Moteris svajojo padėti kitų vaikams ir svajonė išsipildė

Rimos Daukšienės namuose dabar auga trys vaikai, negali pasakyti „svetimi“, nes tikrai taip nėra. Tiesiog jos biologiniai vaikai jau užaugę, taigi padeda užaugti kitų šeimų vaikams.

Reikėjo patikėti savimi

Apie tai, ką ji gali duoti šiems vaikams, kalbėjomės vieną lietingą pirmadienį jos nedideliame namelyje Liudvinave. Aplinkui sukiojosi mažoji, laukianti po pamokų grįžtančio brolio ir vyresnėlės. Visi šie vaikai: 2,5 metukų mažoji, 9 m. jos brolis ir 14 m. paauglė yra Rimos globotiniai: mažesnieji priimti laikinajai, o paauglė mergaitė (nuo vasario mėn.) – nuolatinei globai.

Moteris sako, kad pirmas globotinis buvęs jos vyro brolis, kuris liko našlaitis 8 metų. Bet suvokimas, kad ji tikrai gali padėti šiems vaikams pasikeisti, pasukti teisingu keliu, atsirado daug vėliau. Dirbant Marijampolės globos įstaigoje „Šaltinėlis“. Čia ji pajuto, kad išmoksta sutarti su sunkaus elgesio vaikais, gali padaryti jiems įtaką, pakreipti jų elgesį, įpročius kita linkme.

„Kai pradėjau ten dirbti, buvome tik dvi auklėtojos – aš ir jaunutė vienuolė, kuri likdavo ten nakčiai. Pradžioje bijodavau ją vieną palikti, nes vaikai jos neklausė. Suvokiau, kad tiems vaikams reikia pakeisti aplinką, duoti teigiamų pavyzdžių. Paėmiau šešis vaikus į katalikišką stovyklą. Man sakė, kad labai rizikuoju, eidama į 6 dienų žygį su tais vaikais. Jie pateko į katalikiško jaunimo kompaniją, keliavome kartu po Dzūkiją, dalyvavome šv. Mišiose, kartu giedojome, skaitėme Šv. Raštą. Po dviejų dienų jie man sako: mes dar nerūkėme. Ir Mišios jiems labai patiko. Jie visą tą laiką buvo geri, paklusnūs, gražiai elgėsi. Tiesiog pamatė gerą pavyzdį, kad jaunimas, toks kaip jie, gali užsiimti kitokiais dalykais“, – pasakoja Rima.

Tos katalikiškos stovyklos, Rimos nuomone, ir buvo lūžio taškas, padėjęs pasikeisti ir vaikams, ir jai pamatyti, kokią įtaką daro kitokia aplinka, geras pavyzdys.

Į katalikiškas stovyklas vykdavo ir su savo vaikais, dirbo pati ten vadove ne vieną vasarą ir dukra Otilija vėliau.

Dirbo socialinį darbą

Iki tol Rima nemažai mokėsi, vykdavo į mokymus Kaune, kaupė patirtį dirbdama keliose kitose socialinėse įstaigose, dienos centruose. „Dienos centre yra kitaip. Vaikai ateina iš savo šeimų, atsineša jų įtaką. Juos paveikti, pakeisti šeimos modelį nėra lengva. O valdiškuose globos namuose augantiems dar kitaip – jie nematę normalaus šeimos gyvenimo, turi per daug auklių, tad neklauso nieko“, – remdamasi savo patirtimi lygina moteris.

Tris savo biologinius vaikus Rima praktiškai augino viena, nes vyras ėmė išgėrinėti, teko skirtis. Moteris džiaugiasi, kad visi trys užaugo puikiais žmonėmis: 24 m. Otilija dirba mokytoja, 23 metų Virginija veterinarė, o 20 m. Liudvikas dar studentas. Vaikai Rimai yra džiaugsmas ir parama, jie labai geranoriškai priėmė į šeimą naujus narius, visada palaiko mamos darbus ir planus.

