Mo­kyk­los lan­gai ne­galė­jo lik­ti tuš­ti

Kuršėnų Daugė­lių progimnazijos lan­guo­se ma­ty­ti pe­da­gogų vei­dai. Jų šyp­senų ne­den­gia kaukės, at­stu­mo taip pat ne­si­lai­ko­ma: lan­gas prie lan­go, vei­das prie vei­do. Vis tik kreip­tis į ati­tin­ka­mas tar­ny­bas ne­skubė­ki­te, mat lan­guo­se – rea­lis­tiš­ki pe­da­gogų po­rtre­tai. Štai taip ki­taip mo­kyk­los bend­ruo­menė nu­tarė pa­minė­ti Tarp­tau­tinę mo­ky­tojų dieną. Ir­gi ki­to­kią, bet ne ma­žiau pra­smingą.

Mokytojas – šviesa

Antra valanda popiet. Daugėlių progimazijoje netrukus bus minima Tarptautinė mokytojų diena. Nenuslėpsi: trūksta vaikų juoko, į sienas besitrinančių kuprinių šiugždesio – būriuotis dabar negalima, bet nuotaika pakili – juk šventė.

Jos pradžioje – Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Langai“. „Kai atveriame langus, matykime šviesą. Ir dalykime ją visiems, nes mokytojas irgi yra šviesa“, – kolegoms linki lietuvių kalbos mokytoja Dalė Janušauskienė.

Apžiūrėję fojė eksponuojamus piešinius, kuriuos dovanoja patys mažiausi mokyklos bendruomenės nariai, pedagogai kviečiami į vidinį kiemelį. Čia, mokyklos languose, šviežiai iškabinti 27 pedagogų portretai, dar viename lange – baltas lapas su klaustuku.

Save atpažįsta daugelis, įdomu apžiūrėti ir kolegų portretus – ar panašūs? Nieko neprimena tik klaustukas, ryškiai žaliuojantis viename langų.

Grožis, einantis iš vidaus

„Ši idėja gimė iš nežinomybės“, – sako etikos ir rusų kalbos mokytoja Daiva Daujotienė. Drauge su kolege dailės mokytoja Aurelija Reutiene ji vadovauja Daugėlių progimnazijos „Kūrybinės raiškos studijai“. Joje persipina pedagogų ir mokinių sumanymai, studija ne vienus metus prisideda, organizuojant mokyklos šventes bei renginius.

„Šie metai ypatingi, keistoki, pilni iššūkių. Nežinojome, kokia bus Tarptautinė mokytojų diena ir kur mes būsime spalio 5-ąją – mokykloje, o gal namuose? Nusprendėme: kas benutiktų, mokyklos langai negali likti tušti“, – pasakoja
D. Daujotienė.

Iš pradžių buvo sumanyta languose įrėminti mokytojų siluetus, prie kurių ranką pridėtų patys pedagogai ir pažymėtų savo išskirtiniausius bruožus: kas šukuoseną, kas strazdanas, kas akinių rėmelius ir t. t.

„Tačiau mes turime labai talentingą menininką, technologijų mokytoją Saulių Rupšį. Jis tiesiog nemokėjo į šią situaciją pažiūrėti paprastai ir gimė štai tokie įspūdingi portretai“, – nusijuokia D. Daujotienė.

Pats S. Rupšys prisipažįsta jau senokai norėjęs iškasti užmirštą talentą – portretavimą. Vis stokojo laiko, o kai patyrė traumą, privertusią trumpam atsikvėpti, pasipylė portretai: iš pradžių – artimiesiems, o dabar – ir kolegoms.

„Dievas mato mus gražius, todėl ir aš stengiuosi kiekviename pamatyti kažką gražaus. Tuomet veidas įgauna kitų bruožų, ne tik fizinių. Piešti tampa gal net sunkiau, nes iškyla tas vidinis vaizdas, grožis, einantis iš širdies“, – sako S. Rupšys.

Per šiek tiek daugiau nei savaitę jis akvareliniais pieštukais iš nuotraukų nupiešė dvidešimties kolegų portretus – kitus patikėjo mokiniams ir dailės mokytojai. Patį Saulių irgi piešė mokiniai. „Aš tik kontūrus apmėčiau“, – šypteli dailininkas.

Beje, dvidešimtąjį portretą S. Rupšys užbaigė šventės metu. Jame – naujosios Daugėlių progimnazijos direktorės Daivos Diktanienės portretas. Jis ir pakeitė klaustuką lange, o direktorė už surengtą šventę savo naujajam kolektyvui atsidėkoja daina.