Mo­kyk­la kiek­vie­nam – ne uto­pi­ja. Bet ko­kia yra rea­lybė?

„Ar mo­kyk­los bend­ruo­menė­se svar­bus kiek­vie­nas na­rys, ar vis­gi yra vertų ir ver­tes­nių vaikų? Ar vi­si na­riai jau­čia­si priim­ti – mo­ky­to­jai, vai­kai ir tėvai?“ – to­kius klau­si­mus ke­lia so­cia­li­nių mokslų dak­tarė, ŠU do­centė, VDU Edu­ko­lo­gi­jos ty­ri­mo ins­ti­tu­to moks­li­ninkė, pro­jek­to „Ren­kuo­si mo­ky­ti – mo­kyklų kai­tai!“ ty­ri­mo va­dovė Li­na Mil­te­nienė.

Ty­ri­mas at­skleidė: vai­kai sto­ko­ja to­le­ran­ci­jos, tėvus ne­ra­mi­na mo­ki­nių skirs­ty­mas į „ge­rus“ ir „blo­gus“, o pe­da­go­gai pa­ste­bi, kad mo­kyk­los pa­gal­bos reikėtų ir vai­kams, ir jų tėvams.

Domėjimosi lauką lėmė laikmetis

Linos tyrinėjimų laukas – palanki mokyklos aplinka kiekvienam vaikui. Dešimtmetį dirbusi specialiąja pedagoge mokykloje, ji akis į akį susidūrė su situacija, kai Lietuvoje ėmė keistis požiūris į vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių: „Tuo metu švietimo sistemoje vyko virsmas, kai visos mokyklos Švietimo įstatymo buvo įpareigotos atsiverti ir priimti kiekvieną vaiką, kuriam ta mokykla yra arčiausiai namų. Iki tol specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai lankė specialiąsias mokyklas, po įstatymo priėmimo mokyklos susidūrė su iššūkiais: ar tikrai gali priimti kiekvieną vaiką, ar pajėgs susitvarkyti ir padėti negalią turinčiam vaikui?“

Lina iš arti matė, kaip ugdymo įstaigos ieškojo kelių tam įgyvendinti, kaip vystėsi procesas. Staigaus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skaičiaus pokyčio bendrojo ugdymo mokyklose per kelerius metus neįvyko, bet imta suprasti, kad vaikai gali turėti individualesnių poreikių, į kuriuos svarbu atsižvelgti. 1995 m. tuometėje Šiaulių Šventupio vidurinėje mokykloje atsirado pirmasis ugdytinis, turintis klausos negalią. „Tai buvo įvykis, nes iki nepriklausomybės atkūrimo tokie vaikai pasirinkimo neturėjo – eidavo tik į atskiras mokyklas“, – sako Lina.

Mokyklose atsirado specialiųjų pedagogų, o kartu – ir požiūris, kad jei vaikas yra problemiškas ar turi papildomų poreikių, tai atsakomybė dėl jo labiau perkeliama specialistui. „Šiandien to nebėra, mokytojai dažniau palaiko idėją, kad visi vaikai turi būti priimti ir mokytis drauge, tačiau kyla įvairių sunkumų tai praktiškai įgyvendinant“, – tikina socialinių mokslų daktarė.

Inkliuzinis ugdymas – pagarba grįstas švietimas

Šiandien dažnai girdime apie inkliuzinį švietimą. Paprastai kalbant, tai – pagarba žmonių įvairovei grįstas švietimas. „Kai atsižvelgiama į kiekvieno individualius gebėjimus, poreikius, siekiama lygių galimybių užtikrinimo ir vengiama bet kokios diskriminacijos švietimo sistemoje, ugdymo procese, mokyklos gyvenime, neformaliose veiklose“, – patikslina pašnekovė.

Skamba utopiškai? Lina tai neigia: „Tai nėra utopija, tokios pačios idėjos, kryptys buvo suformuluotos Geros mokyklos koncepcijoje 2015 metais, tik gal tiesiogiai nebuvo įvardijama, kad kalbama apie inkliuzinį ugdymą.“

Visi vaikai, įskaitant turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios, sutrikimų arba pažeidžiamus dėl patiriamų socialinių-ekonominių sunkumų, prastesnių mokymosi pasiekimų, turi būti laukiami ir priimti į bendrojo ugdymo mokyklas, visiems ir kiekvienam užtikrinama palanki aplinka. Anot Linos, mokyklų tinklalapiuose, projektų, renginių pavadinimuose išties atsirado tokių frazių kaip: mokykla kiekvienam; mums rūpi kiekvienas vaikas; mūsų tikslas – laimingas kiekvienas vaikas. Gražu, bet žodžiai neretai lieka žodžiais.

„Liūdna, kad tai ir lieka lozungu. Kai imi analizuoti, užduoti klausimų, paaiškėja, kad mokykla atvira „kiekvienam, išskyrus...“, „kiekvienam, bet ne tiems...“, daromos atrankos: ar vaikas gabus, ar neturi sutrikimų, ar šeima ekonomiškai stipri, o gal turi socialinių problemų ir pan. Tai ar mes tikrai taikome ir užtikriname lygias galimybes ir vienodus standartus?“ – klausia ŠU docentė.