„Mano namuose vaikų visada būdavo pilna. Ypač vasarą, kai be maniškių, būdavo dar brolių vaikai, kaimynų. Jei kepdavau sausainių – tai didelį dubenį, kad visiems pakaktų. Kelerius metus teko dirbti Airijoje, ten irgi susibūrė draugų kompanija su gausybe vaikų.“

Galėtų gyventi sau

Moteris sako, kad jei galvotų tik apie pinigus, savo naudą ir malonumus, tai tikrai turėtų vykti į užsienį. Ten atlyginimas didelis, galimybės keliauti, pramogauti, tuo labiau kai vaikai jau užauginti, savarankiški. „Mano prioritetas – ne pinigai, bet prasmingas gyvenimas ne tik sau, bet ir dėl kitų. Laikausi krikščioniškų vertybių, savo gyvenimą derinu su Dievo planu. Manau, kad mano tokia misija – padėti vaikams“, – sako ji. Pati užaugusi 5 vaikų šeimoje, ji sako, kad didelė šeima turi daug privalumų: išmokstama rūpintis kitais, dalintis, smagiau kartu, yra daugiau bendros veiklos. Rimos nuomone, svarbu ryšiai tarp šeimos narių. Jos globotiniai labai myli močiutę, Rimos mamą, lanko ją, padeda. Rima mano, kad toks, pasak jos, senasis šeimos modelis yra geriausias. Vaikai mokosi padėti vyresniems, supranta, kad privalo prisidėti prie šeimos darbų. Augantiems valdiškose įstaigose tai dažniausiai būna sunkiai suvokiama – kodėl turi kažką daryti dėl kitų.

Ne kiekvienas išdrįsta to imtis

Darbas globos įstaigose baigėsi uždarius „Šaltinėlį“. Vienam berniukui buvo ieškoma naujų namų, ir Rimos buvo paprašyta jį pagloboti, kol sueis pilnametystė. Tada ji lankė trijų mėnesių kursus ir pradėjo globėjos veiklą. Žmonėms, manantiems, kad tai labai apsimoka ar lengva, moteris atsako, kad tikrai ne.

„Net ir nuosavus vaikus šiais laikais auginti sunku – didelę įtaką jiems daro kompiuteris, televizija. Ne vienas kaimynas sako, jog neišdrįstų imtis tokios misijos. Tai tikrai nelengva. Jei kas sako kitaip – netikėkite, nes tai nerealu. Būna labai sunkių akimirkų, bet viską galima įveikti. Šie vaikai turi didelį laisvės įprotį – nori būti nekontroliuojami. Mano pusbrolis globoja du berniukus, jo namas didelis, su baseinu, galvojau, gal jam lengviau. Bet ne – tie vaikai irgi sako norintys atgal į vaikų namus, nes ten galėjo daryti, ką sumanę. Ten jie augo izoliuoti nuo visuomenės, atskirti nuo tikro gyvenimo, niekam per daug nerūpintys. Šitie vaikai dažniausiai net nesuvokia, kodėl buvo atimti iš tėvų. Jie kaltina socialinius darbuotojus, jaučiasi apgauti“, – sako R. Daukšienė.

Moteris įsitikinusi, kad su tikėjimu vaikus auklėti lengviau. Jie išmoksta suvokti, kas yra nuodėmė, eidami išpažinties mokosi įvertina savo elgesį, skaičiuoja blogus darbus. Gerus vaikus užauginti be tėvo įmanoma, o be Dievo – ne. Iš savo patirties ji žino, kad tikinčiųjų bendruomenėje vaikai pamato, jog įmanoma gyventi be alkoholio, be smurto, patyčių. Ir patys nori tokiais tapti.

Viena bedarbė kaimynė Rimos tiesiai paklausė, ar apsimoka pasiimti vaiką globai, nes juk moka pinigus. „Atsakiau tiesiai: jei taip klausi, net nemėgink imti. Bus per sunku. Tie pinigai nėra dideli: iš Vilkaviškio savivaldybės gaunu 150 eurų vaikui plius 150 tikslinį priedą globėjui, o Marijampolės savivaldybė prie to dar prideda papildomai kiekvienam vaikui po 170 eurų, iš kurių 25 proc. būtina atidėti vaiko ateičiai į sąskaitą. Už vaikus moka ta savivaldybė, iš kurios jie yra. Ir darbo stažas man eina tik todėl, kad mažajai dar nėra 3 metukų“, – atvirai pasakoja moteris.

Marijampolės savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė negailėjo gerų žodžių apie R. Daukšienę. Sakė, kad labai aktualu, ypač dabar, kai vyksta globos įstaigų pertvarka, turėti tokių žmonių. Galbūt R. Daukšienė ateityje galės tapti budinčia globėja, bet koks kas Marijampolės savivaldybėje atitinkamas tvarkos aprašas dar nėra patvirtintas.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos