„Miško istorijos“ dalyvius vienija meilė gamtai ir kūrybiškumas

Jau kuris laikas socialiniuose tinkluose stebime su Jurbarko kraštu ir įdomiais žygių ir aplinkos tvarkymo projektais susietą paskyrą „Miško istorijos“. Šalia jų ir paslaptingą „Miško Laumės“ pseudonimą. Tai į renginius jurbarkiečius kviečia, tai žygius organizuoja. Pamatę, kaip išradingai pristatomos Jurbarko miškuose surinktų šiukšlių istorijos, neiškentėme ir vedami smalsumo nudengėme paslapties šydą ir išsiaiškinome, kas gi tie „Miško istorijos“ kūrėjai. O tai, pasirodo, nevyriausybinė organizacija, kuri jau ne pirmus metus vykdo veiklas (teminius žygius, kūrybines dirbtuves, stovyklas ir akcijas) įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tame tarpe ir Jurbarke.

„Miško istorijos” yra sunkiai nusakomas fenomenas. Tai performatyvios praktikos gamtoje. Tai procesai, kurie sukuriami iš pajautos, knygų, gyvenimo įvykių, meilės, tylos ir triukšmo, iš kosmoso begalybės, drąsos būti autentiškiems ir būtinybės išsaugoti savastį. Mūsų bendruomenė yra gentis, apjungianti 9 nuostabias, kūrybiškas, tyras sielas. Mūsų veikla yra kaip sprogimas, kaip perteklius to, kas viduje netelpa. Tai gyvenimo džiaugsmas ir energija, kuriai taip pat reikia palaikymo“, – štai taip apie savo veiklą pasisako jos kūrėjai. Kaip vėliau paaiškėja, tarp kurių yra ir viena labai iniciatyvi jurbarkietė.

Nuo teminių žygių iki šiukšlių istorijų

VšĮ „Miško istorijos“ kūrėjai priklauso nevyriausybinei organizacijai, kuri jau ne pirmus metus vykdo veiklas (teminius žygius, kūrybines dirbtuves, stovyklas ir akcijas) įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tame tarpe ir Jurbarke. „Jurbarkas ypač artimas mūsų širdžiai, nes mūsų organizacijos širdis ir jos įkūrėja Modesta (red. past. minėta paslaptingoji Miško Laumė), kilusi būtent iš šio krašto. Dėl tos pačios priežasties, pasitaikius progai sudalyvauti tarptautiniame projekte „Global Education Goes Local" (kurio koordinatoriai Lietuvoje yra „Pasaulio pilietis"), kurio tikslas yra prisidėti prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo mažesniuose pasaulio miestuose, pasirinkome Jurbarką. „Jurbarko šiukšlių istorijos" yra viena iš mūsų įgyvendintų idėjų būtent šio projekto rėmuose. Šiuo atveju – be kitų tikslų – norime parodyti, kad netgi tokia iš pažiūros neįdomi veikla kaip šiukšlių gamtoje rinkimas (kuriuo, beje, vietiniai Jurbarke labai noriai užsiima) gali būti proga atsiskleisti ir skleistis kūrybiškumui. Jurbarkas šitame kontekste tampa pavyzdžiu, kaip tą būtų galima atlikti. Dar kalbant apie mūsų organizaciją, visi esame idėjiniai žmonės, kuriuos, nepaisant skirtingų išsilavinimų ir patirčių, vienija meilė gamtai ir noras kurti bei dalintis tuo, ką sukuriame, sugalvojame, su Lietuvos žmonėmis. Labai smagu, kad Jurbarkas – dėl savo gražios gamtos ir nuostabių žmonių - yra viena iš tų vietų, kurioje ypač palanku visą tai realizuoti“, – sako šiai organizacijai priklausantis Vytautas Šliuburys.

Jo žodžiais, Jurbarko miestas labai gražiai persilieja su aplinkine gamta, sudarydamas labai estetiško ir ramaus miesto įspūdį, todėl visada nepaprastai malonu jį aplankyti. Patys Jurbarko gyventojai, kurie ateina į mūsų žygius ir kitus renginius, jam visada palieka ypač draugiškų ir šiltų žmonių įspūdį. „Jurbarko žmonės taip pat mane stebina savo tvirtu charakteriu ir geru humoro jausmu“, – atvirauja pašnekovas.

