Moterų darbas dėl nepriklausomybės – paliktas užnugaryje

Tarpukariu Lietuvoje buvo nemažai išsilavinusių moterų, kurios savo laiką, darbą ir pastangas aukojo kilniems tikslams, rūpinosi apleistomis šeimomis, mergaičių globa, rėmė kariuomenę, ruošė kasmečius kultūros renginius, kurių pelnas buvo skiriamas labdaringai veiklai plėtoti. Organizacijų ir draugijų veikloje dalyvavo gerai žinomos visuomenės veikėjos, daug išsilavinusių moterų iš Šiaulių regiono. Viena jų – iš Linkuvos kilusi Viktorija Landsbergienė – pirmoji Lietuvos centralinio komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininkė.

„Ryžomės jiems padėti“

Savaitraštis „Etaplius“ gavo 1938 m. leidžiamą moterų kultūrinio gyvenimo žurnalą „Naujoji vaidilutė“, kuriame išspausdintas redaktorės O. Beleckienės straipsnis „Lietuvės Vilniaus Golgotoje“. Jame akcentuojama, kad dėl Lietuvos nepriklausomybės kovojo ne tik vyrai, bet ir daug moterų: E. Vileišienė, O. Vileišienė, B. Biržiškienė, S. Smetonienė, F. Bortkevičienė, D. Palevičienė, M. Mašotienė, J. Biliūnienė-Matijošaitienė (Meilės Lukšienės motina) ir daug kitų.

O. Beleckienė parengė interviu su viena jų – V. Landsbergiene, kuri redaktorę sudomino sužinojus pamirštą faktą, kad ši moteris buvo pirmoji Lietuvos centralinio komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininkė.

Ką gi papasakojo ir nūdieną primiršta V. Landsbergienė?

– Kilimo esu linkuvietė. Mano gimtinė Linkuvos valsčiuje, Triškonių kaime. Tik 1910 m. su vyru pasirinkome Vilnių nuolatine gyvenamąja vieta. <...>

Aš buvau „juodo“ darbo darbininkė. Karo ir okupacijos laikotarpį minios pabėgėlių, našlaičių atsidūrė didžiausiame skurde – be pastogės, drabužių, alkani. Kiekvienas jautresnės širdies žmogus negalėjo užsimerkti, kad tų vargšų nematytų, negalėtų nusigręžti, kad skundų ir dejonių negirdėtų. Ryžomės jiems padėti.

Vokiečiams 1915 m. užėmus Vilnių, visos tautos surengė nuolatinę parodą. Kiekviena tauta turėjo savo skyrių. Man teko organizuoti ir vadovauti lietuvių tautinės parodos skyriui. Paroda veikė dvejus metus. Išstatytus daiktus parduodavome, iš to surinkdavome nemažas sumas. Parodos skyrių pildyti naujais eksponatais įsteigėme tautinių drabužių ir juostų audyklą. Audykla taip pat buvo mano žinioje. Mūsų tautiniai audiniai buvo gražūs, patrauklūs, tad pasisekimas buvo geras.

Mums rūpėjo du dalykai – tautinių drabužių propaganda ir uždarbis. Dažnai pastarasis buvo aktualesnis, nes tūkstantinę šeimyną reikėjo maitinti. Dėjome visas pastangas, kad mūsų prieglaudos, bendrabučiai ir lietuvių varguomenės šeimos turėtų ką valgyti, nes būdavo taip, kad dar turi už ką pirkti, bet nieko negauni nusipirkti.

Aš kuo anksčiausiai rytą su didžiuliais krepšiais bėgdavau į rinkas, kur turėjau nemažai pažįstamų, kad gaučiau ką nupirkti.
P. Okuličienė dažnai traukiniu važiuodavo iki Vileikos, kad iš ūkininkų gautų nupirkti šiek tiek maisto mūsų šelpiamiems.

Tiesa, mano žinioje buvo Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti sandėliai, bet jie dažnai buvo apytušti, o bendrabučius, prieglaudas, kuriose buvo šimtai vaikų, jaunimo, reikėjo kasdieną maitinti.

S. Smetonienė iš okupantų išrūpino, kad mes gautume iš jų sandėlių nusipirkti javų, taip pat jos rūpesčiu būdavo pravesta drabužių, grūdų ir kitų maisto produktų rinkliava po kaimus, kas papildė mūsų atsargą.

Moterų darbas dažnai paliekamas užnugaryje

Kitataučiai mus pažino ir pykdavo už mūsų apdairumą parūpinti, supirkinėti saviškiams maisto. Šiandieną su dideliu malonumu prisimenu mūsų darbo vaisius, nes tuo laiku, kada gatvėse beveik kas dieną rasdavome iš bado mirusių vaikų ir suaugusių, mūsiškis nė vienas nemirė badu. Po tiek metų man dar ir dabar akyse atsistoja šiurpus vaizdas – Šv. Jurgio gatvėje ėjo svyruodama moteris, sukniubo ir mirė badu. Tai buvo rusų mokytoja. Panašių vaizdų matėme daug. Neretai mes ir kitataučius, vargo perblokštus, sušelpdavome.

