Moterys siekė tų pačių idealų, kaip ir vyrai

XIX a. viduryje–XX a. pradžioje Lietuvoje aktyviai darbavosi moterys, kovojančios už žmogaus teises, lygias galimybes, darbo sąlygas. Iš Linkuvos kilusi Ona Gaigalaitė-Beleckienė dalyvavo moterų katalikių veikloje, redagavo kelis laikraščius, o leidinyje „Židinys“, išleistame 1938 metais, rašė, kad katalikių bei kitų Lietuvos moterų organizacijų narės siekė tų pačių idealų, kaip ir vyrai.

Turėjo drąsos rašyti valdžiai lietuviškai

Pasak O. Beleckienės, pirmiausia reikia pažymėti, kad moterys yra dalininkės visų tų dalykų, dėl kurių mūsų tautai teko ar tenka sielotis, kurie ją veda pažangos ir kūrybinio klestėjimo keliu. Savo darbais moterys pakankamai aiškiai įrodė, jog visuomet siekė ir siekia tų pačių tautos idealų, kaip ir vyrai. Su jais niekur neprasilenkė ir katalikių moterų sąjūdis, kurio pradžia galima laikyti 1907 metų lietuvių moterų suvažiavimą.

„Šis sąjūdis šiandien yra apėmęs gan platų darbo lauką, kuriame organizuotai dirba per 100 tūkst. narių, sutelktų keliose didelėse organizacijose. Seniausios ir didžiausios iš jų yra Lietuvių Katalikių Moterų Draugija (įsteigta 1908 m.), „Pavasario“ Mergaičių Sąjunga (nuo 1912 iki 1932 m. veikusi drauge su vyrais, o nuo 1932 m. skyrium), Šv. Zitos Draugija (įkurta 1907 m.), Lietuvos Moterų Kultūros Draugija (1922 m.): be to, moterys dalyvauja ateitininkų organizacijose (studentės turi ir savo atskirų korporacijų). Nuo 1922 metų visas šias organizacijas jungia Katalikių Organizacijų Sąjunga K. O. S., anksčiau vadinusis L. K. Vyr. Sekretariatu), kuri, koordinuodama visą katalikių moterų sąjūdį, ir pati steigia įvairias sekcijas, pvz., Moterų Talka, kuri visuomenei žinoma iš surengtų akademijų, moterų meno parodos ir literatūros vakarų. Aktingai katalikės moterys dalyvauja ir kitose mišriose organizacijose, ypačiai labdarybės srityje dirbančiose, pvz., Šv. Vincento a Paulo Draugijoje, Vaikelio Jėzaus Draugijoje ir kt. Taip organizuotai ir sutartinai veikdamos, katalikės moterys, rodos, į visas kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sritis yra įnešusios savo dalį. Suminėti čia, kiek ir kuri organizacija su visais savo skyriais yra nuveikusi, būtų neįmanoma; paminėsime čia tiktai kai kuriuos būdingesnius jų veikimo bruožus“, – rašė autorė.

Kaip katalikių moterų sąjūdis petys į petį ėjo su tautos gyvenimu, matyti iš fakto, kad 1907 metais įsikūrusi Katalikių moterų draugija aiškiai akcentavo tautinio susivokimo reikalus. Jos skyriuose, jos išlaikomose mokyklose buvo uoliai ugdoma tautiškumo dvasia.

1909 m. ir vėliau moterų susirinkimuose Kaune, Vabalninke, Marijampolėje ir kitur aiškiai ir sąmoningai buvo pabrėžiama mintis, kad lietuvių tauta turi atsikelti savarankiškam gyvenimui. Tokio nusistatymo veikiamos kai kurios moterys turėdavo drąsos organizacijos vardu žodžiu ar raštu kreiptis į oficialius atstovus ir įstaigas lietuviškai, nepakartodamos savo reikalavimų rusiškai.

