Minskas, Astana – lygiuok, ramiai!

Po Ukrainos kariuomenės bepiločių orlaivių (dronų) atakų prieš stambias Rusijos naftos perdirbimo įmones (refinerijas) europinėje šalies dalyje pasekmės, atrodo, yra daug gilesnės, nei buvo manoma dar prieš savaitę.

Vos tik prasidėjus ukrainiečių atakoms prieš refinerijas, Kremlius iškart uždraudė benzino eksportą į užsienį. Šis draudimas tebegalioja iki šiol.

Maždaug prieš porą savaičių naftos rinkos analitikai ėmė tvirtinti, esą dronų atakų metu buvo išvesta iš rikiuotės arba sunaikinta 12–15 proc. Rusijos naftos perdirbimo pajėgumų. Didesnių pesimistų požiūriu, netektys galėjo siekti net trečdalį gamybos, jeigu skaičiuotume Rusijos europinėje dalyje veikiančias įmones. Reikalas tas, kad gabenti šviesius perdirbtos naftos produktus – benziną, dyzeliną ir aviacinį žibalą – iš Rusijos Tolimųjų Rytų į europinę šalies dalį, kurioje susitelkęs šalies ūkinis potencialas, iš esmės neapsimoka.

Didmeninė benzino kaina Sankt Peterburgo biržoje dėl sustojusių refinerijų pakilo maždaug pusantro karto. Mažmeninės kainos kol kas – stabilios. Analitikai sako, esą taip yra dėl to, kad autokratinė Rusijos valdžia verčia prekeivius nedidinti naftos produktų mažmenos kainų, nes jos gali turėti multiplikuojantį efektą visam Rusijos ūkiui – pabrangtų diduma prekių ir padidėtų infliacija, kuri šiuo metu ir taip nėra menka.

Pažeistų naftos įmonių remonto rūpesčiai gali užtrukti. Analitikai sako, kad ukrainietiški dronai labiausiai pažeidė pirminius naftos perdirbimo įrenginius. Jie – itin stambių gabaritų (panašų iš Klaipėdos jūrų uosto į Mažeikius gabeno kompanija „Orlen Lietuva“). Tai įranga, kuri negaminama šiaip sau – į sandėlį. Ją reikia užsakyti Vakaruose (vis dėlto kinų technologijos nėra itin patikimos) ir laukti, kol ji bus pagaminta. Dėl abipusiškai apkarpytų ekonominių santykių, tokia perspektyva, ypač tebesitęsiant karui Ukrainoje, neatrodo reali.

O direktyvinių priemonių krizės vystymuisi sustabdyti akivaizdžiai nepakanka. Šią savaitę iš neįvardintų žiniasklaidos šaltinių paaiškėjo, kad Maskva kreipėsi į dvi šalis, Eurazijos ekonominės sąjungos (EES – Rusijos mėginimas nukopijuoti Europos Sąjungos ūkinį modelį) partneres – Baltarusiją ir Kazachstaną, kad šios padėtų užtikrinti tam tikrą naftos produktų rezervą, kuriuo, paaštrėjus aplinkybėms, galėtų pasinaudoti Rusija.

Baltarusijai esą buvo pažadėta padidinti „žalios“ naftos srautus, kad iš jos perdirbtą produkciją Maskva galėtų pasiimti, švelnindama krizės pasekmes. Teko matyti pranešimų apie tai, kad Aliaksandro Lukašenkos režimo atstovai šios idėjos nepuolė entuziastingai palaikyti. Baltarusiai yra įpratę perdirbtą rusišką naftą parduoti Vakaruose civilizuotos rinkos kaina (dėl ekonominių sankcijų šios galimybės yra sumažėjusios), o už produktų pardavimą Rusijos vidaus rinkoje galėtų tegauti palyginti kapeikas.

Kas kita – savo naftos telkinių bei perdirbimo pajėgumų turintis Kazachstanas. Su Astanos režimu lyg ir buvo sutarta, kad ši Rusijos kaimynė virtualiai arba faktiškai užtikrins 100 tūkst. tonų benzino „depozitą“, kurio dalį ar visą apimtį Rusija galėtų įsigyti už gyvus pinigus. O vėliau – ir naudoti.

Ir vienai, ir kitai šaliai – tai svarbi pasirinkimo akistata. Baltarusijai galbūt mažiau, nes jos režimas yra visiškai ekonominiu bei kariniu požiūriu priklausomas nuo Maskvos. Tuo metu Kazachstanas geopolitinėse audrose mėgina laviruoti. Dėl pasirinkimo akivaizdžiai susieti savo tikrovę su Maskva kazachai galbūt nesulauks kokių nors specialių JAV ekonominių sankcijų. Ne šiaip sau Vašingtonas paskutiniu metu rodė susierzinimą dėl ukrainiečių atakų prieš Rusijos naftos refinerijas – globali naftos rinka vis dėlto yra labai jautri.

Nepaisant esamos padėties, kad Vakarų šalys faktiškai yra atsisakiusios rusiškos kilmės naftos bei jos produktų, Maskva šią prekę eksportuoja į kitas rinkas ir taip išlaiko globalios pasiūlos balansą.

Kiekvienas sumažėjusios naftos pasiūlos aspektas kelia sunkiai prognozuojamas pasekmes, globalioje rinkoje kelia viršun kainas. O tai prieš lapkritį įvyksiančius prezidento rinkimus JAV kelia prezidento Joe Bideno aplinkos erzelį. JAV administracija niekaip nesuinteresuota sugrįžti į prieš keletą metų vyravusią tikrovę, kada amerikiečiams teko taikytis su aukšta infliacija ir senokai atstatytomis benzino kainomis.

Todėl dar labiau nelogiška būtų sankcionuoti dar ir Kazachstaną – svarbią globalią naftos pasiūlą užtikrinančią valstybę. Dėl naftos pasiūlos stabilumo prieš porą metų JAV skatino didinti gavybą net Venesuelos režimą, su kuriuo kažkada buvo vos ne karo stovyje.