Mokytoja ekspertė Palmira Puzinaitė: „Svarbiausia – mylėti vaikus“

Retas širvintiškis nepažįsta mokytojos Palmiros Puzinaitės. Per daugybę darbo metų ji mokė matematikos šimtus vaikų, išleido ne vieną auklėtinių laidą. Ne vienas drąsiai teigia: „Ji – geriausia matematikos mokytoja mūsų rajone, pas kurią matematikos išmoksta kiekvienas“. Kai paskambinau mokytojai Palmirai, ji kiek nustebo: „Juk nebedirbu mokykloje, ar dar esu kažkam įdomi?“ Tikrai esate, gerbiamoji mokytoja. Esate ir būsite. „Matematikos nestudijavau, tačiau auklėtoja P. Puzinaitė mokė kiekvieną užduotį spręsti racionaliai pritaikydama kasdienius pavyzdžius. Šią jos pamoką taikau ir savo gyvenime.

Dažnai prisimenu mokytoją kaip rūpestingą, išsilavinusią ir viskuo besidominčią asmenybę. Jai net menas rūpėjo. Skatino mokytis. Net pasistengė, kad mes, jos auklėtiniai, turėtume galimybę mokytis ne dvi, o tris užsienio kalbas. Ji rūpinosi mūsų visapusišku išsilavinimu. Atsimenu, kaip auklėtoja mokė, kad savo nuomonę reikia ne tik pagrįsti, bet ir visada tvirtai apginti ir nepasiduoti. Nepatikėsite, bet ji mus, mergaites, net mokė, kaip išsirinkti tinkamą gyvenimo draugą, į ką atkreipti dėmesį besilankant berniuko šeimoje. Tuomet buvo labai juokinga klausytis tokių pamokymų, bet dabar galiu pasakyti, kad ji mus ruošė gyvenimui ir buvo dažniausiai teisi. Ji buvo kaip MAMA. Aš asmeniškai nuolatos jaučiau jos meilę ir rūpestį,“ – savo atsiminimais apie mokytoją P. Puzinaitę dalinosi jos auklėtinė L. Kiškytė-Kirtiklienė.

Pokalbis apie meilę vaikams ir matematikai.

– Gerbiamoji Mokytoja, kaipgi jūsų gyvenime atsirado matematika?

– Mūsų giminėje niekas su matematika nesipyko. Tiesa, mano tėtis buvo daugiau humanitaras, užtai mama – gryna tiksliukė. Gal iš jos man atėjo ta meilė matematikai.

– Nuo mažens gyvenote Širvintose, čia baigėte mokyklą. Koks jausmas grįžti į savąją mokyklą nebe mokine, o mokytoja?

– Įdomus jausmas. Gerai, kad atėjau ne visai „žalia“. Baigusi Vilniaus universiteto matematikos fakultetą, gavau paskyrimą į Varėną. Ten dirbau dvejus metus. Kai susirgo mama, grįžau į Širvintas. Dvejus metus kasdien važinėjau į Bartkuškio mokyklą, kol atsirado vieta Širvintų vidurinėje mokykloje. 1973 metais čia pradėjau dirbti. Buvę mano mokytojai tapo kolegomis, buvo su kuo pasitarti, pasikonsultuoti. Direktorius Antanas Kuliešius, taip pat matematikas, ne kartą sakė: „Nemoralizuok, neprimink buvusių klaidų. Vieną kartą pasakei ir gana, einam toliau.“ Šiuo patarimu vadovavausi visą darbo mokykloje laiką.

– Kiek metų mokytojavote?

– 47-erius metus. Kai 1985 m. atsidarė „Atžalyno“ vidurinė, perėjau čia ir dirbau iki praeitų mokslo metų. Jau antrą rugsėjį nebereikėjo skubėti į mokyklą.

– Pažįstu ne vieną jūsų auklėtinį, visi kalba apie jus labai gražiai. Ar daug auklėjamųjų klasių turėjote?

– Penkias. Dvi auklėjau nuo devintos iki dvyliktos klasės, likusias – nuo penktos. Paskutinę dėl mokyklų reorganizacijos auklėjau iki vienuoliktos klasės.

– Kuri laida geriausiai įsiminė?

– Žinoma, pirmoji. Visada sakiau ir sakysiu: klasės auklėtoju turi būti kuo jaunesnis mokytojas, tuomet yra lengviausia užmegzti kontaktus, bendravimas būna kitoks. Kai auklėtojas pagyvenęs, kartų konflikto neišvengsi. Visi mano vaikai buvo geri, bet pirmieji yra pirmieji – čia santykiai ypatingi. Ir pats jaunystėje esi linkęs į avantiūras. Šešiolika pirmosios laidos auklėtinių traukiniu vežiau savaitei į Palangą. Šiandien tokiam dalykui tikrai nesiryžčiau. Ne, tada nieko blogo neįvyko, bet rizikos būta nemažai.

– Mokėte matematikos. Tai tikrai nelengvas, „sausas“ mokslas, reikalaujantis susikaupimo. Kaip tvarkėtės su neklaužadomis?

– Niekada neturėjau problemų dėl drausmės. Vaikai puikiai suprasdavo mano posakį: „Yra žodis „noriu“ ir yra žodis „reikia“. Reikia, ir dirbam. Visada turėdavau kabinete šokolado, kartais juk reikia pasaldinti gyvenimą (juokiasi). Suvalgom po kąsnelį, pasikraunam energijos ir – pirmyn prie darbo.

