Misijoje Ukrainoje dalyvavusiam uteniškiui didžiausią baimę kėlė ne mirtis

Uteniškis Leonardas Rinkevičius neseniai grįžo iš tarnybos Ukrainoje. Vyras, įsijungęs į internacionalinio legiono specialiosios paskirties pajėgas, juto karo tvaiką ir Bachmuto apylinkėse atliko aštuonias savarankiškas bei keturias grupines kovines užduotis. Kalbėdamas apie savanorišką misiją ir išgyvenimus, jis „Utenos dienai“ tvirtino, kad Rusijos Federacija yra ne tik Ukrainos bet ir viso demokratinio pasaulio priešė, todėl pašonėje vykstančio karo akivaizdoje kiekvienam iš mūsų svarbu vertinti vis dar taikų dangų virš savo galvų.

Įsiliejo į Ukrainos kariuomenės gretas

Uteniškis savanoriškai misijai ryžosi, kaip pats sakė, paskatintas savo dabartinio gyvenimo etapo, kuomet užauginti vaikai, užtikrinta materialinė padėtis, jau išbandyta daug veiklų. „Savanorystė man seniai yra artima saviraiškos forma. Per savanorišką veiklą atsirado žirgynas (L. Rinkevičius – žirgyno Joneliškių kaime savininkas – aut. past.), tapau budinčiu globėju ir pan. Svarsčiau, kur dar galiu būti naudingas, ir nusprendžiau, kad savanoriška tarnyba Ukrainoje – kaip tik man“, – pasakojo uteniškis.

Vyras savo namuose karo Ukrainoje laikotarpiu glaudė apie 15 ukrainiečių, nuolat domėjosi situacija, sekė įvykių karo fronte eigą, o pasklidus informacijai, kad reikalingas karinių pajėgų pastiprinimas, papildoma mobilizacija, ryžosi savanorystės misijai.

„Ieškojau informacijos Ukrainos ambasados, Krašto apsaugos ministerijos interneto puslapiuose, bet ten neradau, kur galima būtų kreiptis norint savanoriauti. Atsitiktinai socialiniame tinkle radau žmogų, kuris organizuoja įvairią pagalbą Ukrainoje, bendrauja su užsieniečių legiono kariais. Susisiekiau, pasidomėjau, kaip šiai misijai pasiruošti, ir po kurio laiko autobusu Utena–Charkivas išvykau“, – pasakojo L. Rinkevičius.

Lvove uteniškį pasitiko karininkas. Bevažiuojant į dalinį vyrai išsiaiškino, jog visgi bus sunkumų dėl to, kad lietuvis nemoka anglų kalbos, mat mokymai savanoriams vyksta šia kalba. 

„Tuomet nutarėme, jog man būtų geriau misiją atlikti rusakalbių ar ukrainiečių dalinyje, kad būtų lengviau komunikuoti. Tada turėjau kreiptis į Ukrainos vainkomatą – karo prievolės ir komplektavimo skyrių, ten buvo atliktas psichologinis patikrinimas. Paskui teko laukti išvadų ir pasiūlymų. Bet laukti aš nenorėjau, nes šiai misijai buvau paskyręs tik tris mėnesius. Todėl vėl ieškojau kontaktų per draugų draugus ir man buvo atrasta vieta užsieniečių legione, kur be ilgo mokymų kurso galėčiau atlikti savanorišką misiją“, – apie karinės misijos pradžią kalbėjo L. Rinkevičius.

Taigi vasario 26-ą išvykęs iš Utenos, jau vasario 29-ą vyras buvo priimtas į Ukrainos užsieniečių legiono gretas.

Mirties baimės nejuto

Pradžioje pašnekovas mokėsi valdyti antžeminius bepiločius orlaivius (dronus), vėliau – sužeistųjų gabenimo techniką. Taip pat reikėjo išklausyti taktinės medicinos mokymus, išmokti naudotis karių medicinos krepšiuose turimomis priemonėmis, žinoti jų paskirtį, mokėti taisyklingai uždėti turniketą. 

