Mirė vienuolis Kęstutis Marčiulynas - Bo Haeng Sunim

Balandžio 22-ąją mirė buvęs aktorius, vienuolis Kęstutis Marčiulynas - Bo Haeng Sunim. Jam buvo 60 metų.

Liūdną žinią feisbuke paskelbė Pietų Korėjoje įsikūręs Hwa Gye Sa tarptautinis centras. 

K. Marčiulynas ne kartą lankėsi Šiauliuose. Kviečiame prisiminti 2015-ųjų birželį  "Etaplius" spausdintą Oksanos Laurutytės straipsnį -  „Visų širdyse – tikrųjų namų nostalgija“.

Įvairiuose pietų Korėjos vienuolynuose penkiolika metų dzen budizmą praktikuojantis lietuvis Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunim – į susitikimus su juo atėjusiems rėžia tiesiai, kad jei jie atėjo, vadinasi, jaučia nostalgiją. Nostalgiją kam? Pinigams, žinioms, turtams, meilei, pramogoms? Kažkoks šauksmas daugeliui yra, kad tau reikėtų kažkur TEN. Net nežinai, kas tai yra, bet jausmas nepaleidžia. Kas tai?

Visi vienodai ilgisi meilės

Atvykęs į Lietuvą, vienuolis ne tik rengia susitikimus su dvasinėmis praktikomis besidominčiais žmonėmis. Jis vyksta į pataisos namus, kalėjimus, kur bendrauja ir su iki gyvenimo galo už žiaurius nusikaltimus kalinčiais nuteistaisiais. "Tie blogi žmonės, smurtininkai – jie man labiau įdomūs. Lukiškėse paprašiau kambariuko pusei metų, galėsiu su jais pasėdėt. Savo noru. Rimtai. Henytė ten laukia manęs. Juk ten pataisos namai, vadinasi, žmonės ten turi pasitaisyti", – kalba vienuolis.

Bo Haeng vyksta pas nuteistuosius kalbėtis todėl, kad jiems padėtų. Nes kažkada, kai jam buvo labai blogai, net nesinorėjo gyventi, atsirado Mokytojas, kuris su juo kalbėjo. Tai vyrą ir išgelbėjo.

Lietuvą galima suskirstyti į dvi dalis – vieni '"sėdi", kiti – ne. Juk apsidairius rasi tikrai ne vieną, kuris ką nors gyvenime pavogė, bet buvo nepagautas. Tai reiškia, kad vieni už nusikaltimus pateko į kalėjimą, o kiti – ne. Vis dėlto visi žmonės vienodai jaučia skausmą, vienodai ilgisi meilės, o visuomenė juos linkusi skirstyti į blogus ir gerus.

Anot vienuolio, nuodėmingi žmonės yra mūsų vaikai, jie yra neatskiriami nuo mūsų, jie yra mūsų dalis. Nepagauto ir pagauto nuodėmė – ta pati. Vienas girtas vairuotojas įkliuvo, kitas – ne.

"Pakliuvus į kalėjimą, žmogui tikrai nebus gerai ir jis iš ten grįš tikrai nepataisytas. Kuo tas, kuris yra kalėjime, blogesnis už tą, kuris už tą patį nusikaltimą nesėdi? Pirmas dalykas dvasinėje praktikoje – nedaryti skirtumo tarp gėrio ir blogio", – sako Bo Haengas.

Kad būtų lengviau suprasti ko visi susirinkome šioje žemėje, vienuolis pasiūlo įsivaizduoti, kad sėdime oro uoste ir laukiame skrydžio į Londoną, Seulą, JAV. Visi puikiai žinome, kada skrydis, tačiau reisai vis atidedami. Valandai, dienai, savaitei, metams, šimtui metų... Galiausiai žmonės net užmiršta, kad kažkur norėjo skristi. Oro uoste nuobodu, išprotėti gali, tad susigalvojama įvairių pramogų – sukuriamos mokyklos, darželiai, darbovietės, teismai, ateiviai, joga, religijos, narkotikai, valstybės, alkoholis, ministerijos, prekyba ir t. t. Žmogus veliasi tose veiklose, bet visa tai vyksta oro uoste...

Vis dėlto kiekvieno užstrigusio žmogus nepaleidžia kažkoks ilgesys. Kažkokia nostalgija kankina, nes pirminis tikslas juk buvo išskristi. Vis kankina jausmas, kad čia – ne tikrieji namai.

"Žmonės turėjo išskristi iš oro uosto į savo namus, o ėmė ir pamiršo. Bet kažkoks šauksmas yra, kad tau reikėtų kažkur TEN. Net nežinai, kas tai yra, bet jausmas nepaleidžia", – sako vienuolis.

"Obelis pavasarį pražysta savaime"

Dažnas klausia kas yra ta nostalgija. Pasak vienuolio, geras pavyzdys - A. Tarkovskio filmas "Nostalgija". Ten yra scena, kai aktorius O. Jankovskis su žvakele turi pereiti baseiną. Scenai filmuoti režisierius su aktoriumi nuvyko į Italiją. Po savaitės aktorius jau nervintis pradėjo, nes filmavimas nevyko. Po antros savaitės gerti pradėjo, norėjo namo, pyko, kankinosi.

