Moderniajai Šiaulių miesto savivaldai – šimtas metų

1918 metų lapkričio 24 dieną Šiauliuose vyko pirmieji Lietuvoje visuotiniai demokratiniai rinkimai ir išrinkta laikinoji Šiaulių miesto taryba. Kitas svarbus įvykis – šiuose rinkimuose pirmą kartą balsavo moterys. Pokalbis apie Lietuvos savivaldos šimtmetį – su šiauliečiu istoriku dr. Jonu Sireika.

Sudėtinga situacija

– Vietos valdžios klausimas Lietuvos Valstybės Taryboje pirmą kartą iškeltas 1918 metų lapkričio 3 dieną, lapkričio 13 dieną laikraštyje "Lietuvos aidas" Valstybės Taryba savo ir Vyriausybės vardu išspausdino atsišaukimą "Lietuvos piliečiai", raginusį kurti valstybę iš apačios. Kokia tuo metu buvo situacija Šiauliuose?

– Panaši kaip ir visoje Lietuvoje. Kraštas okupuotas, čia šeimininkavo Vokietijos kariuomenė, Vokietijos valdžia. Ekonominė padėtis buvo labai bloga, gyventojų teisės suvaržytos.

Vokiečiai išvežė daugumą grūdų, reikalingų duonai, kirto miškus, gabenosi medieną. Buvo didžiulė spekuliacija.

Pagal gyventojams įvestus talonus, vadintus duonženkliais, vienam žmogui buvo skiriama pusė svaro duonos (maždaug 200 g) arba mažiau nei pusė svaro miltų. Buvo galima gauti truputį bulvių, kartais cukraus ir kitų produktų.

Šiauliai buvo labiausiai sugriauti iš visų Lietuvos miestų. Įprastai laikoma, kad buvo sugriauta, apgriauta apie 3/4 pastatų, nes miestas du kartus ėjo iš rankų į rankas.

Pirmą kartą vokiečių kariuomenė rusus išstūmė iš miesto 1915 metų balandžio mėnesį, paskui Rusijos kariuomenė kontratakavo, atsiėmė Šiaulius, vasarą, liepos mėnesį, vokiečiai vėl puolė ir galutinai užėmė Šiaulius.

Prieš karą mieste buvo apie 18 tūkstančių gyventojų, 1918 metų pabaigoje, pagal Lietuvos istorijos instituto darbuotojo, istoriko R. Miknio duomenis, liko apie 4–5 tūkstančius.

Situacija tiesiog tragiška: miestas – griuvėsių krūva, išskyrus nedideles išimtis daugiausia miesto pakraščiuose.

Pirmasis Pasaulinis karas baigėsi, buvo aišku, kad Vokietijos kariuomenė turės Lietuvą palikti. Iškilo klausimas patiems kurti savo valdžią: ne tik centrinę (Lietuvos Valstybės Taryba, Vyriausybė), bet ir savivaldybes.

2018 metų lapkričio viduryje Lietuvos Valstybės Taryba ir Vyriausybė, vadovaujama istorijos prof. Augustino Voldemaro, priėmė atsišaukimą ir Lietuvos piliečius kvietė organizuoti vietos valdžią. Atsišaukime buvo raginama kurti parapijų komitetus kaimo vietovėse, kur buvo parapijos, bažnytinis vienetas.

Valstybės Taryboje daugumą turėjo dešinieji, pirmiausia, krikščionys demokratai. Valstybės Taryba ir Vyriausybė manė, kad turės paramą kaimuose, nes Lietuva buvo agrarinis kraštas.

Dėl miestų atsišaukime nieko nebuvo pasakyta, valdžia dar nežinojo, ką daryti, nes miestuose lietuviai sudarė mažumą, buvo daug radikaliai nusiteikusių, ypač darbininkų, iš Rusijos sklido revoliucijos banga, bolševizmo idėjos.

Kartu vokiečiai ruošėsi palikti Lietuvą, suaktyvėjo banditai, vagys, pasidarė nesaugu gyventi, miesto aprūpinimas buvo labai blogas. Tomis sąlygomis reikėjo kuo greičiau sudaryti savo valdžią.