Mūsų gyvenamasis momentas buvo toks, kad niekas neklausė, ką moki dirbti, tik žinojome, kad turime dirbti. Aš nors ir nemėgau organizacijoms vadovauti, bet gyvo reikalo spiriama, 1915 m. vokiečiams užimant Vilnių, ėmiausi pirmininkauti komitetui. Neilgai jam vadovavau, susiorganizavome, apsitvarkėme ir jo vadovavimą perdaviau
p. Antanui Smetonai.

Mūsų istorija prasideda ten, kur vyrai pradeda dirbti ir vadovauti. Moterų darbas, kad ir viešas, dažnai paliekamas užnugaryje. Tačiau ne vadovavime ir garse veikimo prasmė. Nevadovaudamos ir garsiai neskambėdamos vis dėlto galime daug naudingo darbo nudirbti savo artimiesiems ir plačiai visuomenei.

Visas mano butas buvo užverstas drabužiais, maisto produktais. Viename kambaryje būdavo prikrautos krūvos suriektos duonos ir kasdien kelios raikytojos ją raikydavo. Tas viskas buvo mūsų vaikams. Buvo suorganizuotos maisto ir drabužių išnešiotojos ir išdalintojos mūsų pabėgėliams, varguomenei.

Mūsų moterys padėjo daug ir mūsų kariuomenei. Lietuviams 1918 m. pradėjus organizuoti kariuomenę, vieną vakarą skubėdama į darbą sutikau Vilniaus karo komendantą p. Liudą Girą ir klausiu, kuo moterys galime padėti. Jis atsakė: „Jei norite mums padėti, karininkai ir kareiviai nori valgyti, paruoškite maisto, parūpinkite drabužių, tvarstomosios medžiagos. Tai jūs padarysite daug.“ Grįžau namo, rūpinome visa, ko mūsų prašė.

Draugija ne tik šelpė, bet ir suvienijo tautos pajėgas išsivadavimo kelyje

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti – tai labdaros organizacija, veikusi 1914–1918 m., įsteigta Lietuvių politikos centro veikėjų iniciatyva.

Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais Lietuvoje iš pradžių rūpinosi 1914 m. rugpjūčio 11 d. įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurį sudarė V. Landsbergienė (pirmininkė), Andrius Bulota, Juozas Bakšys, Donatas Malinauskas, Vladas Jezukevičiaus, Felicija Bortkevičienė, Juozapas Kukta, Emilija Vileišienė ir kt.

1914 m. gruodžio mėn. pradžioje komitetas globojo daugiau kaip 1 000 pabėgėlių. Daugėjant pabėgėlių vietoje, laikinojo komiteto 1914 m. rugsėjo 27 d. įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.

1915 m. liepos mėn. pabėgėlių šalpa rūpinosi 122 skyriai, turintys 1 629 narius, CK darbą organizavo pirmininkas Rusijos Valstybės Dūmos narys Martynas Yčas, vicepirmininkai Antanas Smetona, sekretorius Stasys Šilingas, iždininkas Jonas Kymantas, kun. Juozapas Kukta ir dar 14 narių.

Lėšų komitetui skirdavo 1914 m. pab. Petrograde įkurtas Centrinis caraitės Tatjanos komitetas pabėgėliams šelpti. Šio komiteto narys buvo ir M. Yčas, jo skyrius veikė ir Vilniuje. Iš pradžių gauta 10 000 rb, nuo 1915 m. pavasario M. Yčo rūpesčiu – 50 000 rb per mėnesį. Be to, Lietuvos katalikų ir evangelikų bažnyčiose surinkta apie 29 000 rb, lėšos rinktos Rusijoje, JAV.

Draugijos veikloje dalyvavo ir Augustinas Janulaitis, Petras Klimas, Pranas Mašiotas, Kazimieras Olšauskas, Antanas Purėnas, Jurgis Šaulys, Kazys Šalkauskis, Antanas Vileišis, Petras Vileišis, Stasys Naginskas. 1917 m. daugelis jų įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą: organizavo Lietuvių konferenciją, veikė Lietuvos Taryboje, gynė Lietuvos reikalus įvairiose konferencijose užsienyje.

Po 1917 m. Spalio perversmo apkaltinę priešiška veikla bolševikai draugijos Rusijos centrą uždarė, turtą konfiskavo, o CK pirmininką M. Yčą 2 mėn. kalino.