Milžiniškas ledkalnis slenka link pingvinų salos Antarktidoje

Didžiausias pasaulio ledkalnis – daugiau nei du kartus didesnis už Londoną – pradėjo judėti link atokios salos, kurioje, kaip perspėja mokslininkai, jis gali sutrikdyti pingvinų ir ruonių jauniklių maitinimąsi.

Milžiniška ledo siena lėtai slenka iš Antarktidos ir gali susidurti su Pietų Džordžija – itin svarbia laukinės gamtos veisimosi teritorija Pietų Atlante. 

Didžiosios Britanijos Antarktikos tyrimų fizikos okeonografas Andrew Meijersas sausio pabaigoje teigė, kad palydoviniai vaizdai rodo, jog, kitaip nei ankstesni „megabergai”, šis, slinkdamas per Pietų vandenyną, labai ilgai nesuskilo į mažesnius gabalus.

Kiek vėliau mokslininkas pranešė naujienų agentūrai AFP, kad nuo šio ledkalnio atitrūko didžiulis gabalas – tai pirmas ženklas, kad šis Antarktidos milžinas gali suirti.

Dantytas atskilęs gabalas yra apie 19 km ilgio ir maždaug 80 kv. km ploto. Jis pats savaime yra didžiulis, tačiau tai tik nedidelė dalis palyginus su likusio ledkalnio maždaug 3 360 kv. km plotu.

A. Meijerso nuomone, sunku pasakyti, ar ledkalnis byrės toliau, ar išsilaikys.

Anot okeonografo, taip pat sunku nuspėti tikslią ledkalnio kryptį, tačiau vyraujančios srovės leidžia numatyti, kad šis milžinas pasieks seklųjį pakrantės ruožą aplink Pietų Džordžiją per 2–4 savaites. 

Tačiau lieka tik spėlioti, kas gali nutikti vėliau, sako jis. 

Ledkalnis gali išvengti šelfo ir išplaukti į atvirus vandenis už Pietų Džoržijos – Britanijos užjūrio teritorijos, esančios maždaug už 1 400 km į rytus nuo Folklando salų.

Jis taip pat gali trenktis į nuožulnų dugną ir įstrigti ten mėnesiams arba sudužti į gabalus. 

A. Meijersas teigia, kad toks scenarijus gali rimtai paveikti ruonių ir pingvinų jauniklių maitinimą ir auginimą saloje. 

„Praeityje ten buvo atidreifavusių ledkalnių, dėl kurių žūdavo daug pingvinų ir ruonių jauniklių”, – sakė jis.

„Balta siena“

Didžiausias ir seniausias pasaulio ledkalnis, dar žinomas kaip A23a, kurio skersmuo siekia maždaug 3,5 tūkst. kv. km, atsiskyrė nuo Antarktikos šelfo 1986 metais.

Jis buvo įstrigęs daugiau nei 30 metų, kol pagaliau išsilaisvino 2020-aisiais. Jo milžinišką kelionę į šiaurę kartais pristabdydavo vandenyno srovės, kurios laikė jį besisukantį vietoje.

A. Meijersas, kuris 2023 metų pabaigoje vadovaudamas mokslinei misijai susidūrė su ledkalniu akis į akį, apibūdino jį kaip „didžiulę baltą 40–50 metrų aukščio uolą, besidriekiančią nuo horizonto iki horizonto“. 

„Tai lyg balta siena. Tiesą sakant, labai panaši į sieną iš „Sostų karų”, – sakė jis, turėdamas galvoje serialą „Sostų karai” (Game of Thrones). 

A23a juda maždaug panašiu keliu kaip ir kiti dideli ledkalniai – pro rytinę Antarktidos pusiasalio pusę, per Vedelio jūrą – „ledkalnių alėja“ vadinamu maršrutu. 

Kiek mažiau nei trilijoną tonų sveriantį gėlojo vandens gigantišką luitą nešė galingiausia pasaulio vandenyno srovė – Antarktidos cirkumpoliarinė srovė.

Čilės Santjago universiteto atstovas Raulis Cordero, kuris taip pat priklauso Nacionalinių antarktinių tyrimų komitetui, sakė esąs įsitikinęs, kad ledkalnis aplenks Pietų Džordžiją.

„Sala kliudo vandenyno srovėms, todėl paprastai vanduo nukreipiamas gerokai anksčiau, nei pasiekia salą“, – sakė jis.

„Ledkalnį veikia vandens srovės, todėl tikimybė, kad jis atsitrenks maža“, nors, pasak jo, gabalai atsitrenkti gali. 

Kita mokslininkė, glaciologė Soledad Tirantis, šiuo metu dalyvaujanti Argentinos tiriamajame žygyje Antarktidoje, sako, kad toks ledkalnis kaip A23a „yra taip giliai, jog paprastai užstringa jūros dugne ir net nepasiekia salos ar žemyno“.

Ledinė kliūtis

Pietų Džordžijoje dabar vasara, o pietinėje pakrantėje gyvenantys pingvinai ir ruoniai ieško maisto lediniame vandenyje, kad galėtų penėti jauniklius.

„Jeigu ledkalnis sustos ten, jis arba fiziškai užblokuos jų maitinimosi vietą, arba jie turės jį aplenkti“, – sako A. Meijersas.

„Dėl to jie sudegintų labai daug energijos, o tai reiškia, kad mažiau energijos liktų jaunikliams ir išaugtų didesnis mirtingumas“, – aiškino jis.

Pietų Džordžijoje ruonių ir pingvinų populiacija jau ir taip išgyvena prastą sezoną dėl paukščių gripo protrūkio, „o dėl šio ledkalnio padėtis dar labiau pablogėtų“, sako jis. 

A23a galiausiai ištirpus, į vandenį gali patekti maistingųjų medžiagų, kurios skatina fitaplanktonų augimą, maitina banginius ir kitas rūšis. Tai galėtų leisti mokslininkams tirti, kaip toks vandens žydėjimas sugeria anglies dioksidą iš atmosferos.

Nors ledkalniai yra natūralus reiškinys, A. Meijersas teigia, kad jų nykimo Antarktidoje greitis didėja, greičiausiai dėl žmonių keliamos klimato kaitos.