Moterys nori lygiavertiškumo, o valdžia skatina gimdyti

Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymui – 20-metis. Pažanga jaučiama, tačiau iki visiškos laimės dar reikia užpildyti galybes spragų. Paradoksas, bet ateitis piešiama ne šviesesnė, o grėsmingesnė. Nors Lietuva, 2017-ųjų duomenimis, pasiekė 74,2 proc. visiškos lygybės, tendencija rodo lyčių lygybės indekso kritimą. „Viena moteris, kad ir užimanti aukštą lyderės poziciją, dar nereiškia, kad ta lygybė šalyje yra. O ateityje bus dar blogiau...“ – įspėja ŠU Mokslo instituto vyr. mokslo darbuotoja, Europos lyčių lygybės instituto ekspertė Virginija Šidlauskienė.

Labiausiai išsilavinusios, tačiau neturinčios galios

Iš pradžių pažvelkime į statistiką – ką ji sako? Lyčių lygybės indeksą matuoja ir skelbia Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) ir Pasaulio ekonomikos forumas. Naujausi EIGE rezultatai, pristatyti pernai, remiantis 2015 metų duomenimis, skelbia, kad Lietuva tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių užima 20 vietą. Tai yra dviem laipteliais aukščiau, nei buvome 2013 m. Lyg ir judama į priekį, bet, lyginant 10-mečio duomenis, Lietuva surinko tik vienu balu (56,8 balo iš 100) daugiau nei 2005 m. (55,8 balo iš 100), o visos ES vidurkis pakilo 4,2 balo.

Apibendrinant atskiras sritis, akivaizdu, kad geriausia situacija mūsų šalyje yra kalbant apie darbą (užimtumą). Beje, tai vienintelė sritis, kur Lietuva yra šiek tiek – 1,7 balo – aukščiau nei ES vidurkis. Visgi džiaugsmą gesina V. Šidlauskienė: „Čia yra vienas „bet“. Kadangi žmonių daug emigravo, tai atitinkamai susidaro kitokia situacija darbo rinkoje: sumažėjus gyventojų, dirbančiųjų proporcija matematiškai išauga. Tad tas augimas – sąlyginis.“

Gera situacija šalyje yra sveikatos, švietimo srityse. Pastarojoje lietuvės išsiskiria aukštu išsilavinimu. Tiesa, čia labai aiškus atotrūkis tarp to, kuo užsiima moterys: jos tradiciškai linkusios į socialinius, humanitarinius mokslus (moterys – 47,5 proc., o vyrai – 15,4 proc.), vyrai – į gamtos, inžinerijos, technologijos mokslus.

Mažai moterims vyrai padeda buityje. Tai akivaizdu iš laiko rodiklių: jos Lietuvoje gerokai dažniau gamina, rūpinasi namais (82,4 proc. prieš 24,2 proc.), o laisvalaikiui ir savirealizacijai laiko lieka kur kas mažiau nei vyrams, nors jos trokšta sportuoti, užsiimti kitokia veikla.

Vertinant finansinį aspektą, pabrėžtina, kad Lietuva nuo ES vidurkio atsilieka net 14 punktų ir užima 24 vietą tarp 28 ES narių. Koks atotrūkis tarp vyrų ir moterų algų buvo 2005 m., beveik toks pat liko dabar – 14,3 proc. Be to, pagal EIGE lyčių lygybės indeksą, išaiškėjo neįtikėtina statistika: net 38 proc. daugiau už moteris uždirba vyrai, turintys vaikų, 30 proc. – gyvenantys poroje ir tik 14 proc. daugiau nei moterys uždirba vieniši vyrai.