Galiausiai O. Jankovskis ėmė krautis lagaminus ir susirengė savarankiškai vykti namo į Rusiją. O tada priėjo asistentė ir pranešė, kad filmavimas prasideda.

Šešios kameros filmavo, Jankovskis vieną kartą perėjo per baseiną su žvakele. Jo akyse buvo tokia nostalgija, kad pirmas dublis ir pavyko. "Ten nebuvo nufilmuotas aktorius, nebuvo nufilmuota scena. Buvo nufilmuota ta nostalgija, kuri apima, kai suvoki, kad ne čia tavo namai, kad tu nori namo", – sako Bo Haengas.

Kai kankina ta nostalgija, žmonės ima ieškoti tikrųjų namų – lenda į ezoterikas, prisigalvoja jogų – ko tik nori.

Anot Bo Haengo, žmonės nežino, kaip elgtis šiame pasaulyje. Ką jie darytų, jei sužinotų, kad rytoj bus pasaulio pabaiga? Visi pultų plėšti parduotuvių, valgyti, gerti, nes rytojaus nebus ir niekas už nusikaltimą nenubaus.

Gyvuliai taip nesielgia. Žmonės žaidžia gyvenimą, o resursų žaidimui mažėja. "Kiek galima kvailioti? Klausimas juk vis kankina, ką mums čia veikti iš tikro? Sokratas eidavo ir aiškino visiems, kad jie turi suvokti save. Jis pats savęs nesuprato, bet suprato, kad to nesupranta. Nuo to prasidėjo visa Vakarų filosofija. Bet kiek gali filosofuot? Obelis pavasarį pražysta savaime", – sakė jis.

"Tie reisai yra"

Meilė, užuojauta, gailestis – tai apibrėžia šventumo simbolį. Tuo tarpu tikroji išmintis perduodama iš širdies į širdį, o ne žodžiais, knygomis. Išgirdus žodį: "Nežudyk", kokia asociacija kyla vaizduotėje? Žudymo scena. O juk norima pasakyt: "Mylėk." Žodelis "ne" kaip ir neegzistuoja. Tas vienas Dievo įsakymų – "Nežudyk" automatiškai sukelia žudymo asociaciją.

"Kur eina žmonija? Meistro mes klausiame, kodėl žmogus elgiasi blogai. Nes nesupranta savo paskirties. Jis paveldėjo ne žmonišką, o gyvulišką pavidalą", – sako vienuolis.

Bo Haengas du kartus krito skrendant lėktuvu. Dujokaukės lakstė, žmonės klykė, vėmė. Paskui vengė žiūrėti vienas kitam į akis.
"Aš gimiau ne tam, kad įlipęs į kažkokią dėžutę, kuri skrenda, užsimuščiau, numirčiau, negyvenčiau. Tapo aišku, kad šita kančia yra ne tam, kad gimiau. Vadinasi, aš nenoriu šitaip išeiti iš gyvenimo. Niekas taip nenori. Kodėl mes turime instinktą gyventi. Kam mes valgome kiekvieną dieną? Gyvuliukai irgi taip daro", – sako jis.

Pasak vienuolio, pagal tai, koks žmogus yra, tokio ir mokytojo sulaukia. Jei žmogus sugedęs, sulaukia ir sugedusių mokytojų. Tokių, kurie už 25 dolerius "atidarinėja" trečią akį... Mes patikime šitais mokytojais. Jaučiame šauksmą, o mokytojai moko tol, kol tavo pinigai nesibaigia. Reikia ieškoti toliau. Sutikti gerą mokytoją.

"Tada ateini ten, kur nieko nėra. Tik mažas berniukas, kuris laisto sausą medį, tikėdamas, kad lapeliai pasirodys. Sausas medis negali sužaliuoti, o tas vaikas jį laisto. Jūs atėjote į šventą vietą, o vyksta kažkokia nesąmonė. Vaikas tiki, kad laistys sausą medį, kuris duos vaisių. Tas vaikas duoda tau tuščią kibiriuką, kviečia laistyti kartu. Imate kibiriuką kvaila veido išraiška ir iki gyvenimo galo laistote tą medį. Išeiti iš tos situacijos nebegali. Ką tai reiškia? Iš kur šis vaiko ryžtas laistyti? Dvasinė praktika prasidėjo jums nežinant. Pradžioje – šokas. O paskui supranti, kad esi valtyje, kuria sieki kito kranto. Dvasinė praktika, kai ji prasideda, atrodo absurdiškai. Bet čia yra tos durys. Atsiranda pats tikriausias tikėjimas. Atlieki tą praktiką kiekvieną dieną, ar "Tėve mūsų", ar meditaciją, ar kitą. Supranti, kad tos durys ir yra tai, ką tau Mokytojas paliko. Ir tada viskas nurimsta, tikėjime ateina palaima, kokios gyvenime nepatyrei. Kažkoks pakylėjimas. Galiausiai, prieš pat išeinant kūnui: "Trys žmogeliai kopia į kalną – klap klap klap. Varna – kar kar kar. Gyvenimas ir mirtis kaip debesis danguje." Parašai tokį eilėraštį. Vadinasi, ta raketa pakilo. Paliko šią ašarų pakalnę. Raketai pakilti tereikėjo to tikėjimo kuro. Tie reisai yra. Ir mes čia esame dėl to išskridimo iš čia."