Mokytojas Valdas padeda spalvinti vaikų gyvenimus

Kelmiškis fotografas, mokytojas Valdas Kančauskas bene 20 metų dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Bet šio termino nemėgsta – juos vadina ypatingais. Fizinė ar protinė negalia neužgožia talento, kurį atskleisti – Valdo siekiamybė. Nuostabūs, ryškūs vektorinio tapymo darbai puošia net JAV ambasados sienas ir neša žinią – ypatingi vaikai kuria stebuklus. „Daug kas netenka amo, juos išvydę“, – džiaugiasi mokytojas.

Šalia ypatingųjų

Išgirdę terminą „vektorinis piešimas“, neretas suklūstame – kas gi tai? „Kompiuterinė tapyba – prilygstanti realiai, gyvai tapybai“, – paprasčiau paaiškina Valdas. Šią piešimo programą prieš daugelį metų menininkas atrado atsitiktinai – ieškodamas, kaip praplėsti savo meninę saviraišką. Ir ėmė žaisti, atrasdamas tapytojo gebėjimų, kurie vis tobulėjo. Galima pajuokauti – užsižaidė iki šiol ir dar užkrėtė kitus.

Valdas Kelmės specialiojoje mokykloje dirba matematikos ir informacinių technologijų mokytoju, tačiau šypsosi: vektorinio piešimo būrelio veikla labai stipriai konkuruoja su pagrindiniu darbu. Daug laiko skiriama būreliui, jame sukurtų piešinių parodų organizavimui, projektams ir pan. Be to, jis dirba Kražantės progimnazijoje ir Kelmės „Aukuro“ pagrindinėje mokykloje. Visose šiose įstaigose Valdas yra laisvasis mokytojas, vykdantis neformalųjį ugdymą – vedantis vektorinio piešimo būrelį.

Kasdien jam tenka susidurti su, kaip visuomenėje mėgstama sakyti, likimo nuskriaustais vaikais. Kai kurie jų turi fizinę, kai kurie – protinę, kai kurie – kompleksinę negalią. Bet Valdas nemėgsta griežtų frazių ir šiuos vaikus vadina ypatingais: „Tiesiog manau, kad tam vaikui reikia visko ypač daug – daug dėmesio, daug meilės, ypatingų pastangų, norint suprasti vaiką. Ir pačiam jam reikia daug ypatingų pastangų įdėti. Todėl ir mėgstu vartoti šį žodį.“

Maža to, kartais į būrelį susirenka visų trijų mokyklų vaikai. „Tai mane labai džiugina, nes kartu vyksta integracija. Vaikai iš arti pamato vieni kitus ir išnyksta baimės visuomenėje“, – sako V. Kančauskas.

Būrelį lanko daugiau kaip 50 mokinių iš trijų Kelmės mokyklų. Bet beveik pusė jų – ypatingieji. Vadovas pripažįsta, kad kiekvienas jo ypatingas vaikas yra labai unikalus, tad dažnai reikia ieškoti būdų, kaip užsitarnauti palankumą, kaip prieiti, paskatinti ir pan.

„Motyvacija jiems būna parodos, išvykos į renginius, susitikimus. Štai buvome susitikę su prezidente Dalia Grybauskaite, su prezidentu Valdu Adamkumi, JAV ambasadore“, – atskleidžia jis. Pasak mokytojo, po susitikimų vaikai sunkiai atpažįstami: be galo laimingi, spinduliuojantys įgytu pasitikėjimu savimi: „Jų suvokimas nėra toks, kaip mūsų, bet jie jaučia, kad tai labai svarbu, jog pasiekė tokių aukštumų.“

„Iš kur, iš kur jūs? Iš Kelmės?!“

Tačiau už šių jaudinančių akimirkų slypi daugybė valandų piešiant, tai dingstantis, tai atsirandantis noras, senkanti kantrybės taurė… Kad gimtų žadą atimantys darbai, reikia laukti pusmetį ar net metus. O vaikams juk rezultato norisi kur kas greitesnio. „Aišku, galiu pasakyti, kad darbas baigtas, bet vis sakau, kad vaikas gali kažką patobulinti, kad dar pagalvotų, gal kils kokių nors naujų minčių, o savo nuomonės jiems neperšu“, – sako pašnekovas. Kai piešinys jau būna pabaigtas, jaunųjų kūrėjų akys suspindi. Kai kurie, anot mokytojo, didžiuodamiesi net skaičiuoja savo piešinių kraitį.

Kompiuterine programa sukurti darbai niekuo nenusileidžia tapytiems ranka. Neįgudusios akys jų net neatskirtų, mat ant drobės atspausdinti darbai turi panašią faktūrą kaip tapyti gyvai. Valdas atvirauja, kad net profesionalūs dailininkai skėsčioja rankomis, bandydami suvokti, kaip jie nutapyti. Vienas skirtumas visgi yra – ypatingiesiems Valdo mokiniams kompiuterinis tapymas, spalvų maišymas yra priimtinesnis, paprastesnis.