Prasčiausiai moterims sekasi konkuruoti dėl galios. Nors pastaraisiais 10 metų ES šalių vidurkis šiuo atžvilgiu pakilo beveik 10 balų, Lietuvoje jis netgi nukrito 0,7 balo, nei buvo 2005 m. Šioje srityje vyrai Lietuvoje dominuoja triuškinamai. „Nežiūrint to, kad turime prezidentę, turėjome tik dvi ministres, mažai yra Seimo narių, mažai moterų savivaldybėse. Lietuvai reikia pasitempti sprendimų priėmimo, šeimos ir darbo, darbo užmokesčio srityse, kad gyvenimo kokybė būtų aukštesnė tiek moterims, tiek vyrams“, – konstatuoja pašnekovė.

Lyčių lygybės indeksą 2017 metais paskelbė ir Pasaulio ekonomikos forumas. Jo duomenimis, iš 144 pasaulio valstybių, pateikusių duomenis, 2016 m. Lietuva užėmė 28 vietą. Įdomu, kad mūsų šalis pasiekė 74,2 proc. visiškos lygybės. Tai net daugiau nei pasaulio vidurkis. Nors EIGE ir Pasaulio ekonomikos forumas matuoja skirtingus dalykus, tačiau rezultatas kone identiškas: sunkiausia moterims yra dalyvauti politikoje ir ekonomikoje, o geriausi rodikliai apima švietimo, sveikatos, išgyvenimo sritis.

Lygybės priešės – technologijos

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas galioja jau dvidešimtmetį, pažanga jaučiama, tačiau ryškių pasikeitimų, pasak Europos lyčių lygybės instituto ekspertės, nematome. „Sutvarkyta teisinė bazė, veikia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, yra keli lyčių studijų institutai universitetuose, infrastruktūra, yra atsakingų asmenų, bet tokio proveržio, kažkokio rezultato, supratimo nėra“, – apibendrina specialistė.

Negana to, Pasaulio ekonomikos forumas fiksuoja regresą pirmąkart nuo 2006-ųjų. „Tas kritimas bus susijęs su tuo, kad sparčiai vystosi technologijos, inžinerija, išmaniosios technologijos, kur moterų yra labai mažai. Ir po keleto metų mes tikrai pamatysime dar didesnę atskirtį, nelygybę“, – aiškina profesorė V. Šidlauskienė ir priduria, kad lietuviai stringa, pereidami iš tradicinio lyties vaidmens (kai vyras atlieka šeimos maitintojo, o moteris – namų šeimininkės vaidmenį) į šiuolaikinį, modernųjį lyties vaidmenį (kai moterys aktyviai siekia išsilavinimo, įsitraukia į darbo rinką, tačiau vis dar atsakingos už namų ruošą ir vaikų priežiūrą), o tai nulemia nelygybę.

Esame įkalinti tradicinių vaidmenų šeimoje ir visuomenėje. Anksčiau apie visuomeninę ir politinę veiklą tegalėjo galvoti vyrai, apie darbą – taip pat, tik vėliau, prasidėjus pramonės revoliucijai po karo, atsirado poreikis mokytis, dirbti ir moteriškosios lyties atstovėms. „Atsirado siekis būti lygioms savo žiniomis, savo ekonominiu statusu, savirealizacija ir lygiavertiškai priimant sprendimus su vyrais. Bet tuomet moterims iškyla darbo ir šeimos derinimo konfliktas. Formuojant šiuolaikiškus, egalitarinius santykius – kai siekiama socialinės, ekonominės, kultūrinės lygybės, svarbu, kad moterims būtų suteiktos palankios, jų lūkesčius atitinkančios darbo ir šeimos derinimo galimybės, taip išvengiant dvigubos naštos. Tokiu atveju visuomenės laimės pojūtis didėja ir tampa palankia prielaida net gimstamumui atsigauti ir grįžti į kartų kaitą užtikrinantį lygį. Perėjus prie naujo lyčių vaidmenų modelio – egalitarinio, moterys turi daugiau derybinės galios, laimės lygis didėja“, – dėsto pašnekovė.

Sunku tikėtis mažesnio atotrūkio tarp atlyginimų, kai srityse, kur cirkuliuoja didžiausi finansiniai srautai, moterų yra mažiausiai. „Moterys turi aukštesnį išsilavinimą nei vyrai, bet mes atsiliekame technologijų, kosmoso, energetikos, transporto, apsaugos ir saugumo valdymo srityse. Ten moterų nerasta. Tai pasaulinė tendencija“, – teigia V. Šidlauskienė.

