Mokytoja savo jaunystę padovanojo Kaišiadorims

Gražiausias metų laikas – ruduo, nes viskas kas pasėta – nupjauta; viskas, kas žydėjo – sėklas sukrovė; viskas, kas skraidė – išskrido; visa, kas liko – mūsų. Ir tada ateina mįslingoji minutė, kai kažkas pasidžiaugia tuo, ką turi, ir pagalvoja, kuo yra ir kuo gali būti, suteikia begalę jėgų.

Jei būčiau mokytoja, pasakyčiau, kad prasmingiausias darbas – mokytojo, kad jaunystės eliksyras – būti su vaikais, kad mokytojo paskirtis – duoti. Aš nesu mokytoja, bet negaliu meluoti: mokytojo darbas prasmingas tiek, kiek jame prasmės mato mokiniai, o duoti įmanoma tada, kai kažkas nori imti. Sėkmės paslaptis sena kaip gyvenimas – atiduok, ką gali, ir grįš su kaupu.

Daugelis iš mūsų prisimena savo buvusius mokytojus, išmokiusius pažinti raidę, išspręsti matematikos uždavinį, atskirti gerus dalykus nuo blogų. Vienų pedagogų vardus ir veidus iš atminties ištrina skubantis laikas, kiti išlieka visą gyvenimą.
Visagalis laikas nesugebėjo ištrinti iš atminties mano buvusios auklėtojos ir matematikos mokytojos Eugenijos Ikvildienės. Mokyklai ir vaikams ji atidavė savo gražiausius 40 darbo metų. Daug dirbta, organizuotos šventės, konkursai, minėjimai, ruošti mokiniai olimpiadoms, keliauta su ugdytiniais ne tik po rajoną, bet ir toliau, talkininkauta kolūkiuose, darbe neskaičiuotos darbo valandos, bendrauta su šimtais žmonių: mokyklų vadovais, kolegomis, mokiniais, mokinių tėvais. Kiekvienas žmogus, pasak mokytojos, yra individualybė ir kiekvienam reikėdavo rasti tinkamą
žodį.
Būdama jauna mergina 1978 metų rugsėjo 1 – ąją pasisveikindama ištiesė ranką ką tik gimusiai Kaišiadorių 2 – ajai vidurinei mokyklai. Ta mergina – tai Eugenija, gimusi ir užaugusi Molėtų rajone, Giedraičiuose, ką tik baigusi Vilniaus pedagoginiame institute matematikos mokytojos specialybę, pradėjo dirbti Kaišiadorių 2 - ojoje vidurinėje mokykloje. Mokykla draugiškai priėmė jaunąją mokytoją ir pasiūlė apsigyventi Kaišiadoryse. Greitai bėgo laikas, pasikeitė mokykla, dar labiau pasikeitė mokytojos gyvenimas. Gyvendama Kaišiadoryse Eugenija ištekėjo, augino vaikus, išgyveno laimingiausias ir skaudžiausias savo gyvenimo akimirkas.
Kiek pamenu savo mokytoją, ji motyvuodama vaikus visada pabrėždavo, kad matematika – tai toks rimtas ir svarbus mokslas, kurio reikės visur. Ji mokėdavo sudominti net neįdomiausiomis temomis. Pasitelkdavo viską, kad pritrauktų mokinių dėmesį, ir tai darydavo nuoširdžiai. Bet kokius procesus galėdavo aprašyti matematiškai. O kūryba, fantazija ir grožis buvo tame tikslume. Maža to, baigiant mokyklą ir stojant į aukštąsias mokyklas – matematikos egzaminas buvo privalomas. Daug įtakos motyvacijai ir pažangai turėjo mokytojos asmenybė. Mokinys jaučia, kai mokytojas nuoširdžiai nori jam padėti.
Matematika – tai tiesiog smegenų mankšta. Kaip sporto salėje: ateini ir mankštiniesi atlikdamas kokį nors pratimą. Tau būtent to judesio gyvenime gal ir neprireikia, bet atlikęs daugybę pratimų tampi fiziškai sveikas ir stiprus – tau tai į naudą. Lygiai taip pat ir su matematika – tu esi priverstas mąstyti, lavinti smegenis.
Kaip buvusi Eugenijos mokinė galiu pasakyti, kad ji buvo gera ir griežta mokytoja, mylinti savo darbą, žavėjosi savo mokiniais, buvo supratinga pašnekovė, užjaučianti, atleidžianti, tačiau nesitaikstanti su nepagarba, nenoru siekti žinių. Kaip sakė Albertas Einšteinas: „mokyti reikėtų taip, jog tai, ką duodame, mokiniai suvoktų kaip vertingą dovaną, o ne kaip sunkią prievolę“.
Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija 2018 metų rugsėjo 1 – ąją šventė savo keturiasdešimties metų jubiliejų, o matematikos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Eugenija Ikvildienė paminėjo savo keturiasdešimties metų pedagoginio darbo Kaišiadoryse sukaktį. Eugenija ištiesė mokyklai atsisveikinimo ranką. Mokytoja išėjo į užtarnautą pensiją. Atsisveikino ir su Kaišiadorimis.
Šiuo metu mokytoją ir mokyklą sieja du dalykai – tai keturiasdešimties metų bendro darbo istorija ir tai, kad jos abi savo gimtuosiuose kraštuose – mokykla Kaišiadoryse, šalia Girelės miško, o mokytoja Giedraičiuose, šalia Kiementos ežero.
Kaišiadorių miestą mylinčių kraštiečių vardu tariu nuoširdų AČIŪ ilgametei Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos mokytojai Eugenijai Ikvildienei. Te kiekvienas mokytojos žodis ir kiekviena mintis būna apsupta ypatingo švytėjimo, pajėgiančio sukurti tam tikrą atmosferą, minčių
vaizdą, kuris įsitvirtina ir mus keičia. Juk reikia, kad to švytėjimo visada būtų gausiai tuose mūsų namuose, kur mes esame ir gyventojai, ir sargai, ir gydytojai, ir mokytojai, ir sodininkai...