinkama vaikų priežiūra ir išvengta didelio kūdikių mirtingumo, kuris kai kuriose apylinkėse siekė net 19 proc., bei tinkamo maisto: „O šitie mums labai svarbūs interesai pilnai susitvarkytų teigiama prasme, nukrovus nuo moters pečių didžiumą čia minėtų darbų, be to, davus jai prieinamą tos srities mokslą, spaudą.“

Neturėdavo moterys ir pinigų – viską valdydavo vyrai. Ūkio pajamos atitekdavo jiems, o ar gaus kažkokią dalį pajamų moteris, priklausydavo nuo jų pačių: ar įvertina moters darbą, ar sukalbamas, ar ne girtuoklis.

Ir visgi svarbu atkreipti dėmesį, kad moterų indėlis šioms pajamoms gauti būdavo didžiulis, nors visi laurai atitekdavo vyrams: „Čia jau neabejotinai reikia pasakyti, kad paukščių priežiūros darbus atliko šeimininkės – ūkininkės, tik vyrai atsiėmė skirtas dovanas kaip teisėti ūkio valdytojai. <...> Šis klausimas irgi turės susitvarkyti taip, kad ir moteris kaip ir vyras galėtų turėti lygių teisių į savo darbų rezultatus, į atitinkamas pajamas.“

Daugiau mokslo ir palankaus vertinimo

Kad mergaitės galėtų mokytis net ir minėtojo namų ūkio priežiūros, turėjo būti sudaromos tinkamos sąlygos. O jų tarpukariu nebuvo. Manyta, kad, dirbant namų ūkyje ir auklėjant vaikus, jokio mokslo nereikia – viskas perduodama iš kartos į kartą: „Todėl mūsų krašte ir dabar dar šis mokslas ir mokyklos tebėr, galima sakyti, kūrimosi stadijoj. Specialių namų ūkio mokyklų mergaitėms nedaug ir šios pastarosios išėjo iš privačios iniciatyvos.“

Darbams palengvinti reikėjo ir tinkamų sąlygų: „Prie namų ūkio kultūros kėlimo labai daug prisidėtų įvairių premijų, pašalpų skyrimas pavyzdingoms virtuvėms įruošti, geriems daržams užvesti ir panašiems dalykams. Šitą turėtų svarstyti mūsų žemės ūkio kultūros kėlimo įstaigos. <...> Tad būtų visai teisinga, kad toks pat mastas būtų vartojamas ir moteriškai pusei – namų ūkio pažangai paskatinti. Juo labiau kad nuo tinkamo šių reikalų tvarkymo ir visas mūsų kraštas įgautų kitokį, kultūringesnį, patrauklesnį vaizdą.“

„Bobiškais darbais“ vadinama namų ūkio priežiūra tarpukariu buvo pernelyg nuvertinama, net menkinama. Dėl to moterų vaidmuo visuomenėje nebuvo tinkamai įvertintas ir moterys nustumtos į šalį – į vyrų šešėlį: „O kad taip nebūtų, reikia šiek tiek padirbėti ir pačioms moterims, ypač mūsų šviesuolėms: jų pagalba, patarimas, opinijos nustatymas – būtini.“