– Mokytojavot kone pusę amžiaus. Jūsų nuomone, ko reikia geram mokytojui?

– Pirmiausia reikia labai mylėti vaikus. Antra – suvokti, kad tavo dėstomą dalyką mėgsta ir sugeba suprasti ne kiekvienas. Trečia – kiekvienam vaikui reikia dėmesio ir individualaus požiūrio.

– Ar mokytojauti gali kiekvienas?

– Tikrai ne. Norėtųsi, kad mokykloje dirbtų turintys ne tik žinių, bet ir pašaukimą.

– Jūsų buvę mokiniai prisimena, kad esate sakiusi, jog išmokti matematikos gali kiekvienas, tik vienam prireiks trejų metų, kitam – trijų šimtų…

–Tikrai? Nebeprisimenu, bet žodžių neišsižadu (juokiasi). Kalbant rimtai – matematika nelengvas mokslas, bet kažkiek suprasti tikrai gali kiekvienas.

– Esu girdėjusi, kad ne vienam mokiniui siūlėt padirbėti papildomai, padėdavot ir silpniausiems, ir stipresniems.

– O kaip kitaip? Jau minėjau, kad kiekvienam reikia individualaus požiūrio. Esu turėjusi mokinių, kuriems pamokoje buvo neįdomu todėl, kad jie greičiau viską suvokdavo ir būdavo priekyje. Jiems reikėjo papildomų, sudėtingesnių užduočių. Kiti nespėdavo su visais, jiems reikia padėti pasivyti. Tai – mokytojo kasdienybė.

– Jūsų mokiniai konkursuose ir olimpiadose nuolat pirmaudavo ne tik rajone, bet ir Respublikoje. Kuriais labiausiai didžiuojatės?

– Didžiuojuosi visais mokiniais. Ir tais, kurie demonstravo aukštą lygį ir rezultatus, ir tais, kuriems reikėjo daug pastangų neatsilikti. Džiugu dėl kiekvieno, radusio gyvenimo kelią, siekiančių ir jau pasiekusių savų tikslų. Visai nesvarbu, ar jie matematikai, ar kitų sričių žinovai. Savo laiku turėjau nuostabią „tiksliukų“ klasę. Su jais dvyliktoje klasėje išnagrinėjom pirmojo aukštosios mokyklos kurso medžiagą. Buvo gaila, kai tokius eksperimentus uždraudė. Turiu pasakyti, kad nurodymai „iš viršaus“ ne visada būdavo logiški ir pateisinami.

– Buvot mokytoja ekspertė, esat ne vieno vadovėlio ir uždavinyno autorė. Papasakokit apie šią veiklą.

– Esu matematikos uždavinyno penktokams bendraautorė, teko dalyvauti projekte kuriant modulio IX–X klasei pagrindus, taip pat XI–XII klasių matematikos pagrindus. Su bendraautore matematikų asociacijos prezidente Regina Rudalevičiene išleidom du matematikos kartojimų uždavinynus. Leidykla mūsų vis dar nepaleidžia, dirbam ir dabar. Noriu pasidžiaugti, kad Širvintose nesu vienintelė matematikė – vadovėlių bendraautorė. Pradinės mokyklos mokytoja Nijolė Miliauskaitė su kolege išleido matematikos uždavinyną ketvirtokams, dabar ruošia antrokams. Šaunuolė!

– Ar vadovėlių leidyba finansiškai naudinga?

– Deja, deja… Leidykla prisivilioja, bet pinigėliais dalintis neskuba. Dirbam ne dėl finansinės naudos.

– Po šitiekos darbo metų, ar netrūksta veiklos?

– Matematinės veiklos turiu pakankamai. Be vadovėlių rengimo, dar ir pakonsultuoju besikreipiančius. Mokytojos iš manęs nebeišmuši, jei vaikai prašo – negaliu atsisakyti (juokiasi).

– Konsultuojat kolegų mokytus vaikus. Ar daug trukūmų, spragų išlenda?

– Visko būna. Bet negali tvirtinti, kad tai trūkumai. Kiekvieną kursą galima išdėstyti savaip – palengvinti, ar, atvirkščiai – padaryti sudėtingesnį. Kiekvienas mokytojas turi savo darbo metodus ir jais vadovaujasi. O konsultuojant atsiradusias spragas galima užlyginti, paslėpti.

– Bet gyvenimas ne vien matematika. Ką dar mėgstate veikti?

– Visą gyvenimą mėgau keliauti. Su auklėtiniais nemažai keliaudavom, keliauju ir dabar. Su draugais stengiamės kasmet aplankyti kokią nors dar nematytą šalį. Keletą metų Liepos 6-ąją vis kelionėse švęsdavom. Lietuvos himną teko giedoti Maltoje, Kretoje ir Maljorkoje. Šiemet giedojom gimtinėje, nes keliavom vėliau – rugsėjo mėnesį.

– Tai nemažai pasaulio išmaišėte?

– Nemažai. Vis juokauju, kad daug kur buvau, tik Lenkijoje neteko, per ją tik pravažiuodavom. Bet ir be šios šalies dar daug neaplankytų vietų. Ir šiaip gyvenu neužsisklendusi. Bendrauju su buvusiomis kolegėmis iš „Atžalyno“ progimnazijos, taip pat matematikėmis iš visos Lietuvos. O labiausiai, žinoma, džiugina bendravimas su mokiniais.

– Dėkui Jums už pokalbį ir sėkmės veikloje.

P. Puzinaitę kalbino Janina Pukienė