Kaip bendravimo išmokstama tyloje

„Miško istorijų“ įkūrėja, šios nevyriausybinės organizacijos direktorė Modesta Genytė šypsosi, paklausta, kodėl pasirinko Miško Laumės pseudonimą. Sako tai dėl to, kad nuo mažens miškuose daug laiko praleisdavo – su tėvais iškylaudavo, važiuodavo į orientacinio treniruotes, varžybas, stovyklas. Vėliau tarnavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose, ir pratybos dažniausiai vykdavo miškuose.

„Miškas tapo mano antrais namais. Mišką, kaip teigiamai veikiančią žmogaus organizmą erdvę, atradau kiek vėliau, kai gyvenime susidūriau su stresinėmis situacijomis: kai jausdavausi blogai, eidavau ar bėgdavau į mišką apsikabinti medį – mane taip mokė mano pradinių klasių mokytoja Virginija Vaišienė ir orientacinio treneris Alvydas Adomavičius. Kartais miške jaučiuosi daug geriau. Galvodavau, kad čia tik toks nusiteikimas, bet ilgainiui supratau, jog miškas tikrai gydo (siūlau daugiau pasidomėti miško terapijos nauda žmogaus organizmui). Taigi, aš atradau savo vaistą nuo slogučio ir erdvę pasislėpti nuo pasaulio negandų“, – pasakoja Modesta.

Po filosofijos studijų atėjus metui apsispręsti, kaip šias gilias žinias pritaikyti praktiškai, Modesta su studijų draugu Vytautu Šliuburiu nutarė surengti žygį. „Labai bijojome bendrauti su žmonėmis, nes ilgą laiką bendravome tik su filosofiniais tekstais, todėl nutarėme, kad pirmasis žygis vyks tyloje. Visiškoje tyloje mes su dar trisdešimt žmonių keliavome penkias valandas mišku. Buvo nuostabu. Idėja prigijo. Dabar dažnai organizuojame tylos žygius. Bendrauti jau nebebijome, tačiau ilgainiui atradom tylos naudą ir prasmę. Praėjusią vasarą išbandėme du žygius basomis, nes supratome kiek daug naudos suteikia įsižeminimas. Įdomu, jog žmonės susidomėję ir entuziastingai nusiteikę“, – sako Modesta, šiuo metu gyvenanti Kretingoje, bet nepamirštanti ir Jurbarko. Jai norisi savo krašto ir šaknų neapleisti, įgyvendinti įvairias idėjas gimtajame krašte.

„Mūsų veiklos pradžioje, tiesa, jurbarkiečiai gan skeptiškai žiūrėjo į mus. Gal ir mes iki galo nesugebėjome išaiškinti, ko gi mes siekiame tokiomis frazėmis, kaip: tyla, įsižeminimas, vidinės ekologijos pratybos ir sapnai. Bet, kai žygiai pradėjo populiarėti, ir mūsų organizacija ūgtelėjo, jurbarkiečiai po truputį įsitraukė ir pripažįsta jau mus kaip savus“, – pasidžiaugia pašnekovė.

Šiuo metu, kai karantinas, žygių organizacijos nariai neorganizuoja. Tačiau sugalvojo virtualią foto rubriką, pavadinimu „Jurbarko šiukšlių istorijos“. Jas galima pamatyti organizacijos „Miško istorijos“ paskyroje feisbuke. „Toks jau įprotis. Visuomet nešamės šiukšlių maišus, kai einame į mišką, nes kažkaip nesinori patiems vaikščioti regint šiukšles. O tai matant nejučia vaizduotėje pradeda kurtis vaizdiniai apie tai, kaip tos šiukšlės čia pateko. Ką tie žmonės tuomet galvojo, ką jie veikė ir pan. Tai tokia humoro forma ir gimė šiukšlių istorijos Vytauto galvoje. Tai socialinė akcija-žinutė, kurios tikslas, kad žmonės susimąstytų apie tai, ką palieka po savęs. Tokia savotiška satyra iš mūsų pusės“, – šypsosi Modesta, kviesdama prisijungti ir daugiau jurbarkiečių prie nepaprastų žygių, apie kuriuos plačiau galite sužinoti Miško istorijų feisbuko paskyroje.