Kas nulemia tokį mokyklų sprendimą? Priežasčių yra įvairių: pvz., iki šiol veikiančios specialiosios mokyklos, resursų stoka, padėjėjų trūkumas. „Svarbu, kad valstybė užtikrintų pagalbą mokyklai, – pastebi ji, pabrėždama, kad kartais, nors pagalba ir galima, tačiau iniciatyvos trūksta pačioms mokykloms. – Tai gali būti susiję su požiūriu, kad, tarkime, kažkurioje mokykloje siekiama labai aukštų akademinių rezultatų, o „sunkūs“ vaikai trukdo...“

Vertybės – tik dėl grožio

„Yra mokyklų, kurios ieško sprendimų, kaip susidoroti su iššūkiais, yra tokių, kurios tiesiog nori atsikratyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų. Čia ir matome, kiek esame bendruomeniški: ar tikrai kiekvienas yra vienodai svarbus, ar yra tokių, kurių nenorime?“ – teigia L. Miltenienė. Ji akcentuoja, kad būtent bendruomenė turi didelę įtaką inkliuzinio ugdymo sėkmei: „Tai didžiulė jėga, kuri gali arba labai prisidėti, arba būti kliuviniu, trukdžiu palankiai aplinkai ir mokyklos kultūrai kurti.“

Geros mokyklos bruožas yra atvira, visus priimanti, bendradarbiaujanti bendruomenė. „Neskirstant nei vaikų, nei šeimų, nei mokytojų. Tokioje bendruomenėje kiekvienas jaučiasi vertingas ir vertinamas“, – pabrėžia Lina.

Kitas bruožas – bendruomenės narių vadovavimasis inkliuzinio ugdymo vertybėmis. Daugelio Lietuvos švietimo įstaigų strategijose galime rasti tokias vertybes kaip pagarba, tolerancija, bendruomeniškumas ir dar daug gražių sąvokų. Viskas tarsi ir atitinka inkliuzinio mokymo kryptį, tačiau kiek pačios mokyklos jų laikosi, kiek pastangų įdeda, kad vertybės būtų įgyvendintos? Pasak ŠU docentės, būtina apie jas diskutuoti su visais bendruomenės nariais, o ypač su vaikais – kas tai yra, ką reiškia ir kam to reikia? „Problema, kad apie jas nediskutuojama, neįtraukiami kiti bendruomenės nariai ir nekalbama apie jas su mokiniais. Reikia, kad kiekvienas narys vertybes žinotų ir vienodai suprastų. Juk net žodis „tolerancija“ kiekvieno gali būti suprantamas kitaip“, – patikina pašnekovė.

Gera mokykla ta, kurioje kiekvienas narys jaučiasi priimtas. Tai apima ir organizuojamus renginius. Jų įvairovė turi būti labai plati, kad visi tėvai turėtų pasirinkimą ir jaustųsi laukiami. „Bendruomenės renginius organizuojant, reikia nepamiršti vertybės – įvairovės, pagalvoti alternatyvų, veiklų, kad jos kiekvienam būtų prieinamos. Reikia kurti bendrystę su visais“, – sako Lina.

Vaikai nenori „atsilikusiųjų“ ir žeminančiųjų vidurkį

Pagarba ir tolerancija kiekvienam klasės draugui, bendruomenės nariui vaikų galvoje gal ir įteigta, bet kaip vaikai iš tiesų priima vieni kitus, ypač pažeidžiamesnių grupių? „Jie yra tiek pasirengę visus priimti, kiek mes jiems padedame būti pasirengusiems. Tai procesas, už kurį atsakinga mokykla ir jos bendruomenė“, – pabrėžia socialinių mokslų daktarė.

Visa tai yra siekiamybė idealiuoju atveju. O kokia nūdienos mokyklose iš tikrųjų realybė? Projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ tyrimo rezultatai atskleidė realią situaciją. Tyrimas, kuriam vadovauja Lina, vyksta jau trejus metus, iš viso dalyvavo 44 mokyklos, kasmet nuo 6 iki 8 tūkst. dalyvių. Čia savo patirtimi ir įžvalgomis dalijosi vaikai, tėvai, mokytojai.

Kas atsispindi iš vaikų atsakymų? Dalis jų prieš problemiškus mokinius savo mokykloje nusiteikę labai priešiškai: aš norėčiau, kad vaikai, kurie yra hiperaktyvūs, būtų išvejami iš klasės; kad išmestų vaikus, kurie žemina klasės vidurkį; mokinius suskirstyti pagal mokymąsi, nes neprotingi vaikai protingus tempia žemyn; mesti lauk vaikus, kurie yra atsilikę.

Tyrimo vadovė pastebi: vaikai dažnai kalba tai, ką girdi iš suaugusiųjų, reaguoja į pačių mokytojų požiūrį. Vadinasi, tarp jų pasitaiko tokių, kurie nevengia viešai klasėse pažeminti vieno ar kito vaiko, atskleisti savo nepalankaus požiūrio.