Pirmieji darbai buvo sukurti prieš aštuonerius metus. Tuomet rezultatas labai džiugino, o pažvelgus į piešinius dabar, tiek jis pats, tiek vaikai nesulaiko šypsenų – jie atrodo tokie paprasti ir juokingi. „Vaikams keliu vis didesnių iššūkių. Jei vaikui leisi piešti, bet neskatinsi augti, augimas bus lėtesnis. Turi jį girti, skatinti, palaikyti, turi būti svarbiausiu žmogumi, tada vaikas labiau pasitiki ir savimi“, – teigia mokytojas.

Valdui teko pereiti daugybę varginančių kelių, kol surado pagalbininkų, rėmėjų, padėjusių surengti pirmąsias parodas, tačiau, sėkmei nusišypsojus plačiau, greičiau įsisuko ir kūrybos procesas, ir parodų organizavimas. Smarkiai išaugo ir darbų lygis.

„Iš pradžių visuomenei buvo šokas, nes apskritai nežinojo, kas mes tokie esame, iš kur atsiradome. Net ir vienoje ministerijoje aukšti valdžios atstovai vis klausė: „Iš kur, iš kur jūs? Iš Kelmės?!“ Negalėjo niekaip suprasti, kad tokie kūriniai gali gimti net ne Vilniuje ar Kaune, o mažytėje Kelmėje…“ – prisimena pašnekovas.

Darbą išvydo net popiežius Pranciškus

Dabar mokytojas didžiuodamasis gali pasidžiaugti, kad jo vaikų darbai buvo eksponuojami Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Medininkų pilyje, Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, net keliose ministerijose, Vilniaus miesto savivaldybėje, JAV ambasadoje Vilniuje, Santaros klinikose ir kitur. Bet prisipažįsta: norėjo ir sustoti. Laimei, šios mintys greitai praslinkdavo tolyn. O štai prieš dvejus metus Valdui kilo sumanymas pasveikinti šalies prezidentę su gimtadieniu, nusiunčiant vaizdo sveikinimą, kuriame nufilmuoti Kelmės specialiosios mokyklos vaikai, kuriantys piešinius ir sakantys gimtadienio palinkėjimus.

Prezidentei atsitiktinai pamačius šį sveikinimą, Valdas kitądien sulaukė jos pačios padėkos skambučio – perdavė linkėjimus ir jauniesiems menininkams. Kitais metais Valdas parašė laišką į Prezidento kanceliariją: paminėjo apie vaikų svajonę įteikti prezidentei gimtadienio dovaną – savo tapytus vektorinius kūrinius. Nors tądien el. laiškas paklydo tarp kitų, visgi tuometėje Švietimo ir mokslo ministerijoje kaip tik vykusią jų darbų parodą išvydusi prezidentės patarėja suorganizavo susitikimą su šalies vadove. „Galbūt ypatingų vaikų darbai sudomino prezidentę“, – samprotauja pašnekovas.

Be to, net 16 Valdo mokinių kurtų darbų po aukciono tapo JAV ambasados Vilniuje puošmena. „Mes nepretenduojame į meniškumą, bet pretenduojame į taikomąją dailę, kuri puikiai tinka papuošti kažkokią erdvę. O nuvykę į JAV ambasadą, net nustebome, kaip gražiai jie dera prie visos aplinkos“, – džiaugiasi jis.

Beje, dar vieną piešinį, kuris nebuvo iki galo baigtas, pamatęs feisbuke, užsinorėjo įsigyti vienas Amerikos lietuvių bendruomenės narys. Už jį mažasis dailininkas jau gavo kompiuterinę ir piešimo planšetes. „Tai didelis įvykis ir vaikui, ir man, kad už darbą jau galima gauti kažkokį atlygį. Nes mano dar vienas tikslas – sukurti pridėtinę vertę. Pavyzdžiui, už iš ambasados gautus pinigus rengiame kelionę į Latviją, kur nuvešime darbščiausius Kelmės specialiojoje mokykloje besimokančius mano būrelio narius. Nebus pamiršti ir kitų mokyklų gabiausi būrelio nariai“, – sako V. Kančauskas.

Bet turbūt garsiausias jų darbas Lietuvoje yra ryškiaspalvis didžiulis Laimės aitvaras. Panašaus projekto niekur pasaulyje daugiau nebūta. Vaikų gynimo dieną integruotas vaikų piešinys, perkeltas ant 70 kv. m dydžio vėliavinio audinio, buvo nešamas specialiai į renginį atvykusių JAV, Švedijos, Danijos, Estijos diplomatų, kitų visuomenės atstovų bei pačių autorių nuo Arkikatedros iki Rotušės aikštės ir vėliau pakabintas ant Rotušės kolonų. Atsitiktinai Valdas sužinojo apie galimybę į dangų kaip aitvarą iškelti savo vaikų piešinį, atspausdintą ant specialaus šilkinio audinio. Jis ne kartą buvo iškeltas aukštai į dangų per įvairias šventes, renginius, festivalius šalies miestuose ir Latvijoje, tačiau garbingiausias žmogus, išvydęs jį savo akimis, buvo rugsėjį Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus.

