Mindaugo Gvazdaičio kalvėje

Draugystės gatvės 18 namo kieme praeivių akį traukia dailus suolelis su išskleistais laumžirgio sparnais. O kiek pakėlęs galvą netrunki suprasti, kad čia pat gyvena ir suolelio kūrėjas.

Tai išduoda balkonas, papuoštas grožybėmis iš geležies. Visą grožį kieme sukūrė elektrėniškis kalvis Mindaugas Gvazdaitis, jau 15 metų geležį verčiantis menu.
Su kalviu M. Gvazdaičiu susitikome jo kalvėje garažų bendrijoje „Energetikas“. Šioje vietoje pa­šnekovas įsikūrė tik prieš dvi savaites, todėl sulaukia nemažai aplinkinių garažų savininkų dėmesio. Smalsūs kaimynai ateina pasižiūrėti, kas kelia neįprastą triukšmą. Tuomet M. Gvazdaitis parodo į paties pagamintą mechaninį kūjį, kurio formuojamas metalas. Prieš guldant po kūju metalas pakaitinamas paties pašnekovo pagamintoje krosnelėje. Kalvis iš geležies gamina įvairius daiktus. Vieni jų praktiški, kiti skirti namų papuošimui, bet didžiausios paklausos sulaukia balkonų turėklai. Šio­mis dienomis M. Gvazdaitis kaip metalinę dėlionę formuoja tvorelę, kuri papuoš vieno savivaldybės gyventojo terasą.

Pašnekovas taip pat gamina geležines šiukšliadėžes, vartus, laiptų turėklus, kiemo ir namo puošybos gaminius, žvakides, žarsteklius, nestandartines metalo konstrukcijas, atlieka suvirinimo ir tekinimo darbus.
Kalvystės darbai M. Gvazdaičiui seniai patiko, o pirmuosius bandymus pradėjo prieš 15 metų. Iš pradžių tai buvo hobis, o vėliau kalvystei skyrė vis daugiau laiko. Galiausiai prieš metus paliko darbą „Elektrėnų statyboje“ ir pagal individualią veiklą bando verstis tik kalvio amatu. Būtent „Elektrėnų statyboje“ pašnekovas turėjo galimybę susipažinti su geležimi, nes kartu su pagrindiniu – mechaniko – darbu, teko ir šaltkalvystės žinių pasisemti. Ankstesniame darbe elektrėniškis išmoko ir medį gražiai apdoroti, kad suoleliai ir kiti kūriniai būtų ne tik praktiški, bet ir dailūs. Medžio drožybos subtilybių pašnekovas mokėsi iš kolegos, drožėjo profesionalo Bruno Margevičiaus, kurio skulptūros puošia įvairias savivaldybės vietas.
Pagrindines kalvystės žinias M. Gvazdaitis gavo savaime, dirbdamas kasdienį darbą, o kalvystės keliu pasukti paskatino viduje kirbanti meniška prigimtis, kuria apdovanoti ir kiti M. Gvazdaičio giminaičiai. Kalvis pasakoja, kad tėtis turėjo auksines rankas, sesė gražiai piešė gėles ant sienų, įspūdingai piešia ir dukra Justina.
M. Gvazdaitis nelankė jokių kalvystės mokslų, jam pakako „YouTube“ platformoje rodomų pamokėlių, kad sužinotų techninius dalykus, o visi kūriniai paties sugalvoti. „Seku rusų kalvių kanalą „YouTube“ platformoje. Kalviai pasidalina savo kūriniais, bandymais. Gerai pasisemti minčių, bet plagijuoti man nepatinka, todėl darau viską iš vaizduotės“, – sako M. Gvazdaitis.
Paklaustas, koks buvo pirmasis darbas, kalvis pasakoja, kad dauguma kalvių, kuriuos pažįsta, ir jis pats, pirmiausia pagamino rožę – žvakidę. „Visi pradeda nuo rožės, nes ją pagaminti lengviausia, iškarpai, išlankstai ir suvirini“, – sako M. Gvazdaitis.
Kalvio kieme, Draugystės gatvėje, stovi gražus suolelis, ant kurio vasarą mėgsta pasėdėti kiemo močiutės. Kitaip nei kitų daugiabučių gyventojai, Mindaugo kaimynai prie suo­lelio turi ir šiukšliadėžę, gražiai kalvio pagamintą. Gana įprasta, kad mažieji architektūros elementai mieste tampa vandalų ar ilgapirščių taikiniu. Piktavalių dėmesio sulaukia ir šiukšliadėžės, ir gėlių vazonai, ir kelių ženklai… Bet vandalų dėmesio pašnekovas nesibaimino, norėjo ir pats kiemą pasipuošti ir praeiviams gera padaryti. Be to suolelis savaime tapo gera reklama. Bet plačiausiai apie kalvio Mindaugo darbus žmonės sužino iš feisbuko, kur pasidalina gaminių nuotraukomis. Jos sulaukia daug dėmesio ir komplimentų, bet koronavirusui nesitraukiant, žmonės tapo taupesni. M. Gvazdaitis tai pajuto užsakymų sumažėjimu. „Kalvę atidariau tik prasidėjus karantinui, todėl metas nebuvo lengvas. Negali važiuoti į jokias muges, dėl suvaržymų sunkiau net medžiagų nusipirkti. Žmonės nori, kad darbai būtų gražūs ir pigūs, bet tai nėra įmanoma. Medžiagos kainuoja, mokesčius reikia mokėti, o paskubėti negali. Gražiai padaryti reikia laiko, o uždarbio iš to mažai. Vertinant praktiškai, pelningiausia būtų gaminti gardus gyvuliams. Darbo mažiau, o uždarbis panašus“, – apie darbo subtilybes pasakoja kalvis. Nepaisant to, kad pelnas nėra didelis, M. Gvazdaitis džiaugiasi, kad gali dirbti širdžiai mielą darbą.

Virginija Jacinavičiūtė