Lietuvos centrinė valdžia siuntė savo atstovus, vadinamus komisarus, įgaliotinius į apskritis, jie turėjo padėti organizuoti kurti savivaldybes. Į Šiaulius irgi buvo atvykęs atstovas.

Šiauliuose įtakingesni buvo kairieji, o kairieji (socialdemokratai, socialistai liaudininkai) kritiškai žiūrėjo į Valstybės Tarybą, nes joje dominavo dešinieji, buvo keli kunigai.

Prasidėjo didelė politika – valstybės kūrimo, nesutarimai darėsi vis didesni.

Pirmiausia Šiauliuose susitikti ir savivaldos klausimą aptarti bandė veiklesnių partijų, srovių – dar nesusiformavusių partijų – atstovai. Nesusitarė.

Tuo metu Šiauliuose gyvenęs Vytautas Bičiūnas, vėliau garsus literatas, visuomenės veikėjas, bandė kurti vietos valdžią, pasiremdamas Šiauliuose veikusių visuomeninių organizacijų vadovybių sutarimu. Susitarti nepavyko.

Politiškai aktyvesnius, autoritetingesnius šiauliečius tartis savivaldos klausimu sukvietė gerbiamas šiauliečių žmogus Julijonas Šalkauskis, buvęs prieškarinis, caro laikų, burmistras. Ko gero, jau buvo prieita nuomonės, kad reikia organizuoti visuotinius rinkimus, todėl reikėjo pasitarti dėl rinkimų, dėl rinkimų komisijos.

Sprendžiant iš to, kad rinkimai įvyko lapkričio 24 dieną, buvo labai skubama, šis susirinkimas galėjo įvykti apie lapkričio 15–16 dieną.

– Kokios asmenybės kūrė savivaldą? Kas buvo aktyviausi politikai?

– Kazimieras Venclauskis – inteligentas, advokatas, carų laikais buvęs Šiaulių miesto Dūmos Tarybos narys, socialdemokratas, tuo metu gana jaunas, tik 38 m., Stasys Lukauskis, revoliucinis socialistas, šiek tiek vyresnis, 49 m., taip buvęs Dūmos narys, inteligentas, teisininkas. Peliksas Bugailiškis – teisininkas (35 m.), Petras Avižonis (43 m), jo pažiūros buvo gana radikalios, jis simpatizavo bolševikams.

P. Avižonis tuo metu buvo vienintelis Šiauliuose mokslų daktaras – medicinos mokslų, disertaciją apsigynęs Dorpato (Tartu) universitete. Po karo tapo žymiu mokslininku, europinio masto akių gydytoju, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi ir galiausiai rektoriumi.

Prie aktyvistų, nors neaišku, ar dalyvavo minėtame susirinkime, galėjo būti ir kairiųjų pažiūrų grafas Vladimiras Zubovas, labai veiklus, patriotiškas, prolietuviškas. Pažangūs buvo abu su broliu Dmitrijumi.

Tai – neeilinės asmenybės, stipriai lėmusios šalies, miesto gyvenimą ir tarpukariu.

Pirmi visuotiniai rinkimai Šiauliuose ir Lietuvoje

– Kaip vyko rinkimai?

– Jau minėtame šiauliečių susirinkime, įvykusiame lapkričio viduryje Šv. Juozapo draugijos namuose, stovėjusiuose dabartinėje Varpo gatvėje, aktyviems inteligentams, kairiesiems ir dešiniesiems, taip pat keliems kunigams didelę įtaką padarė P. Avižonio atvestas darbininkų būrys, reikalavęs nedelsiant veikti. Nutarta, kad dėl labai blogos padėties mieste reikia savivaldą "...kurti ūmai, nieko nelaukiant", – taip rašoma kairiųjų leistame laikraštyje "Darbo balsas".

Rinkimams organizuoti iš visų partijų ir politinių srovių atstovų buvo sudaryta komisija, kuri parengė instrukciją. Lietuvos Mokslų Akademijoje saugomas jos originalas.

