| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Prieš metus, kovo 26-tą dieną, miręs dailininkas Alvydas Latėnas (1960 – 2021) paskutinėmis gyvenimo dienomis buvo pradėjęs piešti ciklą skirtą Anykščių krašto partizanams.
Anykščių ligoninėje besigydęs kūrėjas tikėjosi, kad nupieš ir geriausiąją – nuoširdžiausią medicinos seserį, kuri ypatingai rūpinosi juo ligoninėje, tačiau gyvenimo siūlas nutrūko…
Bohemiško gyvenimo ribos
Operacija Panevėžyje pavyko, nors susitikus nustebino nubalęs Alvydo Latėno veidas. Bet visgi tebebuvo viltis. Kažkaip buvome sutarę, kad didžius darbus nuveikę aukštaitiškai išgersim kartu bačką alaus.
Juk apie ką pasikalbėti buvo. Apie pašaukimą menui brandinusius mokytojus, apie tarnybą sovietinėje armijoje, studijas Lietuvos dailės instituto Klaipėdos fakultete, kur tapo profesionaliu dailininku.
Apie darbą Anykščių kultūros namuose. Apie kūrybinius ieškojimus, vidines dramas, nepamirštamą meno saloną „Pinx“, paveikslų „Kirtis“ ciklą. Sugrįžimą į tėviškę, į Dusetas, apie sudegusį namą, lūžusias kojas, sunkų vaikščiojimą pasiremiant lazdele.
Šimtmečio svėdasiškiai
Iš tiesų tokią mintį Svėdasų bibliotekoje eksponuoti garsiausius svėdasiškius įžiebė pažintis su vasaras Svėdasuose leidžiančiu dailininku portretistu Pranciškumi Gerliku. P Gerlikas ir nupiešė tris pirmuosius portretus – savanorio Jono Matulevičiaus, rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto ir dailininko Kajetono Sklėriaus. Iš karto nesulygome, bet kai išgirdau visų trijų kainą – bene du tūkstančiai eurų, tai suvokiau, kad su šituo brangiu meistru mano idėja pasmerkta. Šiek tiek pasiderėjęs, kiek daugiau nei už pusę tūkstančio, nupirkau savanorio J. Matulevičiaus paveikslą, o kitų dviejų atsisakiau. Atvirai pasakius, jie man net ir nelabai patiko…
Jausdamas, kad sumanymo išpildymui su P. Gerliku reikalingos sumos niekaip nesurinksiu, prisiminiau Anykščiuose gyvenantį A.Latėną. Jį jau senokai pažinojau, iš jo buvau nupirkęs kelis paveikslus. Tarp tų paveikslų buvo drobė su Anykščių bažnyčia, malūnu, užtvanka, tiltu dar iki Pirmojo pasaulinio karo, paupio šilais, o taip pat pats įspūdingiausias – valtimi per Šventąją ties Jononių dvaru plaukiančios mano močiutės Konstancijos. Sužavėjo meistro gebėjimas rekonstruoti atrodytų neįmanomą sugrąžinti iš užmaršties vaizdą, iš mano vaikystės laikų.
Pradėjome su A. Latėnu kurti Šimtmečio svėdsiškių portretų galeriją 2016 – ųjų pabaigoje. Pavyko gauti reikalingus pinigus, nors po nedaug sulesioti iš piešiamų asmenybių giminaičių ar iš projektui pritariančių žmonių.
Taip vienas paveikslas pagelbėdavo atsirasti kitiems. Buvo sukurtas 20 paveikslų rinkinys. Jame Kajetonas Sklėrius, kan. Juozas Tumas – Vaižgantas, kun. Aleksandras Bublys MIC, kun. Steponas Matulis MIC, bankininkas Adomas Prūsas, savanoris, ilgametis Utenos apskrities viršininkas majoras Jonas Motiejūnas – Valevičius, pulkininkas Alfonsas Sklėrius, mokytojas Vladas Baleišis, du tarpukario Svėdasų viršaičiai – Antanas Budreika ir Juozas Striukas, sklandytuvų konstruktorius Balys Karvelis, kanklių meistras Juozas Lašas, istorijos tyrinėtojas ir vargonininkas Juozas Mikuckis, vargonininkas ir kooperatininkas Petras Vinkšnelis, pramonininkas Antanas Šukys, rašytoja Bronė Buivydaitė.
Planavo nupiešti partizanus
Alvydas galvojo apie pokario partizanus, apie dvylika istorijų, apie kurias jam užsiminiau.