Beje, dėl tų pačių priežasčių mokslo premijų moterys beveik negauna – juk ten dominuoja vyrai.

Nuo ko priklauso moters ir vyro ar poros laimė?

„Laimingi jie yra tada, kai abu dirba, turi arba siekia tokio išsilavinimo, kokio nori vienas ir kitas, gimdo vaikus, kiek nori, arba nenori išvis ir gyvena be jų“, – dėsto profesorė.

Pasak jos, mūsų visuomenė yra pasiklydusi tarp tradicinių ir egalitarinių vaidmenų, tad būtini pokyčiai. Pirmiausia reikia keisti darbo vietų (darboviečių) ir šeimos gerovės bei namų ūkio infrastruktūrą: „Reikia keisti mąstymą: arba liekame prie tradicinių vaidmenų ir nenorime jokio išmanumo, naujų technologijų, arba kuriame egalitarinius santykius, bet tada būtinai turi prisidėti visuomenė ir institucijos, įmonės, darbdaviai, kad abiem pusėms padėtų aplinka. Namų ūkyje būtina įdarbinti vyrus, naujas technologijas.“

Darbdaviai turi sudaryti palankias sąlygas tiek vyrui, tiek moteriai dėl darbo laiko, vaikų priežiūros, paskatinimo, paramos, tobulinimosi ir pan. Be įmonių, darboviečių ir visuomenės pagalbos egalitarinių vaidmenų modelis šalyje nepritaps, o Lietuva nežengs modernizacijos keliu. Tai, kad esame užstrigę tam tikrame taške, lemia ir nepakankamą laimės pojūtį. Vyravus tradiciniam lyčių vaidmenų modeliui, gimstamumas buvo didelis, asmenys laimingi. Tačiau pereinamasis etapas į egalitarinių vaidmenų modelį jau situaciją sunkina: dėl vykstančių vertybinių ir struktūrinių pokyčių atsiranda poreikių ir galimybių neatitikimų, todėl mažėja gimstamumas, krenta laimės lygis. Juos vėl garantuos galutinis perėjimas prie naujo lyčių modelio. Tik štai Lietuvai iki jo dar liko ilgas kelias.

Negana to, pašnekovė pastebi dar vieną ryškią mūsų visuomenės problemą – dėl ypač mažo vyrų auklėtojų ir mokytojų skaičiaus ugdymo įstaigose ir tėvų skyrybų berniukai nemato tėčio, o mergaitės – vyro pavyzdžio. Tai turi įtakos jų elgesiui suaugus, net agresijai. Galiausiai pastebima tendencija, kad šeimos planavimas nustumiamas į antraeilį planą: norima studijuoti, įsilieti į darbo rinką. Moterys neskuba tekėti – amžiaus vidurkis dabar yra 28 metai. „Atsiranda stabilumas, tada tik kuriama šeima. Konkurencija didėja, didės ir ateityje, tad galima tendencija, kad amžiaus vidurkis bus dar didesnis“, – sako profesorė.

Atlyginimų skirtumas vėl išaugs

Jei pažvelgtume į moterų padėtį prieš šimtmetį, pamatytume, kad jos buvo vienos pirmųjų, gavusių balsavimo teisę, tačiau valstybės valdyme jų nebuvo. Moterų pagrindinė veikla buvo orientuota į švietimą, kultūrą: šviesti, mokyti vaikus, padėti vargstantiesiems. Tačiau galima pasidžiaugti, kad vienos iš pirmųjų lietuvės gavo teisę paveldėti turtą, taip pat priklausė Tarptautinei aukštąjį mokslą baigusių moterų asociacijai. „Šviesių ir apie ateitį mąstančių moterų tikrai buvo“, – tvirtina V. Šidlauskienė.