„Aš, kaip ūkininkas, per vienus mokymus puikiai atlikau vairavimo ir žemėlapių skaitymo pratybas ir buvau paskirtas vairuotoju. Taip sutapo, kad patekau kaip tik į tą dalinį, kuriame savo misiją atliko neseniai (vasario 23-ią – aut. past.) žuvęs uteniškis Tadas Tumas. Netgi gyvenau tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno jis. Kaip tik tuo metu buvo organizuojamos laidotuvės, minėjimas Kijeve, paskui Lietuvoje. Minėjime ir laidotuvėse dalyvavo kitas lietuvis, artimiausias Tado tarnybos draugas. Jis buvo vairuotojas. Kadangi turiu įvairių transporto priemonių vairavimo patirties, buvau paskirtas į jo vietą“, – pasakojo uteniškis.

Kaip sakė L. Rinkevičius, dauguma iš įvairių pasaulio šalių atvykusių savanorių buvo jauni, apie 30-ies metų amžiaus. Tarp jų dalinyje buvo ir dar trys lietuviai. 

„Mes šešiese gyvenome privačiame name. Maisto produktų mums atveždavo, o valgyti gamindavomės patys. Su mumis gyveno vienas profesionalus virėjas iš Lenkijos, tai jis dažniausiai ir gamindavo. Aš į namus iš šios misijos netgi grįžau papilnėjęs“, – juokėsi savanoris.

Uteniškis, paskirtas į vairuotojo poziciją, žvalgų grupėms pristatydavo reikalingos įrangos. Vienos operacijos metu jis savo akimis regėjo sprogimą.

„Visada važiuodavome naktį su minimaliu apšvietimu arba visai be šviesų. Kartą važiuodamas palei fronto liniją tolumoje pamačiau galinius automobilio žibintus, o prisiartinus prie automobilio jis tuo metu sprogo. Didelės baimės nepajutau, tik padidinau greitį. Tačiau per tą laiką, kiek aš ten buvau, nemačiau nei kraujo, nei sužeistų žmonių“, – patirtimis dalijosi pašnekovas ir teigė turėjęs tikslą teisingai, atsakingai atlikti užduotis, kurios jam buvo paskirtos.

Vyras atviravo didžiausią baimę jautęs dėl to, kad neturėdamas patirties ar negebėdamas gerai komunikuoti gali tapti kito žmogaus žūties ar kitos skaudžios situacijos kaltininku. Tačiau pats tikino žūti nebijojęs.

„Manau, kad gyvenime nuveikiau daug prasmingų darbų, todėl mirties baimės nejaučiu. Tik nesinorėtų mirti kvailai dėl beprasmės klaidos ar pan.“ – tvirtino vyras.

Stengėsi sužinoti, kuo gyvena vietos žmonės 

L. Rinkevičius pasakojo stengęsis pabendrauti su Bachmuto apylinkėse sutiktais žmonėmis, sužinoti, kaip ir kuo jie gyvena kas dieną jusdami karo tvaiką.

„Bachmuto regionas karo sunkumus patyrė ir 2014 metais. Savaime suprantama, kad žmonės ten labai laukia, kada karas baigsis. Tačiau nepaisydami to jie gyvena įprastą gyvenimą, dirba pavasario darbus, sėja daržoves. Didesnį nerimą jaučia Kijevo gyventojai ar gyvenantys aplink sostinę. Jie, priešingai nei Bachmuto apylinkių gyventojai, reguliariai laikosi nurodymo eiti į slėptuves išgirdus sirenų kauksmą“, – pastebėjimais dalijosi L. Rinkevičius.

Vyras sakė mėgstantis intensyvią dienotvarkę, tad savanorystės misija Ukrainoje jam buvo per mažai aktyvi. Todėl vietoje planuotų trijų mėnesių jis ten teišbuvo vieną.

„Misija Ukrainoje nepakeitė nei mano moralinių vertybių, nei įsitikinimų. Manau, kad sudalyvavęs šioje misijoje tikrai netapau aukštesnis už bet kurį žmogų, kuris atsakingai ir sąžiningai atlieka savo kasdienes pareigas. Norint kovoti už tiesą, už taiką, nebūtinai reikia važiuoti į karą. Kovoti galima ir būnant savo vietoje, atliekant savo pareigas kaip įmanoma geriausiai“, – tikino L. Rinkevičius. 

„Utenos diena“