Tyrime išryškėja įdomių dalykų. Mokytojų pagalbą geriau vertina pradinių klasių vaikai, vyresnieji jos sulaukia mažiau. O štai norą padėti vieni kitiems vaikai vertina apylygiai tiek žemesnėse, tiek aukštesnėse klasėse. „Bet liūdna, kad vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų praktiškai nesulaukia bendraamžių pagalbos, vadinasi, vaikai linkę skirstyti, su kuo draugauti, kam padėti. Pagalbos sulaukia geriau besimokantys, sėkmingesni vaikai. Tai rodo bendruomenėje vyraujančią kultūrą ir problemas – neskatinama atjausti, priimti, padėti. Tokia pat situacija ir dėl vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, – kiti jiems nelinkę padėti, o patyčių lygis jų atžvilgiu aukštas“, – tikina Lina.

Kad situacija gerėtų, reikia skatinti bendras veiklas. Vaikai tyrime patys pabrėžė norintys daugiau bendrauti su visos mokyklos mokiniais. „Juk galima suburti vaikus bendroms veikloms – netgi skirtingo amžiaus. Taip jie susidraugauja, kuriama bendruomenė ir geri santykiai joje. O svarbiausias šio proceso vedlys – vertybės“, – sako L. Miltenienė. Būtina bendradarbiauti ir su tėvais – aiškinti, kodėl reikia įvairovės, kodėl mokyklose skatinama tolerancija ir pan.

Tėvai atvėrė sopulius: mūsų neišgirsta

Kaip bendruomenėse jaučiasi tėvai? Ar užtenka bendravimo su mokytojais, ar jaučiasi išgirsti ir gali drąsiai siūlyti idėjas?

Iš esmės jie savo įsitraukimą vertina palankiau nei mokytojai, kurie, matyt, regi daugiau potencialo, nori glaudesnio bendradarbiavimo. Bet kiti tėvų atsakymai iškelia tam tikrų skaudulių. Jie norėtų gauti daugiau ir savalaikės informacijos iš mokytojų apie vaiko daromą pažangą, ištikusias nesėkmes, tobulintinus dalykus: būti atviriems mokyklos tėvų bendruomenei, o ne spręsti problemas (pvz., patyčios, smurtas) tyliai už uždarų durų, nustoti meluoti, jog mokykloje nėra problemų; būti atviriems ir demokratiškiems, nes dabar daug problemų nutylima, ignoruojama.

Pasirodo, tėvai pasigenda mokyklų administracijos reakcijos į jų siūlymus ir problemas: reikia išklausyti tėvų įvardijamas problemas bei jas pripažinti; norėčiau, kad mokyklos administracija labiau kreiptų dėmesį į tėvų pasiūlymus, paisytų jų nuomonės, o ne vien tik tenkintų savo norus.

Kita rimta problema – „numylėtiniai“, pagarba kiekvienam mokiniui: vis dar gajus dalykas mokyklose, kai mokytojai daugiau dėmesio skiria geriau besimokantiems ar turi savo numylėtinius: mokytojai turėtų ramesniu tonu bendrauti su mokiniais, nesišaipyti, jei prasčiau sekasi, ir neįsižeisti, jei tėvai pasidomi, kodėl vaikui nesiseka kažkoks konkretus dalykas; mokytojas turėtų neįžeidinėti vaiko ir savo netinkamomis replikomis, jam girdint, nežeminti jo tėvų.

Mokytojų akimis: reikia grupinių darbų

Savo nuomonę pateikė ir pedagogai. Jie neslėpė – vadovų lyderystės trūksta: diegti žmogiškus, pagarbą ugdančius administracijos ir pedagogų santykius, gerinti emocinę atmosferą mokytojų kolektyve; pagarba, draugiškas bendravimas ir bendradarbiavimas tarp visų mokyklos bendruomenės narių.

Mokinių draugystę padėtų kurti dažnesni grupiniai darbai tarp įvairių gebėjimų vaikų: skatinti mokinius padėti vienas kitam, bendradarbiauti tarpusavyje, kad įsisavintų žinias labiau; savo pamokose darbą grupėse organizuoti taip, kad grupę sudarytų įvairių gebėjimų mokiniai; skatinti skirtingo amžiaus vaikų bendravimą.

Mokytojų manymu, atokiai negalima palikti tėvų. Būtina juos aktyviau įtraukti į mokyklų veiklą ir netgi jiems teikti pagalbą: svarbus glaudus bendradarbiavimas su mokinių tėvais – jų švietimas, pagalba; reikia padėti tėvams, organizuojant įvairius seminarus, kurie padėtų pažinti, suprasti vaikų elgesį, savijautą tam tikrais amžiaus tarpsniais ir kaip jiems padėti.

Tačiau buvo mokytojų, kurie pasigenda didesnės pačių tėvų atsakomybės: „Mokykla, mokytojai ir taip prisiima daug atsakomybių, visomis galimybėmis stengiasi tai įvykdyti. O šių dienų dalis tėvų pamiršta savo pareigas, atsakomybes ir tai labai atsispindi vaikuose. Kariaujame su vėjo malūnais ir kiek ilgai tas vyks mūsų sistemoje?“