Prie draugijos Kaune buvo įsteigtos amatų ir namų ūkio mokyklos, ruošiami lietuviški vakarėliai, dainų vakarai, anais laikais tokie reikšmingi tautinam susivokimui. Tokių vakarėlių (gegužinių) nuo pat sąjūdžio pradžios skyriai surengė tūkstančius (3 520). Ne mažesnės reikšmės turėjo ir moterų, net paprasčiausių tarnaičių, dalyvavimas kovoje dėl lietuvių kalbos bažnyčiose. Daug gražių darbų tos pačios ateitininkės nudirbo ir Voroneže, Tombove, tarp lietuvių tremtinių.

„Kaip seniau motina prie ratelio lietuvių kalbos, rašto mokė, taip dabar katalikių moterų organizacijos stengiasi palaikyti ir gaivinti papročius. Neveltui L. K. Moterų Draugija viena iš pirmųjų pradėjo inscenizuoti senoviškas vestuves, pabaigtuves ir t. t. Ta mintis šiandien jau prigijus ir populiari. Palaikydamos mūsų kaimo tradicijas, moterys ir šiandien mūsų kraštą puošia kryžiais“, – rašė O. Beleckienė.

Kursai, aukos kariuomenei, kultūra

Nepriklausomo gyvenimo pradžioje Lietuvių katalikių moterų draugija savo skyrių turėjo ne tik Kaune ir Vilniuje, bet taip pat ir įvairiuose provincijos miestuose. 1919 m. rugsėjo mėn. 1–3 dienomis jos veikimas gauna naujų akstinų: sušauktas kongresas Kaune „nukaišioja naujo darbo gaires, ypačiai nepriklausomą Lietuvą atstatant“.

Pasak O. Beleckienės, lenkams į Lietuvą besibraunant, moterys pasiryžo dirbti, kad kariuomenė būtų aprūpinta skalbiniais, šiltais drabužiais žiemai ir kitais reikalingais daiktais ir kad sužeistieji būtų tinkamai slaugomi. Nutarta daryti rinkliavą visoje Lietuvoje. Jos rezultatas buvo tas, kad „tais laikais centro raštinė Kaune pavirto į aukų ekspedicijos kontorą, užverstą atsiųstais iš draugijos skyrių maišais, prigrūstais kojinių, pirštinių, marškinių, rankšluosčių, antklodžių, tabako ir t. t.“.

Aukos kariuomenei buvo renkamos ir pinigais: vien tik Panevėžio skyrius 1920 m. surinko apie 50 tūkst. auksinų. Kad darbas geriau sektųsi ir būtų įtrauktos visos Lietuvos moterys, buvo sudaryta speciali komisija, kurios iniciatyva buvo suorganizuotas Lietuvių moterų tėvynei ginti komitetas. Jo uždavinys buvo kaip galima plačiau suorganizuoti paramą mūsų kariuomenei. Jis dirbo su Vyriausiu tėvynei ginti komitetu ir kariuomenės intendantūra. Šis komitetas buvo labai svarbus, aprūpinant kariuomenę įvairiais reikmenimis.

„Labai platus darbo laukas yra sodiečių moterų švietimas, kuriuo ypačiai rūpinasi L. K. Moterų Draugija. Kad geriau paruoštų jaunas moteris jų pašaukimui, ta pati draugija įsteigia amatų ir namų ūkio mokyklą Kaune, žemės ūkio mokyklą Karmėlavoje, Balbieriškyje, Rietave, Salamiestyje ir L. M. Kultūros Dr-ja – Aukštadvary. Svarbiausias šių mokyklų tikslas – pakelti mūsų liaudies namų ūkio kultūrą. Šis darbas, žinoma, neliko be vaisių, nes šios mokyklos jau išleido šimtus jaunų paruoštų mergaičių. O kiek, be to, suorganizuota dar kursų, taikomų tam tikro išsilavinimo mergaitėms. Tokie specialūs kursai pradėti organizuoti dar nuo prieškarinių laikų (1912)“, – rašė straipsnio autorė.

