Minimas sovietų okupacijos pirmosios aukos pasieniečio A. Barausko žūties 80-metis

Pirmadienį bus minimos 1940–ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, anuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 80-osios žūties metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininko A. Barausko gyvybę užpuolikai nutraukė 1940 m. birželio 15 d.

Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizuoja šiai datai paminėti skirtus renginius.

9 val. A. Barausko atminimas bus pagerbtas prie paminklinio ženklo jo žūties vietoje Varėnos rajono Ūtos kaime. Minėjime dalyvaus Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, įvairių institucijų vadovai ir atstovai, A. Barausko dukra Ona Marija Brasiūnienė, kiti svečiai, VSAT vadovybė.
Minėjimo metu VSAT vadas generolas Rustamas Liubajevas A. Barauską apdovanos (po mirties) VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 100“. Šiemet įkūrimo šimtmetį mininčios Lietuvos sienos apsaugos sistemos vadovas ženklą įteiks A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei.

10 val. už A. Barauską bus aukojamos Šv. Mišios Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje (Vytauto g. 196, Senoji Varėna).

12 val. visuose VSAT padaliniuose pasieniečio A. Barausko atminimas bus pagerbtas tylos minute.

VSAT atstovai gėlių padės ir žuvusio pasieniečio atminimą pagerbs ir Varėnos rajono Perlojos miestelio kapinėse, kur A. Barauskas yra palaidotas.

2005 m. A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių VSAT užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime.

2010 m., minint A. Barausko žūties 70-ąsias metines, pasienietis po mirties apdovanotas VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 90“, o vienai iš VSAT Pasieniečių mokyklos Medininkuose (Vilniaus raj.) auditorijų suteiktas Aleksandro Barausko vardas. Joje būsimieji pasieniečiai mokomi valstybės sienos apsaugos taktikos.

2013 m. VSAT iniciatyva buvo pagamintas atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“. Pirmas toks medalis buvo įteiktas A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei. Nuo tol juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.
Naujausiam VSAT patruliniam laivui irgi yra suteiktas Aleksandro Barausko vardas.

Ištrauka iš monografijos „Valstybės sienos apsaugos tarnybos istorija“ (Vilnius, 2010 m.)

„Tuometinis vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika 1934 m. sausio 1 d. įsakyme Nr. 2 kreipdamasis į Pasienio policijos tarnautojus rašė: „Kiekvienas darbas reikalauja aukų, gi čia, saugodami savo tėvų žemę, nemaža ir Jūsų draugų yra paaukoję savo gyvybes... Ir ne kartą tyrame lauke ar gojely priešo kulkos perverti ir kraujuose paplūdę, be draugų, be giminių, skausmuose, šaltyje ar lietuje mirdavo Jie už šventą Tėvynės žemę... Daug, labai daug gražių didvyriškų pavyzdžių rasime beskaitydami tas aplinkybes, kuriose žuvo Jūsų draugai“.

Iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo dešimčių aukų.

Paskutinė nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugos auka buvo Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2 (Ūtos) sargybos viršininkas vyresn. policininkas Aleksandras Barauskas.

Dar 1932-aisiais jo tarnybos atestacijos lape buvo pateiktas apibūdinimas apie A. Barauską: „Politiškai patikimas, doras, kartais truputį per griežtas. Tarnyboje paslaptingas, drausmingas. Vertas paaukštinimo“. Apibūdinime pavartotas terminas „paslaptingas“ dabar suprantamas kaip mokantis saugoti tarnybines paslaptis.

A. Barauskas buvo labai rūpestingas ir geras tėvas bei vyras. Jis turėjo didelį autoritetą tarp sargybos vyrų, įvedė gražias sargybos tradicijas. Kalėdos visada buvo švenčiamos pas Barauskus, kur susirinkdavo visi iki vieno laisvi nuo sargybos vyrai su žmonomis ir vaikais. Taip pat visi kartu sutikdavo Naujuosius metus, švęsdavo Velykas. A. Barauskas mokėjo gerai groti armonika, buvo visų bendrų pobūvių siela.

1939-aisiais sargybos viršininkui A. Barauskui buvo pavaldūs, įskaitant jį patį, 12 vyrų: du vyresnieji ir 10 eilinių policininkų. Kadangi Ūtos kaimas atsidūrė maždaug Pasienio policijos sargybos saugomos valstybės sienos ruožo viduryje, tai jame ir buvo įkurta 2-os sargybos būstinė. Kaimo pakraštyje, vienoje iš vieno aukšto trobų, A. Barauskas nusisamdė butą, kuriame kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė.

1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą, apie 3 val. 40 min., A. Barausko šeima buvo pažadinta šūvių papliūpos. Iškart pabiro lango, išeinančio į miško pusę, stiklai. Kaip vėliau išaiškėjo, iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną apie 20 raudonarmiečių grupė.

Po kruvino susidorojimo su A. Barausku užpuolikai skubiai pasišalino. Kieme liko mirtinai sužeistas sargybos viršininkas ir du dideli kraujo klanai.
Tuo tarpu 2-os pasienio sargybos pasieniečiai, suradę paprastą vežimą, paguldė į jį dar rodantį gyvybės ženklus savo viršininką ir vežė pas gydytoją, tačiau kelyje A. Barauskas mirė.“