Ateitis atėjo, tačiau ar esame jai pasirengę? Europos lyčių lygybės instituto ekspertė griežta – reikia nuspręsti, ko mes norime ir kaip to siekiame: „Trūksta plačios diskusijos nacionaliniu mastu, samprotavimo, kur mes esame. Mano nuomone, koncentruotis reikia į institucijas, organizacijas, įmones, kad jos sudarytų sąlygas egalitariškesniems santykiams. Reikia nuspręsti ką pasirinkti, nes tarpinio lygmens nėra.“

Nors 2008-ųjų finansinė krizė atotrūkiui tarp vyrų ir moterų atlyginimų turėjo teigiamą įtaką, mat skirtumas sumažėjo iki 14 proc., specialistė dalijasi gąsdinančiomis prognozėmis. „Tačiau jis vienareikšmiškai augs. Dėl technologijų, dėl to, kad vyrai daugiausia dalyvauja technologijų, pramonės valdymo srityse, kur vyrauja didžiausios gėrybių apyvartos“, – įspėja V. Šidlauskienė.

Sparčiai besivystančios technologijos, inovacijos sukuria naujų iššūkių, kuriuos turime išmokti priimti. Jiems privalo pasiruošti, būti paruoštos ir moterys, ir visuomenė. „Anksčiau sakyta, kad moterys turi būti kuklios. Patikėkite manimi – kuklios jos tikrai neturi būti! Jei būsi kukli, lauksi lauksi ir nesulauksi. Reikia įgyti žinių, išsilavinti bazinius ir specifinius gebėjimus, jausti, kada ir kaip juos atnaujinti, siekti tikslo, kautis už statusą, atlyginimą, už darbo vietą“, – moko V. Šidlauskienė.

Prieš abortų uždraudimą

Tvirtą nuomonę profesorė turi dėl pastaruoju metu Seimo ir Vyriausybės aptarinėjamų klausimų dėl abortų draudimo ir galimybės gimdyti namuose.

Pirmuoju atveju moteris žvelgia kur kas giliau: „Pakeitimai, kuriuos norima daryti, yra lygiai tokie pat kaip Lenkijos... O mūsų kai kurios politinės ir nepolitinės organizacijos turi labai tamprius ryšius su Lenkijos politikais, užtat ir įstatymus norima kurti tokius pat.“ Kaip bevertintume šį sprendimą, jis bet kokiu atveju yra moterų teisių suvaržymas. „Norima uždrausti abortus. Tai mes judame ne link egalitarinių santykių, bet link tradicinių – norima atgal moteris sugrąžinti į namus ir bažnyčias, – nepasitenkinimą išreiškia specialistė. – Jei ji dirba ir net negalvoja gimdyti vaikų, kodėl varžyti tas teises? Gimstamumą reikia skatinti kitais būdais.“

Čia reikšmingą žodį, anot specialistės, turi tarti jaunimas: „Tai svarstyti, samprotauti turi jauni žmonės. O jų nesigirdi… Reikėtų jų paklausti – ar gimdysite kas metus, ar vyksite kažkur kitur, naudosite vyrams ir moterims skirtus kontraceptikus?..“

O teisę rinktis siūlo kitas valdininkų svarstomas įstatymas – gimdymo namuose. Tačiau džiaugtis šiuo sumanymu nepuolama. Kodėl? Gimdymas – ypatingas procesas, reikalaujantis geriausios gydytojų priežiūros, todėl būsimieji tėvai privalo įvertinti visas galimas rizikas. „Netgi gydytojai negali žinoti, kas gali įvykti. Aš nesuvokiu, kokios drąsios yra moterys… Kas jums ten suteiks pagalbą? – stebisi V. Šidlauskienė ir priduria, kad už tokią paslaugą būsimieji tėvai privalėtų susimokėti. – Jei šeima numano, kad moteris gimdys namuose, tegul susimoka už atitinkamas medicinines paslaugas. Jeigu to moteris nori – tegul, sudarykime sąlygas!“