Labai daug dėmesio kreipta į namų ūkio kultūros kėlimą. Tam reikalui plačiai organizuoti įvairūs konkursai, šeimininkių dienos, ekskursijos į pavyzdinius ūkius, namų ruošos mokyklas, organizuojamos parodos ir parodėlės.

Moterų spauda moterims

Pasak O. Beleckienės, nuo pat katalikių moterų sąjūdžio pradžios moterys yra atkreipusios didelį dėmesį į spaudą. Pirmasis Lietuvos moterų laikraštis – „Lietuvaitė“ – pasirodė 1910 m. (leido Lietuvių katalikių moterų draugija).

Laikraščio leidėjos turėjo prieš akis susipratusią, laisvą, lygiateisę, savarankišką moterį; šio tikslo jos siekė ir laikraščio skiltyse. Karas privertė laikraštį sustabdyti. Laikams pagerėjus,
1918 m. pradėjo eiti „Moterų Balsas“, o 1920 metais pradėta leisti „Moteris“.

Vienais metais vėliau pasirodė moksleivėms skirtas žurnalas – „Naujoji Vaidilutė“, kurio šūkis – kurti Lietuvos moksleivių katalikių sąjūdį savo pačių vidaus ir išorės išvadavimui ir savo asmenybės didžiausiam išaukštinimui. Dešimčiai metų prabėgus, šis žurnalas pritaikomas moterims inteligentėms.

„1937 m. pradėjo eiti dar vienas laikraštis, taikomas jau kaimo mergaitėms – „Liepsnos“. Kokią vagą šie moterų leidžiami, redaguojami ir moterims skiriami laikraščiai varo, galima spėti iš to, kad jų tiražas pastaraisiais laikais siekia 32 tūkst. egzempliorių“, – teigė autorė.

Be periodinės spaudos, katalikės moterys dar yra išleidusios daugybę leidinių namų ūkiui ir kultūrai kelti, pvz.: „Namai ir moteris“ (16 200), „Mūsų rūbai“ (10 000), „Ką valgome“ (10 000), „Tavo kūdikis“ (10 000), „Krikščioniškoji šeima“ (2 000), „Tiesos ir meilės tarnyboje“ (1 000), „Sotu ir sveika“ (20 000) ir t. t.

Rūpinosi moterų saugumu ir morale

Labai svarbų katalikių moterų darbo barą sudaro socialinė sritis. Ja rūpintis moterys pradėjo jau prieškariniais laikais, vėliau savo darbą sistemindamos ir plėsdamos.

„Daugiausia tačiau dėmesio jos kreipė į moralinę sritį, susirūpindamos organizuota jaunų mergaičių globa. Tam reikalui 1929 m. L. K. Moterų Draugijos įsteigta mergaičių globos sekcija, kurios tikslas yra teikti visokeriopą pagalbą įvairaus amžiaus ir profesijos mergaitėms, kurios, pvz., keliaudamos į svetimus kraštus arba važiuodamos į nežinomus miestus, labai dažnai susiduria su moraliniais pavojais. Šis reikalas Lietuvoje jau taip gerai sutvarkytas, kad ir kiti kraštai ketina pasekti mūsų pavyzdžiu. Tai ypačiai tinka, kai kalbame apie mergaites, keliaujančias į svetimus kraštus. Tarptautinėje mergaičių globos srityje Lietuva užima gan svarbią vietą, kaip paskutinis katalikiškas kraštas Šiaurės Europoje“, – rašė
O. Beleckienė.

Pasak redaktorės, mergaičių globos sekcija yra sudariusi projektą organizuoti moterų policiją Lietuvoje, kad moralinė apsauga būtų sėkmingesnė.

