Minimos iškilaus kraštiečio Leonardo Grigonio-Užpalio 120-ąsias gimimo ir 75-ąsias žūties metinės

Šiais metais minimos kraštiečio signataro, Prisikėlimo apygardos partizano vado, mokytojo Leonardo Grigonio-Užpalio 120-osios gimimo ir 75-osios žūties metinės. Minint šias datas Obelių laisvės kovų istorijos muziejus numatė renginių ciklą, kuris prasidės Vasario 16-ąją istorine sąšauka „Pagerbkime kraštiečius signatarus“. Tą dieną 13 val. Sėlynėje prie paminklo signatarui L. Grigoniui-Užpaliui vyks pagerbimo ceremonija.

Prisiminti šią iškilią asmenybę padės Obelių laisvės kovų istorijos muziejaus darbuotojos, istorikės, rajono tarybos narės Dijanos Meškauskienės pateikta informacija.

Pasiaukojęs už Tėvynės laisvę

Leonardas Grigonis-Užpalis (1905 – 1950) –  mokytojas, Prisikėlimo apygardos partizanų vadas, vienas iš aštuonių Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos narių, pasirašiusių 1949-ųjų vasario 16-osios  Deklaraciją. Tarp Deklaraciją pasirašiusių signatarų yra ir dar vienas mūsų kraštietis – Vytautas Gužas-Kardas. Jiems 2011 m. kovo 4 d. buvo suteikti Rokiškio krašto garbės piliečių vardai.

L.Grigonis-Užpalis gimė 1905 m. gruodžio 14 d. Rokiškio raj., Pužonių kaime, ūkininkų šeimoje. Baigęs mokslus, nuo 1931 m. iki 1944 m. su trumpa pertrauka mokytojavo netoli savo gimtojo kaimo – Sėlynės pradinėje mokykloje. 1941 m. vasarą, užėjus bolševikams, slapstėsi. 1941m. birželio 14 d. į Sibirą buvo ištremta L. Grigonio motina.

L.Grigonis buvo labai pasišventęs mokytojo darbui. 1939-aisiais, sudegus medinei mokyklai, rūpinosi naujo mūrinio pastato statyba. Vokiečių okupacijos metu statybai stingant lėšų, mokyklos vedėjas L. Grigonis kreipdavosi į įvairias žinybas, o negavęs paramos dažnai sumokėdavo savo lėšomis. Kol buvo statoma mokykla, vaikams pamokos vyko pas ūkininkus ir paties L. Grigonio namuose.

L.Grigonis vadovavo kaimo šaulių būriui, taip pat buvo Rokiškio apskrities šaulių rinktinės komiteto narys. Pedagogas domėjosi istorija, kraštotyra, o kaimui, kuris turėjo nelietuvišką pavadinimą Litviniškis, jis parinko skambų Sėlynės vardą. 1944 metais, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, L. Grigonis pasitraukė į Šiaulių apskritį, kur įsijungė į partizaninį judėjimą, turėjo keletą slapyvardžių: Žvainys, Kalnius, Danys, Užpalis. Jis buvo Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas.

L.Grigonio-Užpalio bunkeryje, įrengtame Minaičių kaime po Stasio Mikniaus klėtimi, 1949 m. vasario mėn. 2-22 dienomis įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta įkurti visą ginkluotąjį pasipriešinimą vienijančią organizaciją – Lietuvos laisvės kovų sąjūdį (LLKS) ir buvo pasirašyta Vasario 16-osios Deklaracija. L.Grigonis buvo vienas iš Deklaracijos rengėjų. Deklaracija įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietų okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Kartu su kitais Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavime priimtais dokumentais Deklaracija sukūrė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą. Deklaracijoje buvo suformuluotos demokratinės nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo gairės po galimo šalies išlaisvinimo. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku vieningai buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. J. Žemaitis, labai vertindamas tarybos narį L. Grigonį-Užpalį, kaip patyrusį mokytoją bei kupiną patriotizmo partizanų vadą, paskyrė jį savo trečiuoju pavaduotoju ir apdovanojo 3-iojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).

1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 22 L. Grigoniui suteiktas laisvės kovotojo pulkininko leitenanto laipsnis.

Tų pačių metų pavasarį L. Grigonis, stipriai peršalęs, susirgo plaučių uždegimu. Bunkeryje, ties Ariogalos ir Vilkijos rajonų riba, Lesčių kaimo apylinkėse, Daugėliškių miške, jį gydė ryšininkė. Jam reikėjo medikamentų ir bent minimalios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželio 6 d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ ir po to ištardyta specialiosios grupės-partizanais apsimetusių čekistų, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio-Užpalio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. 1950 m. liepos 22 d. bunkeris MGB pajėgų buvo apsuptas ir po įnirtingo pasipriešinimo partizanai žuvo. Kartu žuvo ir LLKS Tarybos Deklaracijos signataras L. Grigonis.

1950 m. lapkričio 23 d. partizanų vadovybė L.Grigonio nuopelnus kovai už laisvę įvertino tuometiniais aukščiausiais LLKS apdovanojimais: 1-os rūšies 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais, 2-os rūšies 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais ir 1-os rūšies Laisvės Kovos Kryžiaus medaliu.

1997 m. L. Grigoniui suteiktas kario savanorio statusas. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu ir jam suteiktas pulkininko laipsnis.

2016 m. pastatytas paminklas Sėlynėje.