Mitėniškių dvarvietėje įamžinti garsieji broliai Montvilos

Lapkričio 29 d. Mitėniškių dvaro sodyboje, Jonavos rajone atidengtas savivaldybės lėšomis pastatytas akmuo su lenta šiame dvare gimusių brolių Montvilų atminimui. Bene garsiausias iš brolių – Juozapas Montvila (1850–1911). Jo iniciatyva Vilniuje buvo pastatytos penkios pirmosios gyvenamųjų namų bendrijos (kolonijos) Lukiškėse, Naujamiestyje, Šnipiškėse ir Rasų gatvėje.

Renginyje dalyvavo Montvilų giminės ir artimieji iš Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos ir Lietuvos. Montvilos – viena iš seniausių žinomų kilmingų giminių, minimų nuo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laikų.   

1840 m. Mitėniškių dvarą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 124) kaip kraitį gavo Aleksandra Daugėlaitė (1812–1890), susituokusi su Stanislovu Motiejumi Montvila (1801–1870). Montvilos susilaukė trijų dukterų – Marijos Stanislavos (1840–?), Kazimieros (1843–1911) ir Sofijos (1848–1933) bei keturių sūnų – Stanislovo (1841–1916), Aleksandro (1845–1938), Vincento (1846–1903) ir Juozapo (1850–1911).

Juozapas Montvila baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, pradėjo žemės ūkio studijas Maskvoje, bet jų nebaigus, išvyko į Sankt Peterburgą, kur pradėjo studijuoti teisę ir gavo teisių mokslo kandidato laipsnį. Studijas tęsė Berlyne, Vienoje, Krokuvoje. Baigęs mokslus, toliau tobulinosi sociologijos ir ekonomikos srityse. Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką ūkininkavo Mitėniškėse. 1896 m. įsteigė audimo mokyklą ,,Birutė“. 1885–1897 m. buvo Vilniaus miesto tarybos narys, caro valdžios nepatvirtintas burmistras. 1885 m. tapo Vilniaus žemės banko direktoriumi. Juozapas Montvila garsėjo kaip statybos, mokslo ir meno įstaigų bei draugijų rėmėjas. Vilniuje pastatė pirmųjų gyvenamųjų namų bendrijas. Priskaičiuojama apie 20 visuomeninių organizacijų, kurias rėmė arba įkūrė šis filantropas. Juozapo iniciatyvas palaikė ir labdara žinomas brolis Stanislovas. 1902–1905 m. J. Montvila dvare įsirengė pirmąją vėjo elektrinę Lietuvoje. Vėjo jėgainė buvo naudojama iki 1960 m. Juozapas – žymus visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių ir kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius – palaidotas Rasų kapinėse.       

Stanislovas Adomas Montvila baigė Vilniaus bajorų gimnaziją aukso medaliu, mokėsi Maskvoje, vėliau studijas tęsė Jogailos universitete Krokuvoje. Pasižymėjo kaip 1863 m. sukilimo dalyvis, buvo Zigmanto Sierakausko adjutantas. Iš tėvo paveldėjęs Troškūnų dvarą, jame plėtojo verslą. Įsigijęs Panevėžio kaulų malimo įmonę, ją pertvarkė į mielių ir spirito gamyklą, 1921 m. pavadintą ,,Stanislovo Montvilos įpėdiniai ir Co“. 1913 m. S. Montvila skyrė šaltkalvystės dirbtuvių pastatą pirmajam Panevėžio teatrui. Prie pastato fasado pristatęs teatrui būtinas patalpas, jis įrengė ir 1913 m. pabaigoje atidarė miesto teatrą, skirdamas jį visoms tautinėms bendruomenėms drauge juo naudotis, ten pat 1914 m. įrengė ir kino salę bei atskirą elektrinę patalpoms apšviesti. Per dvejus metus šiame teatre buvo pastatytos 26 pjesės, salėje tilpdavo 300–350 žiūrovų. Šiose patalpose Panevėžio teatras veikė daugiau kaip 60 metų. Visą gyvenimą užsiėmė labdaringa veikla. Palaidotas greta tėvų Šėtos miestelio kapinėse. Šeimos nesukūrė, tad po jo mirties Troškūnų dvarą paveldėjo ir toliau tvarkė brolio Aleksandro sūnus Stanislovas Aleksandras Montvila (1883–?). 1928 m. Troškūnų dvare jis buvo atidaręs mokyklą vargšų vaikams nemokamai mokyti lietuvių ir lenkų kalbomis.

Aleksandras Montvila  mokėsi Jogailos universitete Krokuvoje. Po studijų žinomas kaip Ukmergės pavieto vadovaujamos bajorų kolegijos sekretorius, Ukmergės bajorų maršalka, Verškainių ir Antakalnio dvarų Ukmergės paviete valdytojas, prisidėjo prie savo brolių vykdomos labdaringos veiklos bei verslo plėtojimo. Palaidotas Pabaisko bažnyčios šventoriuje.

Vincentas Montvila baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, vėliau Sankt Peterburgo technologijų institutą. Pagal išsilavinimą jis buvo sodininkas pomologas, dendrologas, savo ūkyje Vaivadiškėse įveisęs didelį, pavyzdingai tvarkomą vaismedžių medelyną. Jis dažnai buvo kviečiamas kaip sodininkystės parodų ekspertas Vilniuje, Minske, Varšuvoje, Sankt Peterburge. 1880 m. Blinstrubiškių dvare Raseinių apskrityje išvedė naują vertingą obelų veislę pavadinimu „Montvilovka“. Vincento pastangomis 1898 m. įsteigtas Rusijos imperatoriškosios sodininkystės draugijos Vilniaus skyrius. Jis iki mirties buvo to skyriaus valdybos ir pomologinės komisijos pirmininkas. 1903–1906 m. padėjo profesoriui Adomui Hrebnickiui rengti veikalą „Vaisių atlasas“. Vincentas  palaidotas Montvilų šeimos koplyčioje Pagirių kapinėse.

Pirmieji Montvilos, valdę dvarą, – Stanislovas Motiejus Montvila ir Aleksandra Daugėlaitė – palaidoti Šėtos miestelio kapinėse. Paskutinieji dvaro valdytojai Vladislavas Montvila (1885–1942) ir Marija Montvilienė (1910–2002) buvo ištremti į Sibirą . Vladislovas ten ir mirė, o Marijai pavyko pabėgti. Karo metu ji gyveno Mitėniškėse, pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV.  1941 m. Mitėniškių dvaras buvo nacionalizuotas, jame buvo įkurti gimdymo namai, vėliau parduotuvė, kultūros namai. Iki šių dienų išliko svirnas, kumetynas, kalvė.