Ne mažiau katalikėms moterims rūpėjo ir darbininkių moterų globa, jų kultūrinių ir ekonominių reikalų tenkinimas. Kad darbas būtų sėkmingesnis ir pagalbos reikalingoms iš tikrųjų galima būtų realiai padėti, nuo 1939 metų buvo įsteigti Mergaičių globos namai, Mergaičių darbo namai ir Darbo tarpininkavimo biuras. Šios įstaigos iš tikrųjų daugeliui gyvenimo nuskriaustųjų suteikdavo pagalbą.

Panašų darbą dirbo ir Motinystės namai Kaune bei sveikatos patariamieji punktai provincijoje. „Kaip toli eina toji socialinė globa, galima spręsti iš to, kad per kelerių metų Motinos dienos minėjimą sušelpta per 25 tūkst. motinų“, – teigė straipsnio autorė.

Pareikalavo įsileisti vieną moterį į Tarybą

„Moters padėties ir teisių lygybės klausimais katalikių moterų sąjūdžiui taip pat teko nemaža rūpintis. Tiesa, tokios aršios kovos, kaip kituose kraštuose, lietuvės moterys neturėjo pakelti, nors ir jos budėjo ir dalykų eigą sekė. Caristinėj Rusijoj moterų padėtis nebuvo lygi vyrų padėčiai. Dėl to jau prieškarinėj lietuvių katalikių moterų spaudoj pradėti kelti teisių lygybės klausimai“, – rašė O. Beleckienė.

Kai į Lietuvos Tarybą nebuvo pakviesta nė viena moteris, katalikių vadovaujamos moterys surinko 20 tūkst. parašų ir pareikalavo įsileisti vieną moterį į Tarybą su sprendžiamuoju balsu, kad nepriklausomoje Lietuvoje būtų apsaugotos visos pilietinės moterų teisės.

Pasak O. Beleckienės, šių pastangų rezultatai buvo labai geri, nes vėliau ir moterys turėjo gražios progos aktyviai prisidėti prie Lietuvos atstatymo, dalyvaudamos Seime ir apskritai viešajame gyvenime.

Katalikių moterų rūpesčiu 1922 metais išleistas įstatymas, kuriuo jų teisės suvienodinamos su vyrų teisėmis. „Aišku, kad ir vėliau šioje srityje organizuotos moterys nemaža nudirbo, nes, kaip paprastai, teorinė teisių lygybė dar nėra tas pats, kas vienoda padėtis gyvenime“, – rašė autorė.

O. Beleckienės pasakojimu, su užsieniu katalikės moterys palaiko gan tamprius ryšius. Darbas vyksta dviem kryptimis: santykiai su užsienio organizacijomis ir santykiai su lietuvių organizacijomis užsienyje. „Tam reikalui važinėja atstovės, lankomi skyriai. Nuo 1929 m. Škotijoje yra įsteigta L. K. Moterų Draugijos provincija su 8 skyriais, kurie veikia visuose didesniuose Škotijos miestuose“, – rašė autorė.

Su tarptautinėmis užsienio organizacijomis santykiai buvo užmegzti nuo 1920 metų, sąjunga tapo Tarptautinės katalikių unijos nare. Bendradarbiauta ir per spaudą, parūpinant arba įdedant straipsnių, išleidžiant net atskirus laikraščių numerius atskirų kraštų moterų sąjūdžiui nušviesti.

„Žvelgiant į ateitį, atsidaro labai platus darbo laukas. Šiais neramiais laikais moterims tenka labai daug dėmesio atkreipti ir į moterų paruošimą galimo karo atvejui – priešcheminei apsaugai, sanitarijai ir t. t. Labai gyvos pasilieka visos šeimos problemos, moterų padėties tiek šeimoje, tiek ir profesiniame darbe klausimai, kaimiečių ir darbininkių moterų padėties pagerinimas ir visa eilė kitų dalykų, kurie dar laukia tvarkomi“, – rašė autorė.