Instrukcija numatė, kad mieste rinkimai organizuojami šešiose vietose, taip vadinamose apskrityse. Buvo nutarta, kad prieš rinkimus galima sudarinėti partijų, politinių grupių, srovių sąrašus. Sąrašą galėjo sudaryti viena partija, galėjo būti ir jungtinis partijų sąrašas.

Sąrašą galėjo sudaryti ir atskiros grupės, nepartiniai. Rinkimuose kairieji, kaip S. Lukauskis, K. Venclauskis, buvo įrašyti ne kaip partijos nariai, o kaip nepartinio bloko kandidatai. Nepartiniai tada buvo vadinami bepartyviais.

Jei iš anksto, prieš rinkimus, sudaryti sąrašai atvykusiems rinkėjams nepatikdavo, jie galėjo sudaryti savo sąrašą.

Kandidatuoti buvo galima keliose apylinkėse.

Kitas įdomus dalykas – nutarta, kad rinkėjai susirenka 13 valandą į nurodytas vietas. Komisijos pirmininkas paskelbia susirinkusiems, kokie yra sąrašai, kaip reikia balsuoti, kokia tvarka. Prasidėjus balsavimui, pastato durys užrakinamos, pavėlavę neįleidžiami.

Labai svarbu, kad instrukcijoje buvo nurodyta, kad balsuoti gali visi miesto gyventojai, sulaukę 20 metų, be jokių kitų apribojimų: tautybės, lyties, tikybos, turto, išsilavinimo cenzo.

Labai svarbu, jog nėra lyties apribojimų. Šiemet minime 100 metų, kai moterys Lietuvoje pradėjo balsuoti, gavo piliečių teises – tokias pačias kaip vyrai.

Kadangi Šiauliuose laikinoji Taryba buvo renkama pirmuose visuotiniuose, iš principo demokratiniuose, rinkimuose (nors jie specifiniai, nestandartiniai, lietuviškos savivaldos tyrinėtojos Aistės Morkūnaitės-Lazauskienės vadinami "savotiškais"), Šiaulių moterys atėjo balsuoti pirmosios Lietuvoje. Iki tol kalbėta, kad politika – ne moterų reikalas.

Kiek vėliau, gruodžio 18–19 dienomis, Kaune vyko visuotiniai, demokratiniai, organizacijos požiūriu gerai parengti rinkimai, išrinkta nuolatinė Taryba. Bet Kaune moterys balsavo trimis savaitėmis vėliau.

Turėkime omenyje, kad Šiauliuose buvo renkama laikinoji miesto Taryba ir valdyba bei burmistras, nes reikėjo skubėti, nebuvo laiko gerai pasiruošti. Manyta, kad ši Taryba veiks mėnesį, o po to, gerai pasiruošus, bus išrinkta nuolatinė miesto valdžia.

Sugriautame mieste, kurio dauguma gyventojų pasitraukę, nebuvo įmanoma sudaryti rinkėjų sąrašų. Rinkimai Šiauliuose vyko be sąrašų, buvo reikalaujama turėti tik asmens dokumentą.

Organizuojant rinkimus, nebuvo jokio Vyriausybės dokumento, reglamentuojančio rinkimus, tik paraginimas kurti vietos valdžią. Vienintelis teisinis aktas – ant vieno lapelio surašyta laikinoji Konstitucija, priimta lapkričio 2 dieną.

– Ar prieš rinkimus vyko rinkimų agitacija?

– Yra žinoma, kad krikdemai ir socialistai liaudininkai dalyvavo agitacijoje, viename šaltinyje rašoma, kad krikdemai su "savo atsišaukimais masėse pasirodė prie bažnyčios ir turgavietėje".

Keli kairieji rinkimų aktyvistai vokiečių buvo suimti ir po kelių dienų paleisti.

Agitacija buvo silpna, trumpalaikė. Balsuojant vienoje apylinkėje darbininkai buvo nepatenkinti, skundėsi, kad net nežinoję apie kandidatus.