Per meną ir spalvas – į geresnį gyvenimą

Pašnekovas nuoširdžiai tiki, kad menas šiems vaikams gali tapti stimulu pakeisti savo likimą: „Dalis jų netgi turi galimybių išties pakeisti savo gyvenimą, jei bus tęstinumas. Tai tikrai realu. Užsienyje tai būtų labai priimtina, o Lietuvoje situacija sunkesnė šiek tiek...“

Pasidžiaugti jau yra dėl ko: tamsių atspalvių kupinus pirmuosius darbus, laikui bėgant, keitė vis šviesesni, ryškesni. „Vien iš to galima spręsti, kad vaiko vidus, vaiko gyvenimas šviesėja“, – pabrėžia Valdas.

Bet procesas ilgas ir nelengvas. Tiek mokiniams, tiek jam pačiam. „Būna momentų, kai vaikas iš tikrųjų pavargsta. Meninis augimas susijęs su sunkiu darbu. Kad vaikas pieštų, tobulėtų, turi būti įdėta labai daug darbo iš abiejų pusės, – atsidūsta pašnekovas. – Yra tokių, kurie dega tuo, patys ateina ir labai nori piešti. Yra tokių, kuriuos reikia raginti, prašyti. Tai neišvengiamas dalykas. Liūdna, kai gabus vaikas neturi stimulo ar nesuvokia, kaip toli gali nueiti.“

Tuomet mokytojas griebiasi įkvepiančių pavyzdžių iš žmonių gyvenimo istorijų, tik vaikų susižavėjimas būna momentinis ir po kurio laiko Valdui vėl reikia mąstyti, kaip paraginti kurti.

Ieškoti kompromisų – jo kasdienis iššūkis. Priversti vaiko tapyti negalima, ypač jei nori puikaus rezultato. „Turi būti draugas, jį suprasti, turi būti ir labai linksmas žmogus, draugiškas, ir kartu reiklus. Reikia visų šių savybių po truputį“, – samprotauja pašnekovas, su vaikais dirbantis jau dvidešimtmetį. Pradėjęs su jais darbuotis nuo kelias savaites trunkančių stovyklų, jis suprato, kokie nuostabūs yra negalios paliesti vaikai, nepagrįstai atstumti kitų, ir, gavęs pasiūlymą iš Kelmės specialiosios mokyklos, sutiko prisijungti prie kolektyvo.

Fizinę ar protinę negalią turintys vaikai sunkiau prisileidžia arčiau žmones, todėl su jais svarbu bendrauti nuoširdžiai, būti tikram, nevaidinti – kitaip iš karto pajus.

„Gyvenime žmonės yra juos nuliūdinę, atstūmę, todėl negalima jų pavesti, prarasti pasitikėjimo, nes to ryšio gali ir nebeatkurti“, – teigia Valdas. Sudominti kūryba sugebėjęs mokytojas ypatingus vaikus mėgina įkvėpti ir didesniems siekiams, t. y. žemiškas svajones, pavyzdžiui, apie naują telefoną pakeisti į svajonę sukurti kažką tokio, kas taptų jų gyvenimo lūžiu.

Lietuvoje jau žinomas mokytojas rudenį tapo nugalėtoju nacionaliniame projekte „Mokytojai Lietuvai“ ir stažavosi Suomijoje net dešimt dienų, kur pasisėmė profesinės patirties Suomijos mokyklose. Ten užsimezgė naudingi kontaktai, dėl kurių Valdo mokinių parodos iškeliaus į Suomiją, Norvegiją ir Daniją.

Nuoširdus mokytojo darbas su ypatingais vaikais buvo įvertintas Lietuvos Respublikos specialiųjų pedagogų asociacijos. Vieno portalo rengtas projektas „Herojai tarp mūsų“ ieškojo herojų tarp mokytojų – tų, kurie ugdo žmones ateities Lietuvai. Kelmiškis ir tapo vienu iš jų. Už Valdą balsavo net Suomijos, Danijos, Norvegijos, JAV, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės – surinko daugiausia balsų iš visų nominuotųjų.

„Iš tikrųjų nesitikėjau, tai buvo man nuostabus siurprizas“, – atvirauja pašnekovas ir kuklinasi: to vertas ne jis, bet patys vaikai. Dabar pedagogas žino, kad šis titulas padės siekti dar aukštesnių tikslų.

Tarp Valdo užmojų – bendras vaikų ir profesionalaus dailininko darbas, gal net darbai, prie kurių rankas bus prilietę prezidentai D. Grybauskaitė ir V. Adamkus. „Norime siųsti žinią visuomenei, kad tuos vaikus matome, norime būti su jais ir neskirstome žmonių. Aš siekiu tų vaikų integracijos į visuomenę“, – sako Valdas.