Po to, kai pamačiau Alvydo paveikslo eskizą, kuriame Jononių gyventojas Jonas Puodžiūnas valtimi perkelia per Šventąją Aro būrio partizanaus, panorau tokių eskizinių, neišbaigtų kompozicijų savo knygai iliustruoti. Juk ir partizaninis pasaulis tarsi neišbaigtas.
Tačiau iš ciklo liko tik keliolika eskizų ant popieriaus. Legendinis svėdasiškis partizanas Tigras šoka nuo kalvos, sustingęs šuolyje, Montė tik nusileidęs parašiutu iš dangaus, spaudžia rankose kulkosvaidį „Brno“. Tuoj tuoj užgros bolševikams. Sesės ryšininkės vežime veža apnuodytus Dūmo būrio kovotojus, tuoj susidurs su okupantų kareiviais ir visi bus nukauti, sušaudyti. Paskutinis Aukštaitijos partizanas Kraujelis, tarsi dangiškasis piemuo, išvaro kolchozo aveles – Lietuvos partizanų reikalams…
Sunkūs metai…
Nors vaikščiojo su lazda pasiremdamas, labai sunkiai, išblogęs, Alvydas rodėsi, nors pabraškėdamas, gyvens dar ne vieną dešimtmetį. Tačiau pavargo širdis. Operacija pavyko, atsigavo, rodėsi bus gerai, nors gydytojai uždraudė kai kuriuos bohemiškus malonumus, tačiau sugrįžo atsargūs prisilietimai, tarsi potėpiai, įprastos būsenos pajauta, tas alumi atskiestas lengvumas, mistiška migla.
Anykščių ligoninė, įvairūs sutrikimai. Pakviesti seselę taip pat iššūkis – ranka nepasiekia mygtuko. Tada iš namų atnešė lazdelę, ja kartais pasiekdavo, bet paspausti negebėdavo, liko vienintelis komunikacijos būdas – lazdele stuksenti į metalinį lovos kraštą.
Geri, paslaugūs, nuoširdūs, abejingi, atjaučiantys, nepakantūs. Tokie žmonių tipai supo paskutinėmis gyvenimo dienomis. Kantrus. Į širdį įsismelkia gerosios seselės paveikslas. Ją norėtų nupiešti. Ar benulaikys ranka pieštuką. Neviltis, kuomet krenta su trenksmu ant grindų plytelių, nusprūsta net nuo tokių patogių vaikštynių. Gydytojas ramina ir maitina viltimi, žada, kad vidaus blogumus išvalys, kad su lazdele vaikščios, kad tikrai galės vėl tapyti. Vėl pradėjo vaikščioti, svajojo pabandyti lipti laiptais. Aukštyn…
Skiepas vienas, po to antras. Praslinkus dienai po antrojo pasidarė negera, ėmė nuolat vemti. Kitos dienos vakare – dar blogiau. Kiekvieną vakarą apie devintą paskambindavo žmonai, ji tą kovo 26 – ios vakarą įprasto skambučio nesulaukusi vis lūkuriavo, manė pati skambinti. Tačiau pirmiau suskambo jos telefonas, iš ligoninės pranešė, kad Alvydas Latėnas mirė.
Šventosios pasaulis – kaip paminklas dailininkui
Alvydo Latėno paveikslų kuriose Šventoji upė – daugiau negu dvi dešimtys. Keletas labai gerų, ypač paskutinieji.
Pats kilęs nuo Šventosios, nuo Sartų ežero pakrantės, iš Dusetų miestelio. Labai gerai jautė ir mokėjo nupiešti vandenį, kaip ūkuose iškyla Salako bažnyčia, kaip per rytmetį garuojančios upės krantus jungiančiu plieno tiltu dunda traukinukus, dūmą pučia garvežys, spindi raudoni vagonai.
Kur bus ta Šventosios pasaulio sergėjimo vieta, kur bus Šventosios menė, Šventosios muziejus, Šventosios šventykla? Svajoju, planuoju ir tai rodosi taip realu, taip pasiekiama. Bus Anykščių krašte ta paveikslų eksponavimo vieta, bus erdvė, kurioje prisiminsime amžinai Alvydą Latėną, Kazimierą Pakštą, Steponą Kolupailą, daugybę Šventąją mylėjusių, jos pakrantėse gyvenusių, ją tyrinėjusių, įamžinusių.
0 2 0 0 0 0 0
1 1
0 1 0 0 0 1 0 1 0 0 0 1
0 0 0 1 3 0 0 0 0 0 0 3 0 0 1 3 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