– Kiek piliečių balsavo pirmuosiuose rinkimuose?

– Pagal Peliksą Bugailiškį (knyga "Gyvenimo vieškeliais"), balsuotojų buvo 1 255. Išrinko tuo metu tokiam mažam miestui didelę Tarybą – 72 asmenų. Vėliau išrinktą Kauno tarybą sudarė 71 deputatas, nors gyventojų ten buvo nepalyginamai daugiau (vien rinkimuose dalyvavo per 15 tūkstančių kauniečių).

Balsus skaičiavo komisija, bet rinkimų instrukcija numatė, kad skaičiuojant gali dalyvauti ir rinkėjai.

– Kokia buvo pirmoji miesto Taryba, jos sudėtis?

– Jau kitą dieną susirinkusi Taryba išrinko laikinąją valdybą, lyderiu tapo K. Venclauskis. Organizuotas, veiklus, valingas, drąsus žmogus, mokėjęs vokiečių kalbą.

Laikinosios valdybos pirmininko K. Venclauskio pavaduotoju tapo Mejeravičius, sekretoriais – P. Bugailiškis ir K. Šalkauskis, iždininku – S. Lukauskis, nariais – P. Avižonis, D. Zubovas, Rubinšteinas, Stanelis ir M. Šamboris.

Tikslios 72 narių Tarybos tautinės sudėties negalime pasakyti, tik pagal pavardes daugmaž nuspręsti. Daugumą turėjo lietuviai, buvo žydų ir rusų. Į miesto Tarybą išrinkta nemažai teisininkų, verslininkų, namų savininkų. Dauguma jos narių buvo išsilavinę žmonės, kai kurie baigę universitetus.

– Kiek laiko dirbo pirmoji Šiaulių miesto taryba?

– Labai trumpai. Kai Vokietija 1918 metų lapkričio 11 dieną kapituliavo, ne ji sprendė, laikyti ar nelaikyti kariuomenę okupuotuose kraštuose, o valstybės nugalėtojos – Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV. Vokietijai buvo leista kurį laiką kariuomenės neišvesti iš okupuotų rytų teritorijų dėl bolševizmo grėsmės.

Vokiečiai pamažu traukėsi, o Raudonoji armija užiminėjo jų paliktas teritorijas ir artėjo prie Lietuvos. Lapkričio pabaigoje Šiauliuose jau sklido gandai, kad čia greitai ateis Raudonoji armija, bolševikai.

Vietiniai komunistai rengėsi Raudonosios armijos atėjimui, gruodžio 18 dieną organizavo darbininkų streiką, pogrindyje išrinko darbininkų atstovų tarybą – prosovietinę valdžią.

Miesto Taryba bandė perimti kai kurį miesto turtą, sustabdyti grūdų išvežimą į Vokietiją, spekuliaciją maisto produktais. Savo milicijos nespėjo sukurti, neturėjo pinigų, nebuvo ir savo kariuomenės.

Kai 1918 metų gruodžio pabaigoje vokiečiai pasitraukė, iškart iš Latvijos įsiveržė Raudonoji armija. Sausio 1 dieną Šiauliuose, Liaudies namuose, kurie dabar yra Savivaldybės pastato dalis, buvo paskelbta sovietų valdžia.

1919 metų kovo 11 dieną grįžo vokiečiai ir atsiėmė miestą.

Laikinoji Šiaulių miesto taryba nuveikė labai mažai dėl nepalankių aplinkybių.

– Kada Šiauliuose išrenkama nuolatinė Taryba?

– 1919 metų balandžio 13 dieną įvyko antrieji demokratiniai rinkimai, jau su sąrašais, naudojant proporcinę rinkimų sistemą. Išrinkta 60 narių miesto Taryba, K. Venclauskis vėl perrinktas miesto galva. Šiaulių burmistru jis dirbo apie mėnesį: išėjo vadovauti apskrities, kuri taip pat atkūrė dar 1918 metų gruodžio pradžioje susidariusią savivaldą, valdybai.

Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių ir Giedriaus Baranausko nuotr.